JUOZAS PRUNSKIS

     Žmonija, nors ir lėtokai, nors ir su zigzagais ir atkritimais, bet vis dėlto palaipsniui pažangėja laisvės ir lygybės kryptimi. Jeigu seniau valstybiniam gyvenimui tevadovavo karaliai, bajorai, vadinamasis kilmingasis luomas, dabar visuotinai pripažįstama visų teisė savo balsu prisidėti prie valstybės reikalų tvarkymo. Tik Sovietų Sąjungoje ir kituose komunistiniuose kraštuose daromas šuolis atgal į partijos oligarchiją.

     Jeigu seniau kultūrinio gyvenimo laisve faktinai tesinaudojo vadinamasis kilmingasis luomas, šiandien pasidarė atviresnis kelias visiems, valstybei ateinant į pagalbą su stipendijomis studiozams. Tik komunistiniuose kraštuose valdančiajai klikai priklausymas ar nepriklausymas gali nulemti galimybes įstoti į aukštąją mokyklą. Bet vis dėlto demokratinė, kultūrinė lygybė tiek visų pripažįstama, kad net ir kraštai, kur praktikoje ta lygybė paneigta, paties principo neneigia ir iš kailio neriasi įrodinėdami, kad ir pas juos ta kultūrinė laisvė ir lygybė yra, nors, kaip komunizmo kraštuose, uždraudžiant užsienio spaudą, įvedamas savotiškas kultūrinis analfabetizmas, teat-veriant galimybę sklaidyti tik diktatūrinių kraštų leidinius.

EKONOMINĖS, SOCIALINĖS LYGYBĖS ILGESYS

     Jeigu pilietiniame gyvenime demokratija atvėrė gyventojų masėms galimybę dalyvauti valstybės tvarkyme, tai ekonominės lygybės srityje dar tenka daug ko pageidauti. Socialinės gerovės, ekonominės lygybės ilgesys žmonijoje yra taip stiprus, kad jos belaukiant imama kartais pasitikėti net ir tais, kurie daug kalba ir daug žada, kaip komunistai, nors iš tikrųjų jų tariama ekonominė lygybė tenka pirkti pilietinių ir kultūrinių laisvių praradimu, o ir tuo, kas gaunama, daugiausia naudojasi partinės diktatūros ginklanešiai ir prisiplakėliai.

     Tai turint galvoje, visiems geros valios žmonėms reikia atsiminti, kad nepakanka tik rodyti komunizmo juodąsias ir kruvinąsias puses, bet reikia drąsiai išeiti su socialinės pažangos, socialinės lygybės ir gerovės idėjomis. Mes didžiuojamės savo žemės reforma, ir yra kuo didžiuotis, bet negalime visą laiką turėti veidą atkreiptą į praeitį. Nei socialinių reformų, nei ekonominės visų gerovės siekimo laikas nėra pasibaigęs. Dar daug ko reikia iki plačiųjų pasaulio masių ekonominio lygio pakėlimo, ir apie tai turime drąsiai kalbėti.

     Katalikai nuo amžių daug yra dirbę labdaroje. Tai labai gražu. Daugeliui vargo lenkiamų prie žemės buvo padėta. Tai turi ne tik faktinės, bet ir pedagoginės reikšmės, nes ugdo atmosferą, kurioje vargo žmogus, neturtingesnis labiau suprantamas, atjaučiamas, paremiamas ne tik vienkartiniais veiksmais, bet ieškoma platesnių visuotinės gerovės kelių. Tačiau turime drąsiai pasisakyti, kad vis dėlto labdara nėra pakankama, reikia visuotinės gerovės siekimo valstybiniu, net globaliniu mastu, nes kiekvienas žmogus turi teisę ne į išmaldą, bet teisę į darbą ir žmonišką pragyvenimą. Žemės gėrybėmis naudotis nėra pašaukti tik privilegijuoti turtingieji, išmintingieji ir išsimokslinusieji, bet visi, kiek aplinkybės ir sąlygos leidžia.

