THE GO-BETWEEN
Filmas “The Go-Between” nupiešia labai gražų 19-tojo šimtmečio gyvenimo paveikslą: didelis vasarnamis su puikiais sodais; nesuskaitomi tarnai, sekmadienio rytą susirenką prie valgiais linkstančio pusryčių stalo pasimelsti su ponais; ramios popietės; pasivaikščiojimai ir pasimaudymai; priešpiečiai miške; popietinė arbata sode.
Dvidešimtasis amžius rengiasi nusileisti ant šitų “bajorų” visa jėga ir įnirtimu. Mes, žiūrovai, tai žinom ir jaučiam kažkokią užuojautą, kuri labai subtiliai jungiasi su pavydu. Šis keistas dvilypis jausmas mums leidžia galvoti, kad stebime labai aukšto lygio meną. Nepaprastai nuobodus dramatinis vystymasis prisideda prie šio jausmo ugdymo.
Filmas turi šiokią tokią temą — viena vasarnamio bajoraitė (Julie Christie) slaptai meilikaujasi su ūkininkaičiu (Alan Bates). Jie priprašo ten vasarojanti berniuką nešioti tarp jų laiškus. Galų gale berniukas priverčiamas viską atidengti mergaitės motinai. Tačiau šitų pažįstamų psichologijų neužtenka išlaikyti tokio ilgumo filmą. Žiūrovas vis klausia — ar tai jau ir viskas? Ar nieko daugiau nebebus? Režisierius, norėdamas nupiešti tobulą, bet netikrą nostalgijos portretą, atsisakė stiprių jausmų ir visai išmetė dramatinį elementą.
Filmas įdomus, gražiai techniškai atliktas ir kaip buvusio gyvenimo peisažas — labai gražus. Visą filmo turinį išreiškia pirmasis sakinys: “Praeitis yra svetimas kraštas. Ten viską kitaip daro”.
Eglė Juodvalkytė
THE DEVILS
Viduramžiais ir naujųjų amžių pradžioje vykusi inkvizicija bei raganų deginimai meta didelį šešėlį ant visos vakarų kultūros ir civilizacijos. Tai yra neabejotina dėmė ir to meto dvasiškijai. Nuostabu, kad tas žmonių tamsumas ir neįsivaizduojamas fanatizmas klestėjo ne tik 16-tame ir 17-tame amžiuje, bet tęsėsi net iki 18-tojo pabaigos. Tas isteriškas velnio uodegos ieškojimas kiekviename žingsnyje ir kiekviename žmoguje, tas sadistiškas kraujo troškimas buvo apėmęs ne tik Ispaniją, Prancūziją ir Italiją, bet neaplenkė nė kitų Europos kraštų, įskaitant ir mūsų Lietuvą. Jis persimetė ir į Naująjį pasaulį — Ameriką.
Filmo “The Devils” siužetas paimtas iš 17-tame amžiuje liūdnai pagarsėjusio Loudun miestelio, Prancūzijoje. Apie šio miestelio “velnius” bei “raganas” jau yra parašyta nemaža knygų, sukurta opera ir pagaliau pagamintas filmas. Velnių išvarinėjimai egzorcizmais ir kitokiais, kartais net labai juokingais ir nepadoriais būdais bei įsivaizduotų raganų medžioklės daugiausia sukosi apie Uršuliečių vienuolyną, ypač tada, kai į Loudun šv. Petro bažnyčios klebonu buvo atkeltas Urbain Grandier, mokytas, gudrus, kilnios išvaizdos ir šiek tiek mefistofeliško žvilgsnio kunigas.
Kun. Grandier buvo jėzuitų auklėtinis. Jis gerai orientavosi teologijos klausimuose, jam nebuvo svetima scholastinės filosofijos dialektika. Buvo nepaprastai iškalbingas pamokslininkas. Tačiau buvo išdidus, niekam nenorįs nusileisti, pats kuriąs ir kai kuriuos moralės dėsnius. Celibatą jis laikė nesąmone ir stengėsi tai įrodyti tokiu silogizmu: prižadėjimas vykdyti tai, kas neįmanoma, neįpareigoja; o kadangi celibatas normaliam žmogui yra neįmanomas, tai jis neįpareigoja. Aišku, kiekvienas moralistas pripažins, kad pirmoji premisa yra teisinga, bet yra klaidinga išvada, nes klaidinga antroji premisa. Tūkstančiai pavyzdžių rodo ir medicinos mokslas patvirtina, kad celibatas normaliam žmogui yra įmanomas. Nestiprus ir kitas kun. Grandier pateiktas argumentas, kad celibatas yra prievartavimas. Jaunuolis, kuris nori būti kunigu, priima celibatą tik kaip būtiną, vyresnybės uždėtą sąlygą. Jam, norinčiam tapti kunigu, tai yra conditio sine qua non. Bet, žinoma, moralistai jam atsakys, kad niekas tokio jaunuolio neverčia būti kunigu. Jeigu jam toji sąlyga nepriimtina, tai tegul ieško kitokio pašaukimo.
