A. PAŠKUS
Šiandienos pasaulis neramus. Jis bruzda, urzgia, maištauja. Ir rytuos ir vakaruos, ir šiapus ir anapus geležinės uždangos nepasitenkinimas veržiasi į paviršių. Vienur jis neramiai spiaudosi, lyg vulkano lava; kitur tyliai trykšta, lyg šaltinio vanduo. Visur betgi to nepasitenkinimo srovės, atrodo, kyla iš laisvės troškimo versmių. Reikalaujama laisvės moterims, rasėms, kultūroms, asmenims, religijoms ir t. t. Laisvės principas tapo moderniosios istorijos pagrindine tema. Dabarties žmogus laisvę garbina, jos siekia, už ją kovoja. Iš tiesų, laisvė ir yra žmogaus esminė dimensija. Be jos jis negali vesti tauraus gyvenimo. Be jos jis negali būti žmogumi. Laisvės idėja yra neatskiriamai įsipynusi į dabartinio žmogaus buities audinį. Veržimasis į laisvę jaučiamas šiapus ir anapus geležinės užtvaros; komunistinėj imperijoj ir vakarų demokratijose; pasaulinėse ir religinėse bendruomenėse. Bendrijos nepaisančios žmogaus laisvės troškimo, nežiūrint kokios jos bebūtų, tautinės, tarptautinės, bažnytinės ar politinės, yra pasmerktos ankstyvesnei ar vėlyvesnei mirčiai. Žmogus juk yra vienintelis žemės gyvūnas, pajėgiąs sutraukyti prievartos grandines. Tačiau ne visur tie prievartos varžtai vienodi, užtat ne visur vienodai stiprios ir pastangos juos sulaužyti. Ne visur vienodai leidžiama ir individo laisvei pasireikšti.
LAISVĖ ČIA, LAISVĖ TEN
Laisvės, kaip ir meilės, žodis, gal būt, labiausiai žmonių kalboje piktnaudojamas. Ne visiems laisvė reiškia tą patį dalyką. Laisvė vilkui ir laisvė ėriukui, laisvė vanagui ir laisvė viščiukui — tai du skirtingi dalykai. Šiame gi kontekste mes laisve suprantame bekliūtinį žmogaus skleidimąsi, žmogiško potencialo išugdymą. Būti laisvu tad ir reiškia netrukdomai skleistis gėriui. Būti laisvu reiškia būti nesuvaržytu siekiant gėrio. Būti laisvu reiškia būti pilnutiniu žmogumi. Tokia laisvės apibrėžtis suponuoja žmogaus pajėgumą save kontroliuoti, galią tikrovę pažinti ir tarp duotų alternatyvų pasirinkti.
Vis dėlto reikia prisipažinti, kad formaliniu atžvilgiu toks laisvės nusakymas beveik atitinka marksistinės laisvės sąvoką. Marksas taipogi siekė individą išlaisvinti iš ekonominio nepritekliaus, kad tokiu būdu žmogui sugrąžintų galimybę susijungti su bendruomene ir gamta. Marksas tikėjo, kad, sutraukęs skurdo grandines, individas pasieksiąs žmogišką pilnumą sandaroje su kitais žmonėmis ir jį supančia gamta. Kitaip tariant, per privačios nuosavybės panaikinimą pašalinus išnaudojimą, žmogus pasidarysiąs laisvas. O laisvas marksistinis žmogus būsiąs geras žmogus. Nebus jis nei gobšus, nei grobuoniškas, nei išnaudotojas. Jo kaip individo interesai sutapsią su bendrijos interesais. Bendruomenės laimėjimai būsią jo laimėjimais, jo džiaugsmai būsią bendrijos džiaugsmais. Laisvas žmogus būsiąs doras žmogus, taigi nei savo charakteriu, nei iš jo plaukiančiu elgesiu negalėsiąs kitiems pakenkti. Jei taip, tai Markso žmogus jau nebesiskiria nuo šv. Augustino žmogaus idealo: mylėk ir daryk ką nori (ama et fac quod vis). Ir šv. Augustino žmogus yra geras, doras žmogus, kuris kitiems negali pakenkti. Meilėje juk nėra vietos neapykantai. Meilė visad išsiskleidžia rūpesčiu kitiems. Meilėje ir laisvė, ir gėris, ir tiesa nebesikryžiuoja. Taigi Markso sekuliarinis ir Augustino religinis šventasis yra idealūs laisvi žmonės. Vienok šią idealią būklę pasiekti abiems individams, marksistiškam ir augustiniškam, reikalinga išorinė pagalba. Be jos individas negalės tapti laisvu, taigi ir doru žmogumi. Augustino žmogui tą pagalbą teikia Bažnyčia, tarpininkaudama dieviškų malonių dovanas. Markso žmogui tokią paspirtį duodanti komunistų partija, neklaidingai aiškindama dialektinį istorijos vyksmą. Deja, šiame taške krikščioniškosios ir marksistinės laisvės keliai išsiskiria. Šiame taške iškyla marksistinės tragedijos kontūrai — laisvinimas virsta pavergimu. Kaip tik šioje vietoje slypi ir komunistinės prievartos grandinių raktas — tikrovei prieštaraujančios mitinės prielaidos. Jos marksistinės laisvės idealą ir paverčia į priespaudos ir į tironijos tikrovę.