SOCIALINĖ KOVA PIETŲ AMERIKOJE

     Kadangi JAV-se yra aukštas gyvenimo standartas ir to vargo gal daug mažiau, negu kitur pasaulyje, kažkaip mūsų tarpe tas visuotinės socialinės gerovės siekimas pasidaro nebe toks gyvas ir aktualus. Šiuo atžvilgiu daug daugiau iniciatyvos ir gyvumo aptinkame pvz. Pietų Amerikos kraštuose, ir ten katalikuose visuotinės ūkinės gerovės, socialinių reformų sąmonė yra daug gyvesnė, jei ne visuotinai, tai bent tarp gausaus kiekio idealistų, tampančių pirmūnais kovotojais socialinės lygybės fronte. Kai kurie jų to polėkio nubloškiami į kitą kraštutinumą, net į revoliucinius užmojus, ir jų taktikos bei priemonių nenorime pateisinti, tačiau jų idealizmo ir ryžtingų pastangų negalima paneigti.

     Kad ir mes tais klausimais labiau susidomėtume, norisi čia suminėti keletą pavardžių ir faktų. Portugalų kunigas Alpio de Freitas, turėjęs bėgti iš Angolos kolonijos, Brazilijoje, Rio de Janeiro mieste ėmė organizuoti vargingiausius priemiesčio lūšnų, landynių gyventojus, padėdamas jiems siekti žmoniškesnių gyvenimo sąlygų. Kai ten jam toliau darbuotis pasidarė neįmanoma, jis perėjo į organizavimą mažažemių, į kaimo varguolių telkimą. Brazilijos vyriausybė palaikė tai pavojingu dalyku, ir jis turėjo bėgti į Meksiką.

     Brazilijos jėzuitas Francisco Lage Pessoa, jaunų katalikų darbininkų organizatorius, darbo partijos išrinktas į parlamentą, ėmė burti kaimiečius į unijas. Vyriausybei spaudžiant, pabėgęs į Meksiką, darbuojasi neturtingųjų parapijoje, plunksna keldamas socialinių reformų reikalą ir socialinės lygybės sąmonę.

     Limoje kun. Salomon Bolo Hidalgo buvo taip paveiktas neturtėlių skurdo ir valdančiųjų abejingumo, kad suėjo į konfliktą su vyriausybe ir pateko į kalėjimą. Iš ten jis rašė, kad patriotai nėra tie, kurie savo milijonus siunčia į užsienio bankus, o tie kurie jungiasi kovon prieš išnaudojimą. Žmonės nėra avių banda. Mes jų nelaimėsime vien naujomis liturgijomis, o laimėsim kova už žmogaus teises.

     Galima apgailestauti, kad Kolumbijoje į kraštutinumus nublūdijo gabus ir socialinių reformų idėjomis iki paskutinio kraujo lašo persiėmęs kun. Camilo Torres, atkritęs nuo savo pašaukimo pareigų ir žuvęs partizaninėse kovose. Argentinoje su socialinių pagerinimų masėmis išėjo kun. Garcia Elorrio, pasireiškęs veikime ir spaudoje.

     Suminėtieji nebuvo tik pavieniai balsai.

     1967 metais septyniolika Pietų Amerikos vyskupų Recife mieste, Brazilijoje, vadovaujant labai pažangiam socialiniam reformatoriui vysk. Dom Helder Camara paskelbė socialinį manifestą, ragindami visus į ryžtingą socialinių reformų kelią, pasisakydami prieš tuos, kurie prisiplakė prie valdančiojo elito, ragindami jungtis su vargo žmonių minia ir talkinti jiems, šviesesnio gyvenimo besiekiant. Jie ragino nepaisyti savo privilegijų ir savo pajamų, o pamatyti skurstančius, kad plačiu valstybiniu mastu būtų siekiama jų likimą pakeisti. Jie skelbė, kad jau atėjo laikas mobilizuoti jėgas, ginant visų žmonių teisę į lygią gerovę. Ir tas jų manifestas nebuvo koks kraštutinis išsišokimas ar eretiškas konservatyvumo laužymas. Ne, tai buvo idėjos, kurios derinosi su naujausiomis Vatikano enciklikomis: Pacem ir terris, Mater et Magistro, Populo-rum progressio. Tos enciklikos skelbia labai pažangią socialinę doktriną, kuri mūsų daugumos yra arba nepažįstama, arba perskaityta ir pamiršta, o taip neturėtų būti, Pietų Amerikos vargo žmonės savo šviesesnio rytojaus viltyse susilaukė reikšmingų sąjungininkų. Argentinoje 1968 m. Tukumano kunigas Juan Sanchez įsijungė į streikuojančių cukraus darbininkų minias, ir jį palaikė arkivyskupas. Meksikoje tų pat metų kovo mėnesį visų vyskupų išleistas ganytojiškas laiškas pasmerkė socialinę neteisybę, kurią turi pakelti kaimiečiai. Kolumbijoje darbininko pareigas prisiėmęs, kad galėtų būti kartu su darbo žmonėmis, kun. Gabriel Diaz Dugue, priminė valdantiesiems, kad socialinių reformų nesulaukdama darbininkija stipriau pajudės. Brazilijoje drąsias socialinių reformų mintis ėmė skelbti vyskupas Jorge Marcos de Oliveira. Rio de Janeiro mieste 1968 m. balandžio mėnesį kunigai gynė socialinių pagerinimų reikalaujančius studentus.

