Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENE

PRAMOGINĖ ARBA ESTRADINĖ MUZIKA LIETUVOJE

     Apytikriais duomenimis šiuo metu Lietuvoje yra 100 saviveiklinių estrados ansamblių ir orkestrų, 76 ansambliai, grojantys restoranuose ir kavinėse, be to, Televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestras, keturi profesionalūs Filharmonijos estradiniai kolektyvai ir pučiamųjų orkestras "Trimitas", pastaruoju metu grojantis ir estrados repertuarą.

     Estrados žanrui skiriami du stambūs renginiai: "Vilniaus bokštų" konkursas ir Kauno "Gintarinė triūba". Estrados reikalais rūpinasi net penkios institucijos: Kompozitorių sąjunga, LLKJS centro komitetas. Kultūros ministerija. Liaudies meno rūmai ir miestų kultūros skyriai. Ir vis dėlto nusiskundžiama ("Kultūros Barai", nr. 6 Temos ir formos beieškant), kad estrada nespėja patenkinti reiklios publikos lūkesčių. Kalbama apie šios muzikos menką lygį, beidėjinę programą ir kt. Šie klausimai opūs jau ne pirmi metai. Nors estrados ansamblių, solistų ir orkestrų yra pakankamai ir vis dar naujų atsiranda, didžiausia juos menkinančioji ypatybė yra visų supanašėjimas. Šio supanašėjimo šaknys glūdi repertuaruose. Nors kompozitorių, kuriančių estradinę muziką, yra kelios dešimtys, praktiškai penki ar šeši autoriai teikia visą estradinę muziką. Daugumas tų kompozitorių jau pagyvenę, jų tarpe jaunimo "nerasime nė su žiburiu". Profesionalų kompozitorių muzika turi įmantrią formą, puošnią instrumentuotę, po kuria dažnai slepiasi banalumas, melodijos anemija, šimtąjį kartą panaudotas tas pats šablonas. Išjungtasis iš pripažintųjų muzikų gretų jaunimus kuria savo estradinę muziką, tačiau ir jam trūksta originalumo. Dažnai muzika yra imama iš kitų tautų, o vertimai labai netobuli, triukšmu ir ritmu norima užtušuoti dalyko menkumas.

     Kartas nuo karto iškyla ir neeilinių estradinės muzikos solistų, kurie išvysto savitą stilių. Tarp tokių geriausių priskaitoma Dalia Kubiliūtė, Nijolė Ščiukaitė, Violeta Rakauskaitė, Zina Jurgutytė, Leonidas Šumskis, Adolfas Jarulis ir kt. Dalis šių dainininkų yra "Vilniaus Bokštų" laureatai. Šis konkursas tikrai buvo puiki paskata estradinės dainos augimui ir per penkerius metus nuveikė didžiulį darbą, puoselėdamas ir skatindamas lietuviškos estradinės dainos kūrybą. Tačiau per tuos metus įgiję puošnią išorinę formą ir platų garsą, "Vilniaus bokštai" mažiau brandino turinį. Yra pasitaikę atvejų, kad laurai dainininkui ar ansambliui buvo suteikti avansu, o kai kurie laureatai pasirodė besą kūrybiškai nepajėgūs.

     Estradinė muzika turi nepaprastą pasisekimą. Pvz. koncertuojant estradiniam ansambliui sostinės Sporto rūmų salėje, turinčioje šešis tūkstančius vietų, visos tos vietos būna užpildytos. Dauguma šių koncertų lankytojų yra jaunuoliai — aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai, o muziką jiems tenka išklausyti tinkančią pagyvenusiems žmonėms. Siūloma, kad estradinės muzikos žanras, kurį taip pamilęs jaunimas, būtų pajungtas jo auklėjimui, kad šios muzikos tikslas "kaip ir viso tarybinio meno, būtų vienas — auklėti žmogaus jausmus".

SKULPTORIŲ STOVYKLA

     Praėjusią vasarą Panevėžyje buvo surengta pirmoji skulptorių stovykla. Jos tikslas buvo papuošti Panevėžį naujomis skulptūromis ir kitais meniniais kūriniais. Dalyvavo dailininkai iš Vilniaus, Kauno ir paties Panevėžio, kurie, specialiai įrengtoje dirbtuvėje kūrė skulptūras iš medžio, granito, metalo. Stovyklą organizavo monumentaliosios dailės tarybos pirmininkas G. Jokūbonis.

"Kom. Tiesa", nr. 186 (1972 m.)

PAGERBTI OLIMPIEČIAI

     Rugsėjo 20 d. Vilniuje buvo suruoštas pagerbimas XX olimpinių žaidynių dalyviams: V. Česiūnui, N. Sabaitei, A. Baranovui, R. Bitei, K. Šapkai ir kt. bei jų treneriams. Sportininkai buvo pasveikinti ir jiems įteikta sostinės vykdomojo komiteto Garbės raštai.