Pirmoji prielaida teigia, kad žmogus yra labiausiai apspręstas (ne tik paveiktas) ekonominių sąlygų. Pakeitus gamybos sąlygas, keisis ir pats žmogus. Panaikinus privatinę nuosavybę, tai yra atėmus iš privačių rankų gamybos įrankius, pranyksiąs išnaudojimas bei žmogaus alienacija. Žmogus tapsiąs idealia būtybe, o žmonijos bendruomenė — žemės rojumi. Tuomet priešas virsiąs broliu, išnaudotojas — bendradarbiu, vilkas — ėriuku. Antroji marksistinės religijos dogma tvirtina, kad tik vienam Karoliui Marksui buvo lemta suvokti galutinę istorijos prasmę. Be to, Markso apreiškimo neklaidingo aiškinimo dovana esanti suteikta tik vienai "šventajai galvai", partijos sekretoriui. Ji, ta "šventoji galva", tik viena tikrai supranta objektyvų istorijos vyksmą. Ji oficialiai ir atstovauja žmonijai. Ji esanti ir žmonijos smegenys, ir jos sąžinė. Per ją pasireiškiąs žmonijos objektyvus galvojimas. Kas jai prieštarauja, tas prieštarauja žmonijai, tas yra reakcionierius ir žmonijos priešas. Šitokia mistinė prielaida ir sunaikino autentiškai laisvei skleistis būtinus pagrindus: minties, žodžio ir veiksmų laisvę. Ji ir pagimdė tokią "šventąją galvą", kaip Stalinas, nužudžiusį milijonus žmonių. Dar blogiau — ji, toji komunistų partijos neklaidingumo dogma, paliko atviras duris kitam Stalinui.
Šalia šių mitinių prielaidų Marksas iškėlė vieną labai realistišką ir svarbią žmogiškosios egzistencijos sklaidą — ūkinių veiksnių reikšmę žmogaus gyvenime. Be laisvės nuo skurdo ir kitos laisvės maža beturi reikšmės. Be garantuoto uždarbio, prideramo atlyginimo ir reikiamų ekonominių apsidraudimų žmogus autentiškai išsiskleisti negali. Šia prasme Markso filosofija darosi aktuali ir vakarų pasauly. Šia prasme Marksas vakaruose lyg iš naujo "atrandamas". Tačiau žmogus tiesiasi ir kitom kryptim: politine, tautine, kultūrine bei dvasine. Taigi individo autentiška laisvė ir reikalauja politinių, tautinių, kultūrinių ir religinių laisvių. Užtat žmogui privalo būti leista pasirinkti valdžios formą, išsiugdyti tautinį ir individualinį savitumą, ieškoti tiesos ir viešai išpažinti savo tikėjimą ar netikėjimą Dievu. Tik šiose sąlygose tegalima respektuoti žmogaus nelygstamą vertę.
