KUN. POVILAS DILYS
Nesigilinant į plačią ekumeninio sąjūdžio istoriją, mums, lietuviams, būtų pravartu susipažinti su paskutiniųjų metų ekumeniniu sąjūdžiu, ypač tarp katalikų ir evangelikų. Mūsų tautos gyventojai daugiausia yra katalikų tikybos, bet negali būti užmirštas ir protestantų įnašas į mūsų tautos išsivystymą bei kultūrą. Tad čia ir apsiribosime ekumeniškais laimėjimais ir pralaimėjimais tarp šių dviejų mūsų tautos tikybų.
Savo veikale "The Ecumenical Revolution" (Ekumeniška revoliucija) protestantų teologas Robert McAfee Brown aiškiai nurodė, kad Romos Katalikų Bažnyčios įsijungimas į bendrąjį ekumeniška darbą Antrojo Vatikano susirinkimo metu yra neabejotinai svarbiausias paskutiniojo dešimtmečio religinis įvykis. Tai, žinoma, nereiškia, kad ekumeninis sąjūdis tik nuo to laiko ir prasidėjo. Bet iki II Vatikano susirinkimo mes matome dvi, šalia viena kitos veikiančias sroves, kartais net abipusiai aštriai polemizuojančias. Tai būtų ekumeniškos pastangos Romos Katalikų Bažnyčioje ir protestantų bei stačiatikių suorganizavimas bendram krikščioniškam darbui Pasaulinėje Bažnyčių Taryboje. Bet tai Tarybai gimstant 1948 metais, mūsų šimtmečio pranašas Karolis Barth Amsterdame išreiškė tokią mintį: "Mūsų krikščioniškoji šeima nėra pilna. Pasigendame vieno nario, reprezentuojančio svarbią krikščionišką tradiciją, — Romos Katalikų Bažnyčios".
Po II Vatikano susirinkimo, net jeigu toji Bažnyčia oficialiai ir netapo Pasaulinės Bažnyčių Tarybos nariu, tos srovės susiliejo beveik į vieną. Per trumpą vos septynerių metų laikotarpį nuo dekreto apie ekumenizmą paskelbimo tas Kristaus norėtas sąjūdis labai pasikeitė. Tad Katalikų Bažnyčios posūkis — ekumeniškas bendradarbiavimas su kitomis krikščionių bažnyčiomis — yra milžiniškas žingsnis pirmyn.
Tas ekumenizmo laimėjimas pakeitė religinį klimatą tarp katalikų ir evangelikų. Dingo taip ilgai krikščioniją alinanti polemikos dvasia ir kitų tikybų klaidų bei silpnybių ieškojimas. Santykiai pasidarė atviresni, šiltesni, net draugiški, t. y. krikščioniškesni. Nepaisant to, kad Pasaulinė Bažnyčių Taryba su entuziazmu pritarė Romos Katalikų Bažnyčios žygiui, nemaža evangelikų bažnyčių žiūrėjo į tą reikalą su nepasitikėjimu. Pasirodė gana daug kritiškų straipsnių, radijo ir televizijos pokalbių, o taip pat net knygų. Pagrindinė jų mintis buvo: netikėti Katalikų Bažnyčiai — tai yra tik manevras, kad mus, evangelikus, pagautų ir atvestų atgal į Romą. Toks rimtai nepagrįstas nusistatymas nerado didelio atgarsio protestantų pasaulyje. Taip galvojo tik tie žmonės, kurie nesuprato naujos tikrovės, o gyveno daugiausia praeitimi, toliau už savo apribotos teritorijos veikimo nieko nematydami. Toks kai kurių protestantų bažnyčių negatyvus nusistatymas gal buvo pirmas, nors ir nelabai rimtas, ekumeninis mūsų laikų pralaimėjimas. Ilgainiui tie abejojimai pamažu dingsta, ir liuteronų vyskupas Hanns Lilje galėjo drą-siai liuteronų suvažiavime Evian tvirtinti, kad kelio atgal nebėra.
Tarp kitų ekumeniškų laimėjimų reikia paminėti nepaprastai besivystančius ekumeniškus pokalbius. Dialogai vyksta tarp oficialių bažnyčių paskirtų atstovų. Be to, yra organizuojami neoficialūs būreliai, kaip pvz. Vokietijoje Limburger Kreis, kur keliami įvairūs, dažnai bažnyčias labai skirią klausimai. Dialogų skaičius nepaprastai padaugėjo; tik Europoje jų yra daugiau kaip tūkstantis. Jų reikšmė dažnai yra tik lokalinė. Bet tai yra labai svarbus įvykis santykiuose tarp evangelikų ir katalikų. Jau padaryta didelė pažanga. Svarbiausias dalykas, kad pokalbiai vedami atvirai, be jokių pastangų prikalbėti keisti tikybą. Net jie padeda dalyviams tapti aktyvesniais savo tikėjimo nariais. Ekumeniškuose dialoguose gimsta nauja dvasia, juntamas broliškumas ir narių suartėjimas. Tai yra nauja palaiminta ekumeniška tikrovė.