     Iš Guatemalos buvo deportuotas Maryknoll misijonierius kun. Thomas Melville su savo broliu taip pat kunigu už radikalius socialinių reformų reikalavimus. Čilės priemiesčių lūšnininkų tarpe energingai darbuojasi kunigas Paulino Garcia ir Francisco Guzman. Peru valstybėje 1968 m. 31 kunigas paskelbė deklaraciją Cieneguillos mieste, šaukdami piliečius į ryžtingas grumtynes prieš išnaudojimą ir priespaudą, į "antrą ekonominės nepriklausomybės karą". Ir ta deklaracija susilaukė pritarimo iš Limos arkivyskupo, kuris yra Peru primas. Brazilijoje 1968 m. 350 kunigų paskelbė raštą, kad pati sąžinė reikalauja ryžtingų pastangų, siekiant socialinės gerovės ir lygybės.

920 KUNIGŲ MANIFESTAS

     Lyg nuo Alpių kalno riedanti lavina, taip ta socialinių reformų mintis įgavo vis stipresnę jėgą, kol 1968 m. rugpiūčio mėnesį prieš Pietų Amerikos vyskupų suvažiavimą tarptautinio eucharistinio kongreso metu, kai buvo laukiamas popiežius Paulius VI, net 920 Pietų Amerikos kunigų pasirašė manifestą prieš ekonominę priespaudą, prieš darbo žmogaus išnaudojimą. Manifeste raginami visi kunigai, visi krikščionys ryžtingai panaudoti visas priemones, siekiant vargo žmogaus išlaisvinimo. Šį manifestą pasirašė ir tokie socialinių reformų šaukliai kaip vysk. Helder Camara ir Antonio Fragoso. Totalitarinis režimas, kuriam vyskupo Helder Camaros toli siekiantieji socialiniai reikalavimai ne prie širdies, bet kuris nedrįsta vyskupo kiečiau suimti, vis dėlto pagrobė jo talkininką kun. Antonio Henrique Pereira Noto, 28 m., jį pakorė ir paleido tris kulkas į galvą.

GLOBALINIS ŽMOGAUS IŠLAISVINIMAS

     Vysk. Antonio Fragoso drąsiai skelbia: "Kristus atėjo ne vien tik žmogų išlaisvinti iš nuodėmės. Jis atėjo išlaisvinti ir iš nuodėmės pasekmių. Tos pasekmės yra mūsų namuose, mūsų gatvėse, mūsų miestuose ir taip pat mumyse pačiuose. Jos reiškiasi visokiais pavidalais: prostitucija, rasine diskriminacija, kaimiečių skriaudimu, kelių ir butų bei sanitarinių įrengimų trūkumu, ekonominės galybės sukoncentravimu nedaugelio rankose, telkimu žemių plotų nedaugelio šeimų nuosavybėn, kai didžioji dauguma neturi nei žemės, nei darbo; banko kreditų prieinamumu tik vienai grupei. Mūsų kultūra ne visiems tarnauja, nors visi suprastų, kaip ja pasinaudoti. Kristus siekė žmogaus išlaisvinimo, globalinio žmogaus išlaisvinimo. Jis buvo išlaisvintojas. Štai kodėl kiekvienas, kuris yra Kristaus šalininkas ir nori juo sekti, yra pašauktas į mūsų giliausią misiją — pašvęsti save globaliniam žmogaus išlaisvinimui".

