VIENINGOS VEIKLOS KLAUSIMU

     Š. m. vasario mėn. numeryje buvo straipsnis “Siekiant vieningos veiklos”. Tai buvo asmeniškos redaktoriaus mintys. Straipsnio pabaigoje buvo pageidavimas, kad skaitytojai pasisakytų šiuo klausimu: ar jie sutinka su ten pareikštomis mintimis, ar ne. Buvo nemaža atsiliepimų ir gyvu žodžiu, ir telefonu, ir laiškais. Tik aplinkiniais keliais teko nugirsti, kad vienas kitas nenorėtų pritarti kai kuriems teigimams, bet kurie tiesiogiai raštu ar žodžiu pasisakė, visi maždaug visoms ten pareikštoms mintims pritarė.

     Čia dedame kai kuriuos raštu gautus pasisakymus, nepridedami jokių redakcijos komentarų. Tai dar nereiškia, kad su visomis šių skaitytojų mintimis redakcija šimtu procentų sutinka. Šiuos laiškus dedame dėl to, kad visi pamatytų, kokia maždaug yra mūsų aktyviosios visuomenės galvosena tais minėtame straipsnyje keltais klausimais.

     Kai kurie abejoja, ar verta “Laiškuose Lietuviams” kelti tokius kontroversinius klausimus. Manome, kad religinės ir tautinės kultūros žurnale yra visai tinkama vieta tokiems svarbiems klausimams kelti. Juk nuo jų vienokio ar kitokio išsprendimo gali priklausyti visas mūsų kultūrinis gyvenimas. Žinoma, šio žurnalo apimtis neleidžia plačiai šių klausimų diskutuoti. Tikime, kad mūsų dienraščiai ir savaitraščiai nesigailės vietos, jeigu kas panorės plačiau ir išsamiau šias problemas panagrinėti.

Redakcija

Gerbiamas Kunige Redaktoriau,

     Sveikinu už atvirą, nors ir labai kuklų žodį — “Siekiant vieningos veiklos”. Užtenka mums padangėmis skrajoti, reikia nusileisti į realybę ir visą veiklą formuoti pagal turimas jėgas.

     Jeigu Vlike yra 15 partijų ir sąjūdžių, kurių tik maža dalis tesugeba užsimokėti metinį mokestį ir nesuranda pakankamai atstovų pasiųsti į metini Vliko seimą, — ar tai nėra gailesčio verta padėtis? Arba, jeigu Altą perėmė vėliau atvažiavusieji “dypukai”, bet vis tiek norima įrodyti, jog tai senesniosios ateivių kartos organizacija. Visa tai atrodo labai juokinga jaunesniajai lietuvių kartai, čia baigusiai mokslus ir užimančiai atsakingas vietas šio krašto institucijose. Jie jokiu būdu neis per partijas nei į Vliką, nei į Altą. Vienas kitas jaunuolis gali būti tik priviliotas ar priprašytas, bet dauguma stovės nuošaly arba veiks atskirai.

     Taigi laikas Vlikui, Altai ir LB rasti bendrą kelią ir pasidalinti veiklos sritimis. Šios visos trys didžiosios lietuvių institucijos turi taip persiorganizuoti, kad patenkintų aktyviąją lietuvių išeivijos visuomenę, o nesiremtų mirštančiomis ar jau mirusiomis partijomis, kurios buvo gyvos Lietuvoje prieš 30 metų, bet nebeturi prasmės nei aktualumo čia, išeivijoje.

     Konsoliduokime turimas lietuviškas jėgas, nes laikas bėga ne mūsų naudai, o tarptautinė politika mums daug gero nežada. Dar gali mums tekti daug metų laukti, kol Lietuva išvys laisvę.

     Neeikvokime savo ribotų jėgų tarpusavio ginčams, bet suburkime jas efektyvesnei lietuviškai veiklai. Tada ir jaunimas mus paseks, o taip pat ir politikai bei šio krašto vairuotojai parodys daugiau dėmesio mūsų siekiams.

Sveikinu Jus dar kartą!

A. Razma

Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,

     Savo straipsnio “Siekiant vieningos veiklos” pabaigoje Jūs rašote, kad būtumėte labai dėkingas, jeigu kas nors nurodytų straipsnio klaidas. Nors Jūs ir nebūtumėte prašęs, aš vis tiek neiškęsčiau nieko nesakęs. Tame straipsnyje aš nematau jokios klaidos, visu šimtu procentų pritariu ten pareikštoms mintims. Mano yra tos pačios mintys. Manau, kad daugumas lietuvių joms pritaria.