Bet ir vėl priėjome kryžkelę, kurioje komunistų diktatūros ir vakarų demokratijų keliai išsiskiria. Suminėtų laisvių pagrindai vakaruose dar tebėra tvirti. Tiesa, kai kur tos laisvės gana ribotos, kai kur jos iškreiptos ir sužalotos, bet visur jos yra. Gi anapus geležinės uždangos piliečiui šios laisvės tebėra dar tik svajonių pasaulyje, neįgyvendinamoj utopijoj. Užtat ir bruzdėjimas čia ir ten turi kitus siekius ir skirtingus būdus. Liaudies "demokratijų" gyventojai siekia to, ką vakarų piliečiai jau seniai turi. Vengrijos sukilimo kovotojai (1956) pvz. siekė 19 amž. liberalizmo idealų: laisvės, lygybės ir brolybės. Jie kovojo už tiesą, teisybę ir laisvę. Tos pačios Vengrijos rašytojai (Petofi grupė) reikalavo, kad jiems būtų leista pasmerkti tironišką valdžią, prievarta primetančią žmonėms klaidingas vertybes. Jie reikalavo, kad jiems būtų leista rašyti tiesą romanuose, poezijoje ir laikraščiuose. Rusų intelektualai vis labiau ir labiau bruzda, reikalaudami laisvės tiesai. Tuo tarpu anglosaksų demokratijos spaudos, informacijos ir kūrybos laisvė yra tapusi kasdienine duona, kurios visi apsčiai turi ir kurios niekas labai nevertina. Vakarų demokratijos žmogus šiuo metu žvelgia daug toliau už savo brolį rytuose. Šiaurės Amerika pvz. pasiekė tokį ūkinės gerovės laipsnį, kur gėrybių pakankamai prigaminama visam kraštui. Svarbu jas tik tinkamai kiek galima teisingiau padalinti. Pyrago užteks visiems, reikia tik kad kiekvienas gautų po gabalą. Šiuo metu vakarų žmogus galvoja, kaip mokslą ir techniką palenkti didesniam žmogaus išlaisvinimui; kaip pakeisti bendruomenę, kad jos nariai gyventų taikoje, ilsėtųs laisvėje, dirbtų su pasišventimu ir sumanumu, mylėtų su aistra ir rūpesčiu; angažuotus vertybėms, kurios jų gyvenimui duotų ir darną, ir sąryšį, ir kryptį. Tokie siekiai sukelia sveiko nerimo ir neišvengiamos maišaties. Deja, vakaruose, o ypač Jungtinėse Amerikos valstybėse, pastebima daug ir liguisto, patologiško bruzdėjimo žymių.
VIENAIP ČIA, KITAIP TEN
Bruzdėjimas vakaruose kartais pavadinamas revoliucijos vardu. Gi rytų Europos ir vakarų maištininkams kartais duodamas tas pats taurus laisvės kovotojų pavadinimas. Radikalioji tų "laisvės kovotojų" grupė Amerikoje save laiko revoliucionieriais ir aktyviai siekia demokratinės tvarkos ir jos institucijų sunaikinimo. Nei švelnieji, nei radikalieji revoliucionieriai Amerikoje nevertina nei laisvės, nei demokratijos, nes jos jie apsčiai turi. Laisvės ir demokratijos vertę jie supras tik jas praradę. Tik tuomet jie sužinos, kas laisvė yra ir kaip už ją reikia kovoti. Tik tuomet jie ir bus verti laisvės kovotojų vardo. Šiuo atžvilgiu revoliucionierius čia jau skiriasi nuo revoliucionieriaus ten. Rytų Europos maištininko akys visada mato Sibiro taigas. Amerikiečiui bruzdininkui sunkiai suprantama, kad kiekvienas 20 šimtmečio totalitarinis režimas remiasi koncentracijos stovyklų principu. Revoliucijai pasisekus, tai yra sugriovus demokratiją, iš jos griuvėsių iškils spygliuotos stovyklų tvoros. Už jų pirmiausia paklius morališkai ir intelektuališkai jautrūs maištininkai.
Amerikietiškas revoliucionierius yra savimi patenkinta, visa žinanti, jausminga ir netolerantiška būtybė. Ji po velnių pasiunčia ir protą, ir tvarką, ir laisvę, ir demokratiją, kai mato žmones alkstančius ir žūnančius. Ji naiviai tiki, kad, sunaikinus esamą sistemą, pranyksiąs savaime ir skurdas, ir vargas. O rytų maištininkas gyvena baimėje, vienatvėje ir nepasitikėjime. Jis kantriai ir ryžtingai siekia kuklių tikslų. Jis trokšta teisingumu paremtos tvarkos ir daugiau laisvės kiekvienam gyventojui. Jis žino, kad mažiausia valdančiųjų nuolaida yra didi jo pergalė, nes sujudina sistemos pagrindus. Jis taip pat žino, kad totalitaristinėje valstybėje revoliucija nėra galima. Per didelė ir mechanizuota kontrolė užgniaužia bet kokius mėginimus. Tuo tarpu jo bendraamžis vakarietis nenori tikėti, kad žmonių dauguma demokratiniam krašte revoliucijos nenori ir jų, maištininkų, nesupranta. Amerikos sukilėliai savų pažadų ir neturi, nebent betarpišką smurtą. Jie paprastai kalba kitų vardu: geto gyventojų, Vietnamo liaudies vardu, neturėdami iš jų jokio įgaliojimo. Gyventojų jie nėra nei mėgstami, nei mylimi, tik valdžios toleruojami. Priešingai, rytų Europos maištininkas žmonių šiltai sutinkamas. Patriotai juos gerbia, bet valdantieji jų neapkenčia. Rytų revoliucionierius kalba savo vardu prieš esamas negeroves, atstovaudamas didesnei gyventojų daliai. Jo kalba, lyg žaibas tamsią naktį, perskrodžia dangaus skliautus. Jį supranta ir žmonės, ir komunistų valdžia. Valdžios atstovai tiksliai jaučia protestų reikšmę ir pavojų, todėl ir yra pasiryžę protestuojančius sunaikinti.
