Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
DAUGIAU DĖMESIO GIMTAJAM ŽODŽIUI
Tokia tema paskutiniame "Kalbos Kultūros" numeryje (22) rašo kalbininkas K. Ulvydas. Jis sako, kad mūsų gyvenamojoje mokslo, technikos ir kultūros klestėjimo epochoje kalbos kultūra įgyja ypatingą reikšmę. Literatūrinės kalbos tobulinimu, jos tikslumu ima rūpintis vis daugiau kultūringosios visuomenės narių. Deja, čia, išeivijoje, maža kas ta kalbos kultūra rūpinasi. Pirmiau turėjome "Gimtąją Kalbą", bet 1968 m. vasarą ji sustojo. Sustojimo priežastys aiškėja iš tuometinio redaktoriaus L. Dambriūno "atsisveikinamojo" žodžio. Tame paskutiniame numeryje jis taip rašė: "GK daugiausia buvo taikoma spaudos žmonėms bei šiaip kalba besidominčiai visuomenei, bet jos poveikis, tur būt, buvo nedidelis. Kalbą mokantiems ji buvo nereikalinga, o nepakankamai mokantieji vis tiek tarėsi moką pakankamai ir nedaug, atrodo, teskyrė jai dėmesio. Kai kas skundėsi, kad GK buvusi per sunki, kad buvo rašoma per 'aukštu' stiliumi. Su tuo galima sutikti, bet kitos išeities nebuvo, nes neatsirado rašančių 'žemesniu' stiliumi. Bendradarbių stoka sudarė didžiausią laikraščio vargo dalį. Užtat tokia, kokia buvo, GK daugiau nepasirodys".
Sustojus eiti "Gimtajai Kalbai", tik retkarčiais tepasirodydavo vienas kitas kalbos skyrelis mūsų periodinėje spaudoje. Tik maždaug prieš trejetą metų pastovius kalbos skyrius įsivedė "Laiškai Lietuviams" ir PLB leidžiamas "Pasaulio Lietuvis". Čia buvo ir yra nurodomos didesnės ir dažniau spaudoje pasitaikančios kalbos klaidos. Apie kai kurias dažnesnes ir grubesnes klaidas jau buvo ir pakartotinai rašyta. Nesakome, kad niekas į tai nekreiptų dėmesio, bet aišku, kad to dėmesio yra per maža. Mūsų periodinėje spaudoje vis mirgėte mirga tos klaidos, apie kurias jau po kelis kartus buvo rašyta. Tikrai redaktoriai ir spaudos bendradarbiai per mažai rodo dėmesio gimtajam žodžiui. Kai kurie mano, kad pakankamai moka lietuvių kalbą, o kiti parodo savo nerūpestingumą ir nepagarbą gimtajam žodžiui šablonišku posakiu: "Kaip pasakysi, taip nepagadinsi". Deja, netaisyklinga ir svetimybėmis užkrėsta kalba galima labai daug ką pagadinti. Reikia stebėtis, kaip mūsų čia, išeivijoje, gimęs ir augęs jaunimas yra užkrėstas visokiais slaviškais žodžiais bei išsireiškimais. Be abejo, tai vyresniųjų "nuopelnas".
Panaši padėtis yra ir dabartinėje Lietuvoje. Nors ten yra nemaža kalbininkų ir labai uoliai kovojama su visokiomis kalbos negerovėmis, bet toji kova nėra lengva. Pažiūrėkime, ką šiuo klausimu toliau rašo K. Ulvydas minėtame straipsnyje.
"Didžiulis informacijos srautas (žinoma, jei toji informacija pateikiama gera literatūrine kalba) gali labai efektyviai prisidėti prie gimtosios kalbos kultūros kėlimo. Bet nereikia pamiršti ir to, kad nerūpestinga, neapdorota kalba teikiama informacija gali labai kenkti kalbos kultūrai. Nesunku įsivaizduoti, kokią žalą daro kalbos kultūrai net viena kalbos klaida, patekusi į knygą, išleistą keliomis dešimtimis tūkstančių egzempliorių, ar į žurnalą bei laikraštį, leidžiamus šimtais tūkstančių egzempliorių. O ką ir bekalbėti apie tokias knygas, tokius žurnalus bei laikraščius, kuriuose palikta ne viena, o kelios ar keliolika kalbos klaidų? (O mes, išeiviai, tur būt, turėtume kalbėti ne apie kelias ar keliolika, bet apie dešimtis ir šimtus tokių klaidų! Red.). Su tokiomis klaidomis susiduria šimtai tūkstančių skaitytojų, iš kurių, be abejo, tik tam tikra dalis sugeba kritiškai vertinti kalbos reiškinius — atskirti pelus nuo grūdų, o visi kiti nėra apsaugoti nuo pavojaus užsikrėsti ta ar kita klaida. Mes pagrįstai džiaugiamės labai teigiamu šiuolaikinių masinės informacijos priemonių poveikiu kalbos kultūrai. Bet kartu turėtume pagalvoti ir apie tą žalą, kurią kalbos kultūrai gali padaryti tokios masinės informacijos priemonės, kaip radijas, televizija, kinas, teatras, su kuriomis, galima sakyti, kasdien susiduria tūkstančiai ir net milijonai klausytojų bei žiūrovų. Bloga diktoriaus ar šiaip radijo ir televizijos kalbėtojo, o taip pat kino ir teatro aktoriaus tartis, netaisyklingas kirčiavimas, prastai sudaryti ar ne vietoje, netikusiai pavartoti žodžiai pasiekia milijonų žmonių ausis ir, jeigu visa tai dar ilgą laiką nuolat kartojama, gali padaryti kalbai tiek eibių, gali priveisti joje tiek negerovių, kad šimtai ir net tūkstančiai kalbos mokytojų bei redaktorių dešimtimis metų nepajėgs jų atitaisyti.