     Brazilijoje net visa eilė seselių vienuolių buvo uždarytos į kalėjimą už drąsias socialines mintis, ir yra žinių, kad ne viena iš jų nuo sargybinių nukentėjo.

     Bolivijoje 1969 m. liepos 31 d. į Oruro susirinkę 50 katalikų dvasininkų paskelbė raštą kasyklų darbininkų klausimu, keldami balsą prieš priespaudą, prieš išnaudojimą, paskelbdami, kad, pašventę savo jėgas išlaisvintojo Kristaus idealams, jie padvigubins savo pastangas Bolivijos kasyklų darbininkų tarnyboje, talkindami jų kovoje, siekiant laisvės ir žmoniškų teisių.

     Domininkonų respublikoje kun. Francisco Sicard, grasinantiems jam dėl jo ryžtingos socialinės kovos, pareiškė, kad tik kulka galėtų užbaigti jo kovą, kaimiečių gerovės siekiant. Haiti respublikoje, kai ten dominavo Duvalier, 1969 m. net 30 kunigų per 9 mėnesius buvo ištremta dėl jų pastangų užtarti beteisius žmones. Paraguajuje visi 12 vyskupų pasipriešino Stroessnerio vyriausybės diktatūriniams užmojams ir visa eilė kunigų buvo įkalinta, ištremta, o vyskupų laikraštis "Comunidad" uždarytas ir bažnytinė labdara uždrausta.

     Ekvadore vyskupų konferencija, 1969 m. sušaukta Bebos - Tungurahua mieste, pabrėžė, kad "kunigas turi pagrindinę teisę savo gyvenimą tvarkyti pagal visų žmonių teises ir dalyvauti bendruomenės problemų sprendime".

     Uruguajuje kun. Juan Carlos Zaffaroni 1968 m. įsijungė į cukraus nendrių darbininkų kirtėjų demonstraciją, reikalaujant žmoniškesnių sąlygų. Ieškomas areštuoti, jis išėjo į pogrindį. Kun. Gabrielius Diaz apsigyveno tarp Medellino skurdeivų ir ten su savo parapiečiais pastatė bažnyčią iš plytų, kurioms panaudojo vietos purvą. Kun. Vicente Mejia apsigyveno ir dirbo Medellino darbininkijos, skurdeivų gete. Kun. Domingo Lain, ispanas, Bogotoje, Kolumbijoje, įsteigė darbininkams mokyklą ir įsijungė į jų streikus. Toje pat Bogotoje kun. Rene Garcia įsijungė į darbininkijos kovą gauti žmoniškesnius darbus ir butus.

     Suminime šiuos dvasininkus — socialinius kovūnus. Tai tik maža dalis iš jų sąrašo. Nenorime jų iškelti ant pjedestalo. Kai kurie iš jų buvo nublokšti į kraštutinumus. Bet jie, daug kuo rizikuodami, drąsiai stojo už socialines reformas, už darbo žmonių masių gerovę, savo idealizmu ir užsidegimu primindami mums visiems išsinerti iš savanaudiškumo kiauto, pamatyti, kad šiuo metu vyksta didelis pasaulio pasinešimas į ekonominę lygybę, į finansinę nepriklausomybę, į visų aprūpinimą darbu, pragyvenimu, žmoniškų butų, prieinamu visiems gydymu, pagalba nedarbe ir senatvėje.

     Pasaulis yra nesulaikomai pasinešęs didesnės socialinės lygybės, visuotinės socialinės gerovės kryptimi. Mes turime įsijungti į šį frontą, kad vėliau, kaip tas pavėlavęs į traukinį, nepasiliktume bežiopsą užpakaly. Mūsų krikščioniškojo humanizmo ideologija mus veda į žmogaus teisių ir žmogaus gerovės avangardą. Tokie mūsų broliai, kaip kun. Zdebskis, kun. Bublys, baisios totalistinės priespaudos terore išdrįsta energingai išeiti už pagrindines žmogaus teises. Argi jų pavyzdys neįkvepia mūsų panašiam ryžtui kovon už žmogaus ir visos žmonijos saulėtą socialinį rytojų?!