Laisvosios šalies bruzdėtojų demonstracijos išrodo lyg šventiška iškyla. Jie randa joje draugų, solidarumo, pasilinksminimų. Jei jie laikosi įstatymų ribose, jiems negresia joks pavojus. Jie gali skųsti, šūkauti, plūstis. Jei tik nenaudoja smurto, nedaužo žmonių ir daiktų, tvarkos sargai jų neliečia. Vis dėlto vakarietiški maištautojai stengiasi išprovokuoti policiją, kad žmonių akyse ją sukompromituotų, o save, išsitepus raudonais dažais ar gyvulių krauju, pasiskelbtų kankiniais. Ta televizijos kamerų šviesoje "kankinystė" ne tik padidina maištautojo populiarumą, bet dažnai ir jo pinigines įplaukas. Tuo tarpu rytų demonstrantui yra lygiai pavojingi ir tankų vikšrai, ir televizijos akys. Jis turi saugotis viešumos, kad neišduotų kitų. Užtat jis stengiasi neišprovokuoti valdžios sargų. Jis neieško nei nuotykių, nei muštynių. Jis tylus, apsisprendęs, tvirtas herojus. Smurto žodis jį gąsdina, nes jis puikiai žino, kad smurtas visad nusisuks prieš jį. Jis siekia pasikeitimo be jėgos. Tuo tarpu jo kolega vakaruose tokiu kitimu nesidomi. Demokratijoje, ypač Amerikoje, keitimasis yra kasdienis reiškinys. Užtat jis revoliucionieriaus nei traukia, nei domina. Jis ieško staigių, dramatiškų pasikeitimų, kurie dirgintų jo jausmus ir sukeltų romantiškas revoliucijos iliuzijas. Jam, demokratijos revoliucionieriui, gyvenimas kad ir teisingų įstatymų pagrįstoj tvarkoj atsiduoda konformizmu ir pasyvumu. O teisingo įstatymo tvarka yra rytų laisvės kovotojo utopija. Už ją, vakariečių pragmatinėm akim žiūrint, jis moka nelygstamai aukštą kainą.
Pagaliau tarp daugelio "šiapusinio" ir "anapusinio" revoliucionieriaus skirtumų verta paminėti ir skirtingą mintijimo būdą. Amerikietiškam maištininkui didžiausias priešas nėra nei institucijos, nei imperializmas, nei kapitalizmas, bet laisva mintis, kito žmogaus protavimas. Vadinamojo amerikietiško revoliucionieriaus galvojimas yra stereotipinis. Jam, kas yra bloga, yra absoliučiai bloga; kas kiek gražu — visuotinai gražu, kas kiek teisinga — absoliučiai teisinga, ir jei kas kiek klaidinga — absoliučiai klaidinga. Visa tikrovė jo galvoje yra tiksliai sugrupuota, aiški, permatoma ir suprantama. Vienoje grupėje yra teisieji — tai jie patys (maištininkai); kitoje — prispaudėjai, išnaudotojai — tai visi nerevoliucionieriai. Toks mitinis galvojimo būdas vieną tiesos atlaužėlę paverčia visuotine, visą tikrovę apimančia tiesa. Bet žinome, kad ir teisingi paskiri faktai, išimti iš juos supančios komplikuotos tikrovės ir suabsoliutinti, virsta klaida. Bet revoliucionieriams tiesa ir nerūpi. Jiems rūpi veikimas. O veiksmui reikalinga jėgos, emocinio užsidegimo. Toks simplicistinis galvojimas ir tarnauja emocijų sutelkimui, o ne tiesos pažinimui. Toks šūkinis galvojimas yra atsakymas į revoliucionieriaus sąmonės ar pasąmonės reikalavimus. Jei pvz. radikalios studentų grupės nutaria sukilti prieš universiteto vadovybę, tai visų pirma retorine galvosena jie privalo surasti "tiesą" apie vadovybę, iškreipti tikrovę. Užtat vadovybė, ir autoritetas aplamai, vaizduojama kieta, nenusileidžianti, žiauri ir reakcionieriška senių grupė. Šitokiu stereotipiniu vaizdu užliejus savo ir kitų galvas, maištas darosi ne tik pateisinama, bet jau ir būtina operacija. Šią šūkinio (mitinio) galvojimo psichologinę schemą pritaikius, ir