     Aišku, kad dabar didžiausias visų lietuvių troškimas — išlaisvinti Lietuvą iš komunistinės vergijos. Šiam tikslui pasiekti neužtenka atskiro lietuvio, reikia organizacijos. Tokią organizaciją mes turime — tai Vlikas. Vlikas atstovauja visiems laisvojo pasaulio lietuviams, tad į jį turi būti nukreiptas visų lietuvių dėmesys. Vlikas turi būti ne tik “mažosios Lietuvos” (išeivijos lietuvių) užsienio reikalų ministerija, bet, man atrodo, Vliką reikėtų laikyti, kol neturime atskiros išeivių vyriausybės, ir tos “mažosios Lietuvos” prezidentu.

     Altas yra tik JAV lietuvių organas. Jis yra Vliko padalinys, bet jis yra reikalingas. Jau daug jis yra nuveikęs Lietuvai išlaisvinti ir dar daug gali nuveikti. Kadangi Vlikas yra, buvo ir turi būti vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo organas, tai ir 16-tosios vasario proga visuose pasaulio kraštuose renkamos aukos turi jam eiti. Žinoma, galima leisti aukotojams lapeliuose pažymėti, kam ir kiek aukotojas skiria, bet man atrodo, kad geriau būtų viską skirti Vlikui, o jis, susitaręs su kitomis institucijomis, jau nuspręs, kam kiek skirti. Taigi, Vlikas turėtų būti ne tik užsienio reikalų, bet ir finansų ministerija.

     Lietuvių Bendruomenės pagrindinis uždavinys nėra Lietuvos laisvinimas. Ant jos pečių yra užkrauta tokia didelė našta, kad ir sutelktinėmis pastangomis vos bepakeliama. Tad ar reikėtų ją dar labiau apkrauti ir apsunkinti, kai yra specialus Lietuvos laisvinimo organas — Vlikas?

     Kiekvienas lietuvis yra LB narys, tai jis privalo atlikti bent vieną nario pareigą — sumokėti solidarumo mokestį, t. y. būti aktyviu LB nariu. Tada ir pati LB bus aktyvesnė.

J. Rapšys

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Perskaitęs Jūsų straipsnį “Siekiant vieningos veiklos”, susidariau labai gerą įspūdį. Manau, būtų tikrai naudinga su juo susipažinti visiems mūsų veiksnių pagrindiniams veikėjams ir jų užnugariui. Jie turėtų atkreipti rimtą dėmesį į Jūsų protingą pasiūlymą. Partijos, sąjūdžiai, organizacijos ir grupės, sudarančios veiksnius, turėtų pažiūrėti, ar ne per daug ten prisiveisė pelėsių, nuodijančių taikaus veiksnių persiorganizavimo atmosferą. Mūsų veiksnių nesutarimai, nepasiskirstymas pagrindinėmis veiklos sritimis, laipiojimas per galvas vieni kitiems, vieni kitų niekinimas spaudoje jau visiems įkyrėjo iki pasipiktinimo. Rodos, atėjo laikas kiekvienam veiksnių veikėjui persvarstyti savo pajėgumą ir paklausti, ar jis savo būdu, klaidingu galvojimu, užkietėjusiu konservatyvumu, užsispyrimu, fanatiškumu, neapykanta ir nesugebėjimu vieningai veikti nėra kliūtis planingai veiklai, kuria mes visi sielojamės. Tie, kurie yra kliūtis vieningam ir planingam darbui, turėtų pasišalinti, netrukdyti ir užleisti vietą kitiems.

J. Navakas

VASARIO 16-TOSIOS AUKŲ RINKIMO REIKALU

     Vasario mėn. “Laiškuose Lietuviams” redaktorius kelia svarbų ir aktualų mūsų organizacijų vieningos veiklos suderinimo klausimą. Mūsų organizacijų vadovai turėtų rimtai tą minti pasvarstyti ir surasti būdus pertvarkyti organizacinę veiklą, pritaikant ją prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų.