Kartais net kai kas iš kalbininkų stebisi, kodėl taip sunku kovoti su kalbos klaidomis, kodėl jos tokios gajos, kodėl šiandien dar dažnai susiduriame su tais kalbos negalavimais, kuriuos visą savo gyvenimą uoliai gydė dar J. Jablonskis ir kuriems po J. Jablonskio mirties jau daugiau kaip pusę šimto metų stengiasi užkirsti kelią daugelis kitų literatūrinės kalbos puoselėtojų — kalbininkų, rašytojų, šiaipjau įvairių sričių ir specialybių inteligentų. Kadangi kalbos klaidos keroja atskirų visuomenės narių kalboje, tai jų gajumo, jų ilgo laikymosi priežasčių reikia ieškoti pačiame visuomenės gyvenime. Be sistemingo mokymosi literatūrinės kalbos žinovu dar niekas netapo. Absoliutinei daugumai jaunų žmonių sistemingas gimtosios kalbos mokslas baigiasi sulig paskutine pamoka bendrojoje ar specialiojoje vidurinėje mokykloje. Gerai, jeigu vidurinėje mokykloje pavyko kam išsiugdyti kritinį kalbos jausmą. Kalbos reiškinius kritiškai vertinantis žmogus visą gyvenimą rūpinasi savo kalbos taisyklingumu bei jos turtinimu ir yra atsparus kalbos klaidoms. O kas nėra išsiugdęs kritinio požiūrio į kalbą, visada lengvai pasiduos įvairiausiais keliais plintančioms kalbos ydoms. Kol kalbos ydų plitimo kelių daugiau, negu kovos su jomis būdų ir priemonių, neįmanoma jų, tų kalbos ydų, išgyvendinti. Todėl visiems, kas rūpinasi kalbos kultūra, iškyla svarbus uždavinys — visomis išgalėmis stengtis sumažinti kalbos klaidų plitimo kelius ir rasti kiek galint daugiau priemonių ir būdų kovoti su jomis.
Keliant kalbos kultūrą, be kita ko, labai svarbu išvengti žodyno klaidų. Jų pirmiausia galima skirti du didelius būrius. Į vieną tų būrių įeina netikę ar prastai sudaryti, nenorminiai, literatūrinėje kalboje nevartotini žodžiai, į antrąjį — tokie žodžiai, kurie darybos požiūriu niekuo dėti, tik prastai, ne vietoje vartojami, arba žodžiai, kuriems tiesiog per klaidą, per kalbinį nesusigaudymą primetamos jų neturimos reikšmės".
Toliau autorius duoda keletą tokių nevartotinų žodžių pavyzdžių: atžymėti, išmiera, lygsvara, obalsis, skaitlingas ir kt., apie ką jau ir "Laiškuose Lietuviams" buvo rašyta. Ateinančiais metais manome atskira knygele išleisti visa tai, kas iki šiol kalbos skyriuje buvo pateikta. Šis skyrius, žinoma, bus tęsiamas ir ateinančiais metais.
Šį kartą tik atsakysime į poros skaitytojų klausimus. Vienas klausia, ar geriau sakyti draugija '‘Viltis", klubas "Vytis", žurnalas "Laiškai Lietuviams", dienraštis "Draugas" ar "Vilties" draugija, "Vyčio" klubas, "Laiškų Lietuviams" žurnalas, "Draugo" dienraštis ir pan. Be abejo, šie pastarieji pasakymai yra geresni. Kai kas mano, kad įvairūs draugijų ar laikraščių pavadinimai yra nelinksniuojami, bet tai klaidingas galvojimas. Patartina sakyti: Aš priklausau "Vilties" draugijai, užsiprenumeravau "Laiškus Lietuviams", skaitau "Draugą", o ne: Aš priklausau draugijai "Viltis", užsiprenumeravau "Laiškai Lietuviams", skaitau dienraštį "Draugas" ir pan.
Kitas skaitytojas klausia, ar ne dėl svetimų kalbų įtakos mes dabar, kam nors atsidėkodami, dažnai pasakome: Ačiū labai, dėkui labai, dėkoju, labai. Lietuvis, nepaveiktas svetimų kalbų, atrodo, pasakytų: Labai ačiū, labai dėkui, labai dėkoju. Su šio klausėjo galvojimu visiškai sutinkame. Tą ačiū labai mes vartojame, nusižiūrėję į anglų thank you very much, vokiečių danke schoen, prancūzų mercy beaucoup ir t.t. Mes, lietuviai, turėtume sakyti labai ačiū.
DĖL KALBINIŲ PATARIMŲ
Spaudoje pasirodžiusiose kalbinėse diskusijose teko pastebėti teigimų, iš kurių išeitų, kad mano kalbiniai siūlymai ar patarimai liečia visus "Laiškų Lietuviams" straipsnius, visą žurnalo tekstą. Faktiškai aš tik "Kalbos" skyriaus dalykus specialiai teaptariu su jos redaktorium ir tam skyriui savo patarimus teteikiu. P.Jonikas