marksistams pasidaro aišku, kodėl pvz. jiems šiaurės Amerika esąs ūkinis kitų kraštų uzurpatorius, ekonominis imperialistas, nors faktai veda prie visai priešingų išvadų. Racionali faktų analizė, įvairiadaugis požiūris į įvykius ir faktus gali išsprogdinti ir mitinio galvojimo jausminį katilą. Užtat "anapusiniam" revoliucionieriui žmogiškos minties įvairumas yra neįkainojamas draugas. Kiekviena abejonės kibirkštėlė, kiekvienas minties kryptelėjimas nuo marksistinės linijos, kiekviena kritiško mintijimo liepsnelė prisideda prie komunistinio monolito trupinimo.
FAKTAI ČIA, FAKTAI TEN
Matėme, kad maištavimo tikslai ir būdas čia yra skirtingi nuo kovos tikslų ir priemonių ten, už geležinės uždangos. Didesniam aiškumui verta prisiminti ir vieną kitą konkretų įvykį. Pvz. lietuvis jūrininkas Simas Kudirka buvo nuteistas 10 m. sunkiųjų darbų kalėjimo už bandymą pabėgti į laisvę. Apsigynimo kalboje jis parodė tvirtą tikėjimą Dievu, laisve ir savo tėvyne Lietuva. Giminės Simo nepasmerkė. Žmona jo neišsižadėjo, nors dėl to neteko ir darbo, ir buto, o jos vaikučiai, gal būt, šviesesnės ateities. Kudirka tapo jaunosios kartos herojum, lietuviškų grupių vienytoju grumtynėse už laisvę. Sovietinė spauda jį piešia išdaviko spalvomis. Jungtinėse valstybėse šiuo metu yra teisiama juoduke komunistė, Kalifornijos universitete buvusi filosofijos dėstytoja, Angela Davis. Ji apkaltinta prisidėjusi prie žudynių sąmokslo ir teismo narių pagrobimo. Kaip žinoma, juoduko kriminalisto teismo metu buvo pagrobtas teisėjas, prokuroras ir trys teismo prisiekusieji. Pagrobėjų susišaudyme su policija žuvo teisėjas, du kaliniai, buvo sunkiai sužeistas prokuroras ir vienas prisiekusiųjų narys. Esą aiškių įrodymų, kad Angela Davis grobikams parūpino ginkus ir aktyviai dalyvavo grobimo suplanavime. Ją gina net septyni advokatai. Jos gynybai surinkta tūkstančiai dolerių. Įvairių pakraipų spauda visaip žiūri į šią revoliucionierę. Kai kam Amerikoje ir ji yra herojė. Bet svarbiausia yra tai, kad kapitalistiniame krašte daromos visos pastangos, kad ir ši "herojė" būtų bešališkai teisiama. Bet juk ji yra teisiama už kriminalinius nusikaltimus, o ne už politines pažiūras.
Kad ir jautrios Amerikos žurnalistų nosys, bet ligšiol dar neužuodė nė vieno atvejo šiame krašte, kad tik už protesto plakatų nešiojimą žmogus būtų pasodintas į kalėjimą. Bet kai 1968 m. rugpiūčio mėn. šeši žmonės raudonoje aikštėje bandė protestuoti prieš Čekoslovakijos okupaciją, jie buvo tuojau pasodinti į kalėjimą. Ponia Larisa Daniel, rašytojo Daniel žmona, viena iš tų 6 protestuotojų, dar tik dabar tesugrįžo iš Sibiro tremties. Jaudinantis yra ir Vasilijaus Ivanovičiaus Kozlovo laiškas sovietų valdžios vadams (Brežnevui, Kosyginui ir Podgorniui). Jame jis prašo laisvės krikščionims, maldauja nustoti juos persekiojus, užtikrindamas, kad krikščionys yra garbingi, tiesūs ir geri piliečiai, kurie nori tik gero valdžios vadams. Jis pats drauge su kitais baptistų sektos atstovais, atvykusiais į Maskvą prašyti audiencijos pas Brežnevą, buvo suimtas ir nuteistas trejiems metams sunkių darbų kalėjimo (1966). Šeši maži vaikai paliko be tėvo. O jei kas galvoja, kad sovietuose jau nebėra politiniams kaliniams koncentracijos stovyklų, tegu pasiskaito, kad ir Anatolijaus Marčenkos "Mano paliudijimas".