     Tame pačiame straipsnyje paliečiamas ir aukų rinkimo reikalas vasario 16-tosios proga. Apie tai norėčiau ir aš pareikšti savo nuomonę. Per eilę metų tos aukos būdavo perduodamos Altui, kuris jomis dalindavosi su Vliku. Tačiau prieš keletą metų buvo pradėta akcija prieš tai, reikalaujant, kad tos aukos būtų paskirstytos pagal aukotojo lapelyje nurodytus pageidavimus. Tai buvo politinį darbą dirbančių organizacijų finansinio pajėgumo silpninimas. Sumažėjus aukoms, be abejo, susilpnės ir tų organizacijų pajėgumas. Esant tokiai situacijai, reikėtų paieškoti naujų būdų vieningos veiklos atstatymui.

     Gal būtų geriausia, kad vasario 16-tosios proga renkamos aukos eitų Tautos Fondui. Jo statutą reikėtų pertvarkyti taip, kad Vlikas ir Altas gautų iš tų aukų tam tikrą sutartą procentą. Iš Tautos Fondo turėtų gauti lėšų ir kiti junginiai, kurie dirba Lietuvos bylai naudingą darbą.

     Lietuvių Bendruomenė, be abejo, yra visus lietuvius jungianti organizacija. Ji savo darbams taip pat yra reikalinga pinigų. Reikia pripažinti, kad lietuviai naudingiems darbams aukų nesigaili. Pvz. Balfas ir kitos organizacijos turi susidariusios aukų rinkimo planą. Jeigu panašiai susitvarkytų ir LB, tai savo iždą galėtų gerokai papildyti ir nereikėtų dėl to ginčytis su kitomis organizacijomis.

V. B.

LAIŠKAI REDAKCIJAI

     Jūsų iškeltos mintys dėl vieningos veiklos reikalingumo yra labai senos ir kartu labai aktualios. Užtenka tik pavartyti paskutiniojo dešimtmečio spaudos puslapius ar įvairių suvažiavimų protokolus ir ten rasime daug siūlymų, receptų, konkrečių planų, kaip pasiekti tą vienybę. Jeigu pasiklausysime įvairių veikėjų ir pirmininkų kalbų, tai pamatysime, kad ir šiandien vienybės reikalingumas akcentuojamas su ne mažesniu entuziazmu. Deja, tai tik rašytinė ir kalbinė gražbylystė, nes niekas rimtai apie tą vienybę negalvoja, jau nekalbant apie kokio konkretaus plano vykdymą. Kalbama ir garsiai šaukiama tik liaudžiai nuraminti, lygiai kaip ir amerikiečių priešrinkiminėje propagandoje — žadama viskas, net ir lietuvišką vėliavą nuvežti į mėnulį, bet kai rinkimai praeina, tai apie jokius pažadus niekas nenori nė girdėti.

     Grįžtant prie vienybės klausimo, aš asmeniškai netikėčiau, kad toji vienybė tarp Jūsų minėtų institucijų kada nors bus galima pasiekti, išskyrus tą atvejį, kai tos institucijos savaime gyvenimo bus nustumtos į šalį ir pakeistos kitais gyvais organizmais. Nei Vlikas, nei Altas, nei kokia kita pretenduojanti lietuvių tautos vardu kalbėti institucija nesutiks susijungti ar kokį ministerijos vardą prisiimti, nes jos visos, nors savo laiku ir savo vietoje nemaža gero padariusis, užmiršo paprastą gyvenimo dėsnį — tas, kuris nemoka realiai pažvelgti į ateitį ir nesugeba prisitaikyti prie naujų politinių bei gyvenimo sąlygų, kuris bando savo egzistenciją pateisinti prieš 20 ar 30 metų turėtais laurais — atitrūksta nuo gyvenimo realybės, ir tada joks normalus veiklos metodų pakeitimas neįmanomas.

     O jeigu dar pridėsime visokias ambicijas, norą būti vyriausiais ir nekritikuotinais, visokius tęstinumus ir tariamai juridinius motyvus, tai ir gausime tokią padėtį, kurioje visų pripažįstamas vienybės reikalingumas lieka tik papuošalas, iškaba, o ne nuoširdus siekimas ir pakeitimas neįmanomas.

     Tad man atrodo, kad ant tokios “vienybės” meškerės neapsimoka kabintis. Norint išvengti to stumdymosi ir vienas kitam ant kulnų lipimo, nematau kito kelio, kaip tik aktyviai remti Lietuvių Bendruomenę. Tai vienintelė gyva organizacija, kuri atlieka didelį lietuvybės išlaikymo darbą ir paskutiniaisiais metais labai pozityviai pasireiškė politinėje veikloje. Tai būtų natūralus kelias į vieningą lietuvišką veiklą.

Henrikas Žemelis