Spausdinti

J. VENCKUS, S.J.

     Neseniai Filadelfijos arkivyskupas kard. J. Krol aplankė Lenkiją, savo tėvų kaimą, jų tėviškę. Nuvyko taip pat ir į Auschwitz, tapusią Lenkijos šventove. Jis čia pagerbė kankinius, nekaltas nacių aukas, kurių buvo milijonai, ne tik lenkų, bet ir žydų. Kardinolas už visus kankinius čia atlaikė mišias ir pasakė lenkiškai pamokslą. Prie jo prisiartino vienas senyvas žmogus, sulinkęs, baltais plaukais. Jis jau buvo 69 metų amžiaus. Jis būtų turėjęs mirti šioje vietoje prieš 31 metus, jeigu palaimintasis M. Kolbe nebūtų už jį pasiaukojęs ir 1941 m. rug-piūčio mėn. 14 d. nebūtų buvęs nukankintas badu. Apie šį herojų kunigą jau esame rašę "Laiškuose Lietuviams" šių metų kovo mėn. numeryje.

     M. Kolbe buvo gimęs neturtingoje šeimoje. Pranciškonai jį paėmė mokyti ir auklėti. Jaunuoliui šis pranciškonų ordinas patiko. Baigęs mokslus, jis tampa kunigu pranciškonu. Paskui važiuoja į Romą gilinti mokslų ir gauna daktaro laipsnį. Sugrįžęs daug dirba, rašo spaudoje, leidžia laikraščius ir žurnalus. Jis labai gerai viršininkavo, steigė vienuoliškuosius namus, misijonieriavo Japonijoje ir Indijoje.

     Naciai T. Kolbe uždarė į Auschwtiz koncentracijos stovyklą. Kai vienas kalinys, pasmerktas mirti badu, pradėjo raudoti, kad nebus kam išlaikyti jo gausios šeimos. Tėvas Kolbe pasisiūlė mirti badu už jį. Kai karininkas paklausė, kas jis esąs, T. Kolbe atsakė: "Aš esu katalikų kunigas". Jo auka buvo priimta, jis mirė kankiniu ir neseniai popiežiaus paskelbtas palaimintuoju.

     Kiek dabar yra kunigų, kurie nenori priklausyti šiam luomui ir meta kunigystę! O štai čia yra žmogus, kuris didžiuojasi esąs katalikų kunigas, su džiaugsmu eina mirti už savo artimą, pasiaukoja už jį, panašiai kaip Kristus prieš du tūkstančius metų.

     Praėjusiais šimtmečiais daugelis Dievui pasišventusių ir tobulumo siekiančių asmenų stengėsi nugalėti save ir savo palinkimus griežtais pasninkais, gulėdami ant kietos žemės, plakdami savo kūną, apibarstydami valgį pelenais, kad valgydami nejaustų malonumo. Bet kartais ne vienam ateidavo klausimas: "Ar Dievas tikrai nori tokių aukų iš žmogaus?"

     Paskutinį šimtmetį žmonija labai daug iškentėjo moderniosios industrijos fabrikuose, kasyklose, o taip pat nuo karų ir visokių žiaurių diktatorių. Kilo nauja pažiūra į žmogiškąją egzistenciją. Filosofija tai vadina egzistencializmu. Tarp pirmųjų egzistencialistų buvo danas Soren Kierkegaard (1813-1855). Jis kėlė klausimą, kodėl žmogus kenčia. Ir stengėsi duoti tokį atsakymą, kad žmogus yra nuostabiai sudėtinga esybė: jame yra begalybė ir nemirtingumas, sujungtas su trumpu pasibaigiančiu žemišku gyvenimu; jame yra amžinos ir laikinos vertybės; laisvė pasirinkti, ką nori, bet drauge su prievarta kentėti, sirgti ir mirti. Kiti egzistencialistai tas mintis apie žmogų dar praplėtė ir pagilino. Žmogus yra, lyg meteoras, vienkartinis pasirodymas šioje žemėje. Ne tiek svarbi jo esmė, kiek egzistencija, tai yra, ne tiek svarbu, kas jis yra, bet ką jis iš savęs padarys. Žmogus, gyvendamas šioje žemėje, gali save sugadinti, bet gali ir pagerinti, patobulinti. Žmogaus likimas yra jo paties rankose. Tai yra graži ir optimistiška mintis — žmogus yra savo likimo kūrėjas.

     Kitas filosofas egzistencialistas gal pasakys, kad žmogaus didybė yra laisvai pasirinkti savo gyvenimo planą. Jo planai gali būti labai ambicingi: pasistatyti ir sienomis apsivesti didingą pilį, kur jo nepasieks jokios žmonių užnuodytos strėlės, kur galės ramiai gyventi, tobulindamas savo didžią ir garsią žmogiškąją egzistenciją. Žmogaus gyvenimo tiksiąs yra išnaudoti visus savo talentus, visas vertybes ir tokiu būdu pasiekti žmogiškosios egzistencijos pilnatvę. Tikintieji egzistencialistai (pvz. Nikolai Berdiayev) mano, kad žmogiškoji tobulybė galima pasiekti krikščionybėje, o netikintieji (pvz. J. P. Sartre) sako, kad žmogus savo jėgomis gali pasiekti žmogiškosios egzistencijos pilnatvę.

     Kiekvienas savo gyvenime bus atradęs malonių, šiltų asmenybių. Jos turi kažką, kas kiekvieną patraukia, turi kažkokią dovaną mylėti žmones. Gal būt, šventieji gali taip mylėti žmones dėl to, kad jie labai mylėjo Dievą. Bažnyčia palaimintuoju paskelbė Tėvą Kolbe už labai paprastą dalyką — kad jis norėjo būti geru kunigu. Vienas žydų kilmės katalikų kunigas, Izraelio valstybės pilietis, apie T. Kolbe pasakė tokius reikšmingus žodžius: "Tai buvo aukščiausias žmogiškas veiksmas visiškai žvėriškoje aplinkoje". Filosofas egzistencialistas pasakytų: "Ką T. Kolbe padarė, tai buvo pats kilniausias žmogiškosios egzistencijos aktas". Tai reiškia, kad žmogiškoji vertybė ir didybė yra tokia subtili, kad gali kaip erelis pakilti į dideles aukštumas. T. Kolbe buvo tikras žmogus, sutikęs mirti už kitą žmogų. Vis tiek, kaip tai pavadinsi: gali tai vadinti šventumu, gerumu ar žmogiškumu. Tačiau tokiems veiksmams, tokiai misijai yra pakviestas kiekvienas šios žemės keleivis.