Įdomu palyginti ir dvasiškių teismus okupuotoje Lietuvoje ir laisvoje Amerikoje.
Visiems, kurie seka spaudą, yra žinomos paskiausiai nuteistųjų kunigų pavardės (Šeškevičius, Zdebskis). Vakarus pasiekė net jų teisme pasakytos apsigynimo kalbos. Iš jų aiškėja, kad jie buvo teisiami už vaikų rengimą pirmajai komunijai. Iš jų taip pat dvelkia ir pirmųjų krikščionių dvasia. Iš jų sužinome, kad sovietų konstitucija ir žmogaus teisių deklaracijos (sovietų pasirašytos), garantuojančios sąžinės laisvę, tėra tušti žodžiai popieriuje. Prienų kunigas J. Zdebskis patvirtino, kad jis buvo areštuotas (1971. VIII. 16.) ir jam iškelta baudžiamoji byla už vaikų mokymą Prienų bažnyčioje. O ko gi jis tuos vaikus mokė? Revoliucijos? Jis mokė vaikus nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu. Jis kalbėjo vaikams apie Dievą, kuris myli mus visus. Jis liepė vaikams klausyti tėvų ir mylėti brangią Nemuno šalį. Jis aiškino vaikams šv. mišių paslaptį. Žodžiu, jis darė tai, ko iš jo reikalauja Kristus ir Bažnyčia. Už tai jis ir buvo teisiamas. Už tai buvo prieš metus nuteistas ir kun. Šeškevičius. Yra katalikų kunigų ir Amerikos kalėjimuose, ir kaltinamųjų suoluose. Argi ir jie pakliuvo ten už tikėjimo tiesų mokymą? Argi ir jie buvo nubausti už Kristaus kunigo pareigų atlikinėjimą? Pvz. jėzuitas Daniel Berrigan buvo pasodintas į kalėjimą už naujokų kariuomenėn šaukimo dokumentų naikinimą. Jo brolis kunigas ir dar keletas kitų kunigų ir vienuolių šiuo metu yra teisiami Harrisburge (Pa.) už sąmokslą sunaikinti dalį federalinių pastatų Vašingtone ir pagrobti prezidento patarėją Kissingerį. Gal būt, jie tokiom priemonėm siekė taikos arba, kai kas sakytų, kapituliacijos Vietname. Gal būt, Amerikos nuginklavimu jie mano sustabdysią kraujo praliejimą pasaulyje. Gal būt, tai amerikietiško revoliucionieriaus mitiško galvojimo pasekmės. Kitoms alternatyvoms, pvz. kad nuginklavus Jungtines Valstybes gali prasidėti daug didesnis kraujo praliejimas, šūkinio mintijimo rėmuose nebelieka vietos. Gal būt, tautinė valstybė nebėra revoliucionierių lojalumo objektas. Jei taip, tuomet suprantama, kodėl Abbie Hoffman, vienas iš tų "Chicago's 7-nių" šnypščia savo nosį į Amerikos vėliavą. Iš tiesų, jei pagal senatoriaus Fulbright filosofiją taika ir gyvybė yra galutinės žmogaus vertybės, tai yra geriau būti raudonu, negu lavonu. Tačiau jei žmogus jau neberanda jokio brangaus tikslo, už kurį net būtų verta ir gyvybę aukoti, tai kažin ar jam betinka žmogaus vardas. Jei taip, tai plauktų išvada, kad radikalieji šio krašto revoliucionieriai silpnina Ameriką ir tuo pačiu laisvę ir demokratiją pasaulyje. Priešingai, revoliucionieriai už geležinės uždangos silpnina komunizmą, drauge stiprindami laisvės kibirkštis pasaulyje. Užtat bruzdėjimą anapus reikia laikyti didžios vilties prošvaiste, o revoliuciją šiapus — sunaikinimo grėsmės ženklais.