Logiška tų pokalbių išvada yra bendros ekumeniškos pamaldos krikščionių suartėjimo savaitės proga, kasmet sausio mėnesį. Ten evangelikai ir katalikai bendrai meldžiasi, vyksta pasikeitimas sakyklomis: katalikai sako pamokslus evangelikų bažnyčiose, o evangelikai — katalikų; ten bendrai skaitomas Šv. Raštas, bendrai duodami pasižadėjimai dar daugiau ekumeniškai dirbti.
Savo viršūnę ekumeniški laimėjimai pasiekė Vokietijoje per 1971 m. Sekmines. Evangelikai ir katalikai Augsburge suorganizavo "Kirchentag" (Bažnyčios dieną). Spauda plačiai aprašė tą nepaprastą įvykį. Jis parodė, kad žmonės pasiilgo ekumenizmo. Bendros maldos, bendros pamaldos, bendra Šv. Komunija. Ta ekumeninė bendrystė perviršijo tai, kas oficialiai leidžiama tikintiesiems jų bažnyčių vadovybės. Katalikų vyskupas Augsburge buvo labai nepatenkintas, evangelikų — nemaloniai nustebintas. Šiandien jau aišku, kad Augsburgo dvasia nemirs. Ji parodė krikščionijai vertybes, kurios pasiliks ekumeniniame darbe ateityje. (Ekumeninį sąjūdį skatina ir katalikų, ir protestantų bažnyčių vadovybės; įvairios bendros pamaldos ir bendra malda yra labai girtinas dalykas, bet nebūtų gera peržengti bažnytinių vyresnybių leistas ribas. Ekumeninis sąjūdis turi vystytis evoliucijos, bet ne revoliucijos keliu. Red.).
Ekumenišką darbą dažnai trukdo klaidingai jį supratusios bažnytinės vyriausybės. (Be abejo, autorius čia turi galvoje tik lokalines bažnytines vyriausybes. Red.). Taip buvo Augsburge, taip yra ir kitur. Tie organai, pvz. atskiros parapijos tarybos, sinodai ir net ekumeniškos tarybos laikosi nusistatymo, kad ekumeniškas veikimas gali būti vykdomas, tik jiems nutarus. Visser't Hoof tai vadina ekumenizmu iš viršaus. Jiems sunku įsivaizduoti ekumenizmą iš apačios, ekumenizmą, išeinantį iš parapiečių. Kai kurie Bažnyčios organai klaidingai sau priskiria ekumenišką monopolį šioje srityje. Jie, deja, nesupranta, kad ekumeninė veikla iš apačios nėra nusistačiusi prieš bažnyčią, prieš parapiją, prieš atskirą sinodą. Darbas iš apačios gali tik padidinti krikščionybės supratimą, ko, manau, nori kiekvienas. Pagal Visser't Hooftą geri ekumeniški metai yra tie, kai sąjūdis eina drauge iš viršaus ir iš apačios, kai vienas kitam padeda.
Lietuviai išeivijoje dar yra paskendę institucionalizme. Čia dar ryškiai matome nusistatymą: ekumenizmas turi pasireikšti iš viršaus. Jeigu nėra atitinkamo nutarimo, negali būti ir ekumenizmo. Reikia apgailestauti, kad toks nusistatymas dar vyrauja mūsų tarpe ir kenkia visam sąjūdžiui. Mums, lietuviams, reikia ekumenizmo iš viršaus ir iš apačios drauge. Jų sutikimas galėtų kelti šiltą ekumeninę atmosferą mūsų tarpe. Tik tada atliksime savo religinę pareigą Dievui, istorijai ir ateinančiai kartai, augančiai jau visiškai kitoje dvasioje. Esu tikras, kad anksčiau ar vėliau visi nesusipratimai lietuvių tarpe dings, ir mes, kaip ir kiti, galėsime džiaugtis ekumenišku gyvumu. Tai būtų milžiniškas laimėjimas mūsų tautai ir atidengtų nepaprastas religines galimybes ateičiai.