"Sportas", nr. 114 (1972 m.)

NAUJI SPORTO MEISTRAI

     Visasąjunginis kūno kultūros ir sporto komitetas suteikė sporto meistrų vardus devyniems sportininkams. Juos gavo: sunkiaatlečiai K. Klimaitis, J. Martynovas (iš Grigiškės), T. Leikus (Panevėžys), R. Misiūnas (Kaunas), V. Kūjelis (Švenčionys), V. Golubkevas (Vilnius), stendininkė V. Marcinkevičiūtė (Vilnius), šaškininkas V. Kirkus (Vilnius), A. Mikutis (Vilnius). Tarptautinės klasės sporto meistro vardas suteiktas Vilniaus sunkiaatlečiui V. Savickiui.

"Sportas", nr. 114 (1972 m.)

LIETUVIŲ LYRIKA VOKIŠKAI

     Šiais metais Miunchene išleista 308 puslapių dvikalbė (lietuviški originalai ir greta jų vertimai į vokiečių kalbą) lietuvių lyrikos antologija "Litauische Lyrik". Ją sudarė ir išvertė Liucija Baldauf.

     Antologijoje pateikiami lietuvių liaudies dainų ir XIX-XX a. lietuvių lyrinės poezijos pavyzdžiai, pradedant A. Strazdu, A. Vienažindžiu ir baigiant pačių naujausių Lietuvos (žinoma, tik ne išeivių) poetų lyrika.

"Literatūra ir Menas", nr. 38 (1972 m.)

IŠKABOS DARKO KALBĄ

     Ne kartą okupuotos Lietuvos spaudoje buvo rašyta apie įvairių iškabų bei vitrinų darkomą gimtąją kalbą, neatsižvelgimą į jokius kalbos dėsnius ir t.t. Dabar didesniuose miestuose jau tarytum sumažėjo "kurioziškų užrašų, grubiai iškraipančių gimtosios kalbos dėsnius", tačiau "rajonų tarsi nepalietė jau kiek metų vykstantis kalbininkų mūšis už kalbos švarą. Čia užtiksi užrašų, prašokančių bet kokias kalbinės fantazijos ribas".

"Literatūra ir Menas", nr. 38 (1972 m.)

SPYNŲ ISTORIJA

     Vienos statybos valdybos šeimininkai pastebėjo, kad dingsta nerakinamas turtas. Pasikvietė du už tiekimą atsakingus žmones ir paliepė nupirkti spynų. Reikalas, rodos, paprastas, bet netrukus išsivystė į tikrą nuotykių odisėją.

     Kaimo parduotuvėje spynų nebuvo. Vyrus išsiuntė į sostinę spynų atvežti. Pasiėmę lagaminus, jie pradėjo belstis į parduotuvių duris. "Bet kur tik pasiteiraudavo apie pakabinamas spynas, į juos žiūrėjo tarsi į ne tos planetos gyventojus". Pagaliau spynų gavo vienoje nuošalioje krautuvėlėje, tik neilgai jomis džiaugėsi. Spynos buvo tokios menkos, tinkančios tik "lašinius nuo mokyto katino saugoti". Visi nepatenkintieji pagaliau kreipėsi į "Komjaunimo Tiesos" redakciją, prašydami išspręsti spynų mįslę. Atsakymas pasirodė labai paprastas: prekybininkai suvertė kaltę gamybininkams, kad tie jau treti metai spynų negamina, gamybininkai ieškojo kaltės Prekybos ministerijos įstaigose, o Jonavos statybos valdyba taip ir nesurado, kuo užrakinti duris. „Kom Tiesa" nr 189 (1972 m.)

BRANGŪS SANDALAI

     Širvintų rajono specialiosios mokyklos piešimo mokytojas nusipirko pigius ir patogius sandalus, kurie ištižo, pirmą kartą į darbą per lietų einant. Žmogus vienok neprarado humoro jausmo ir pasiuntė juos "Šluotos" redakcijai kartu su laišku. Laiške siūloma, kad sandalai būtų persiųsti Šiaulių "Elnio" kombinato direktoriui, "kad juos pasidėtų į nedegamą spintą ir saugotų. O aš vaikščiosiu su kerdžiaus vyžomis, kurias sargas žadėjo iš mokyklos muziejaus paimti. Mat, "Elnio" batus nešioti neišsimoka. Į dieną reikia 3 porų batų po 12.80. Viso labo — 38.40 rb.".

     Prie išspausdinto "Šluotoje" (1972 m., nr. 14) laiško, pridėtas ir redakcijos prierašas: "Lygiai tokie atsiklijavę sandaletai guli ir šį laišką redagavusio redakcijos darbuotojo sandėliuke. Tad dar kartą pasveikinti būkite juoko meistrai iš Šiaulių".