Bet kun. Grandier apie kitokį pašaukimą negalvojo. Jis tikėjosi padaryti karjerą dvasiškame luome, neatsisakydamas sudėti aukų ir deivei Venerai. Tos “aukos” jam nebuvo sunkios, nes prieš tokią stiprią, tiesiog hipnotizuojančią jo asmenybę lengvai kapituliuodavo tų “aukų” bendrininkės. Tad nenuostabu, kad jį iki ausų įsimylėjo ir Uršuliečių vienuolyno viršininkė, isteriška seksualinė maniakė sesuo Jeanne. Kunigo Grandier vaizdas iš jos liguistų minčių beveik niekuomet neišnykdavo. Kai ji kalbėdavo rožančių arba pažvelgdavo į krucifiksą, staiga ant kryžiaus vietoj Kristaus pamatydavo kun. Grandier. Kartais jis nulipdavo nuo kryžiaus ir ją apkabinęs išbučiuodavo, o ji, kaip Magdalena, suklupusi savo plaukais jam šluostydavo kojas. Ji jausdavo tam tikrą neapykantą prieš kiekvieną patrauklesnę moterį, nes savo liguista fantazija sukurdavo visokias meilės scenas tarp tos moters ir kun. Grandier.
Ta savo isteriška liga ji užkrėtė ir kitas vienuolyno seseris. Po visą miestelį sklido gandai, kad vienuolės velnio apsėstos. Tuo susidomėjo ir bažnytinė, ir civilinė vyresnybė. Prasidėjo tyrinėjimai ir tardymai. Iš sesers Jeanne elgesio ir atsakymų atrodė, kad visa to kaltininkas esąs kun. Grandier: jis užkerėjęs, apraganavęs ir velniais apleidęs visą vienuolyną. Jis buvo apkaltintas ir atiduotas inkvizicijai. Buvo verčiamas prisipažinti, vartojant žiauriausias tortūras. Kai jokie kankinimai nepadėjo, buvo pasmerktas gyvas sudeginti ant laužo. Bausmė buvo įvykdyta ir filme parodyta su visomis detalėmis.
Seserį Jeanne vaidina Vanessa Redgrave, o kunigą Grandier — Oliver Reed. Abudu savo vaidmenis atlieka puikiai. Bet ką galima pasakyti apie visą šį filmą? Kai kurie laikraščiai ar žurnalai, apžvelgdami praėjusiųjų metų filmus, “The Devils” priskiria prie dešimt blogiausiųjų. Ir mes norėtume su tokiu sprendimu sutikti. Ir ne dėl to, kad filme yra per daug tiesiog nervus gadinančių žiaurumų, ne dėl to, kad ne viena scena sukelia pasišlykštėjimą, bet ypač dėl to, kad kai kurios religinės katalikų praktikos yra labai neskaniai pajuokiamos, kad aplamai visa religija traktuojama be jokios net ir menkiausios pagarbos.
Žiūrint filmo, įdomu stebėti ir žmonių reakcijas. Didelė žiūrovų dalis paprastai būna barzdoti ilgaplaukiai jaunuoliai. Tikrai verčia susimąstyti tokie momentai, kai ekrane pasirodžiusį kokį nors grubų religiją paniekinantį veiksmą sutinka žiūrovų plojimai. Šis filmas apie velnius yra taip pagamintas, kad ir kai kuriuose žiūrovuose sukelia velniškas reakcijas. Gal tai ir yra pagrindinė priežastis, kad daugelis jį laiko blogiausių praėjusių metų filmu. J. Vaišnys
� /p���p� dieną Nr. 000 buvo paskirtas vykti į kitą planetą. Jis susimetė kelis reikalingiausius daiktelius ir išvyko. Po keliolikos valandų, atlikęs savo uždavinį, grįžo į žemę ir vėl prisijungė prie kitų mašinų — patinų ir patelių.
Kalendorius rodo 2200 metus. Mašina - žmogus vis giliau rausiasi ten, kur sukrautos senos knygos. Jis nori atrasti ir suprasti, kuo džiaugėsi ir kokį gyvenimo tikslą turėjo jo protėviai, kai siela dar nebuvo “išėjusi” iš kūno. Kaip ją vėl į jį grąžinti?... A. G.