Spausdinti

EGLĖ JUODVALKYTĖ

Ir mūsų vaikai neatleis mums to,
ką mes atleidom.

Y. Yevtushenko

     Lauke šalta — vėjas žvarbus, sniguriuoja. Valgomajame eglutė kvepia Kalėdom, katytė žaidžia su nubyrėjusiais blizgučiais. Virtuvėje mama verda kompotą, ant stalo aušta švieži kūčinukai, o tėtis salione patogiai įsitaisęs balsiai skaito neseniai išleistos jaunimo poezijos knygos recenziją. Aš sėdžiu prie jo kojų ir klausydama stebiuos — argi tai gali būti ta pati knyga, kurią aš perskaičiau? Pagyrimai, išgyrimai — vienas puikiai rašo, antras nepaprastai gražiai, trečias kone Maironis, o ketvirto poezija tokia jautri, kad beskaitant tiesiog ašaras prireikia šluostyti, vienos nosinės neužtenka. Ir vėl save klausiu — ar aš tikrai ją skaičiau? Ir mintyse tebeaidi girdėtos nuomonės: "Kaip gražu, kad mūsų jaunimas kuria". "Ar ne nuostabiai lietuviškai rašo?" "Kartais lyg ir padaro gramatikos klaidų, ir išsireiškimai kai kurie keistoki, bet, žinai, kol dar lietuviškai rašo, tai tik džiaugtis mums reikia". Ir šitoje vietoje aš, kaip Čičinskas, "veto" velniškai užrinku!

     Argi užtenka lietuviškai rašyti? Ar niekas nereikalauja, kad tie darbai, tie bandymai, tie kūriniai parodytų šiek tiek talento? Ar užtenka pamakaloti eilę žodžių, kad tai būtų pavadinta poezija? Argi galima išleisti knygą, tik norint pasigirti "poetų" jaunumu? Ar lietuviui nėra suprantama, kad kiekvienos tautos jaunimas, gimnazistiškai sukeverzojęs keletą sakinių, pavadina tai poezija? Bet kur kitur rasi šitokį pasitenkinimą tokiu darbu? Kokia kita tauta išleidžia pirmų kūrybinių žingsnių knygas su pasididžiavimu? Dieve brangus, ar yra ko stebėtis, kad jaunųjų tarpe rašiusieji vienas po kito dingsta? Mums reikalinga gyva, pozityvi kritika; kritika, kuri girtų, kas yra girtina, ir peiktų, kas yra peiktina, nei nutylėdama, nei pagražindama. Kritika yra akstinas, vis stumiąs geriau ir tobuliau rašyti. Tie, kurie turi kūrybinę gyslelę, nepasibijos kritikos. Ne taip lengvai pasiduodama. Anaiptol, taikli kritika paskatins atidžiau dirbti.

     Ar mums trūksta lietuvių rašytojų, poetų, žurnalistų, kurie sutiktų laiks nuo laiko savaitgaliuką paaukoti, susieiti su jaunaisiais, peržvelgti jų darbus, parodyti kalbines, stilistines klaidas, neaiškumus ir konkrečiai aiškinti, kaip jų ateityje išvengti? (Santaros-Šviesos suvažiavime šią vasarą pradėjo panašią mintį įvykdyti, nors nuo to laiko nieko nebegirdėti). Girti ir peikti yra lengva, o ar atsiras tokių, kurie nepabijos suteikti ir konkrečios pagalbos? Laikraščių ir žurnalų redaktoriai, grąžindami nepanaudotą kūrybą, galėtų pridėti nepanaudojimo priežastis. Gi dabar, tarsi į balą akmenis mėtai — jokio atgarsio žmogus nesusilauki.

     Nesupraskit manęs blogai — žinau, kad daug kartų spaudoje randa vietą gimnazistiško lygio kūryba, nes tuo yra bandoma skatinti lietuviškai rašyti. Tai yra suprantama — šiame krašte turime kaip galima stipriau pririšti jaunimą prie savo tautos. Gink Dieve, neturim atbaidyti jų, nes jie, o ne menininkai ar mokslininkai, sudaro didžiąją tautos dalį. Puoselėkim juos, kad jie glaustus arčiau lietuvių tautos kamieno, kad jų vaikai šaknis įleistų giliai į lietuvišką dirvą.

     Tačiau supraskim, kad jie tegalės išlaikyti kultūrą, jei mes ir toliau ją kursim. Nenešiokim, lyg kūdikius ant rankų, tų, kurie turi sugebėjimų — iš jų turės išaugti mūsų tautos rašytojo žodžio milžinai — Krėvės-Mickevičiai, Mykolaičiai-Putinai. Per ilgai žindyti jie pasiliks kūdikiai — mėgėjai, patenkinti šiltai priimamais, bet grubiais bandymais, ir lietuviai išeivijoje liks savižudžiai, neprisidėję prie tautos kultūros, patys pagyrimų srove nuplovę užsėtą dirvą.