BR. PETRAS KLEINOTAS, S. J.
Tai yra Brolio Petro Kleinoto, S. J., prisiminimai iš tų tragiškų mūsų tautai dienų, kai rusai antrą kartą žygiavo į Lietuvą paskutiniojo didžiojo karo metu, o daugelis lietuvių traukė į vakarus nuo tos raudonosios grėsmės. Išvykęs iš Kauno, jis susitinka su T. J. Bružiku, S. J., ir paskui drauge su juo keliauja iš vienos parapijos į kitą. Tėvui Bružikui šen ar ten vedant misijas ir vis artėjant prie Vokietijos sienos. Šiais metais Br. P. Kleinotas atšventė savo amžiaus 60 metų sukaktį, o T. J. Bružikas švenčia 75 m. amžiaus ir 50 m. kunigystės jubiliejus. Taip, tur būt. Apvaizda lėmė, kad Brolis Petras būtų artimiausias T. Bružiko bendradarbis. Jis jį ištikimai lydėdavo Lietuvoje iš vienos misijų vietos į kitą, jis su juo drauge rūpinosi ir "Misijonieriaus laiškais", kuriuos T. Bružikas pradėjo leisti Vokietijoje, kad galėtų bent spausdintu žodžiu pasiekti tuos iš tėvynės pabėgusius lietuvius, kurių negalėjo pasiekti savo gyvu žodžiu.
Brolis Petras 1949 m. atvyko į Čikagą ir nuo 1950 m., kai pradėjo eiti "Laiškai Lietuviams", iki dabar yra šio žurnalo administratorius. Sukakties proga linkime jam dar negalvoti, kad jau artinasi vakaras. Ne, dar saulė yra aukštai, dar galima labai ilgai pasidarbuoti Kristaus vynuogyne.
Redakcija
Iš Kauno išvykau liepos 18 d. Tada man kilo toks stiprus "įkvėpimas" važiuoti pas T. Bružiką į Girkalnį, kur jis vedė misijas, kad nekėlė nė mažiausios abejonės. Vyresniesiems pritarus, per keliolika minučių pasiruošiau. Gavęs G. T. Provincijolo palaiminimą, išvykau. Arkliu atvažiavau iki Babtų, o nuo Babtų mane paėmė vokiečių mašina. Pernakvojau pas ūkininką kluone ir kitą rytą turėjau apie 10 km eit pėsčias. Tik netoli Girkalnio į vežimą paėmė į misijas važiuojantieji žmonės. T. Bružikas mielai mane priėmė į savo globą. Čia buvo ir brolis Blanka, bet jis nemanė pasilikti su T. Bružiku. Girkalnis gali būti nauja Marijos šventovė. Su broliu Blanka buvome nuėję į tą šeimą, kurios visi nariai, sakoma, matę Mariją. Misijos Girkalnyje gerai pavyko, tik paskutinės dienos vakarą atvažiavo kelios vokiečių mašinos. Tai atbaidė bailesnius žmones nuo pamaldų. Liepos 22 d. mus nuvežė į Raseinius. Čia mudu su broliu Blanka pasisvečiavome pas domininkonus ir pas saleziečius. Po pietų, šiaip taip susikim-šę į vežimą, išvykome į Žaiginį. Brolis Blanka pakely liko pas seserį.
Brolis Petras Kleinotas, S. J.
Ir Žaiginy (VII. 23 - 27.) misijos praėjo ramiai, nors karo audra slinko vis arčiau ir arčiau. Rusai ėmė vieną miestelį po kito. Paskutinę misijų dieną buvo pranešta, kad rusai jau esą Grinkišky — apie 20 km nuo Žaiginio. Dėl to T. Bružikas paskubino misijų užbaigą, ir, nevalgę nė pietų, išvažiavome į Pagryžuvį.
Pagryžuvyje visus radome skirstymosi įkarštyje. Klierikai buvo išsiųsti į įvairias Žemaitijos vietas, kiti buvo skirstomi pas apylinkės ūkininkus. T. Lygnugariui ir naujokui Grikieniui buvo pakinkytas arklys, vardu Ruonis, kelionei į Upyną. Prie jų prisidėjo ir T. Bružikas. Jis norėjo nuvykti į Šilalę, nes traukiniai jau nėjo. Nenorėjau atsilikti ir aš, nors vyresnieji manė, kad įvairiais daiktais perpildytame vežime bus neįmanoma keturiems važiuoti, dėl to aš turįs pasilikti Pagryžuvyje. Tačiau aš paminėjau, kad T. Provincijolas man patarė vykti su T. Bružiku. Su Grikieniu susėdome ant lentelės prie pat Ruonio uodegos... Tą pačią dieną atvažiavome iki Žalpių. Išsimiegoję klebono dobiluose, kitą rytą išvažiavome į Adakavą. Adakave tėvai atsilaikė mišias, kiek pailsėjome ir išvykome į Upyną. Čia turiu prisipažinti, kad kelyje į Upyną jaučiau sąžinės priekaištą, kam aš, išvažiuodamas iš Pagryžuvio, pasielgiau prieš vyresniųjų, o tuo pat ir prieš Dievo, valią, nes prisiminiau, kad T. Provincijolas buvo minėjęs patekti į Pagryžuvį. Tačiau Upynoje T. Lygnugaris su Grikieniu pasiliko, o Ruonis su vežimu teko T. Bružikui, tad tuojau paaiškėjo ir mano "misija" — būti misijonieriaus vežiku. Be to, ir T. Bružikas mane nuramino.
Šilalėje misijos labai gražiai vyko, bet per Porciunkulės atlaidus (VII. 2) miestelį apsupo vokiečiai ir pradėjo gaudyti žmones apkasų kasti. Kilo panika, žmonės pradėjo bėgti, slapstytis. Tik kai klebono kieme vokiečių šūvio pakirsta krito 8 m. amžiaus mergaitė, matyt, minios linčo pabūgę, vokiečiai išsinešdino, pasigrobę apie 100 žmonių ir keliolika vežimų. Misijų užbaiga buvo atidėta kitam sekmadieniui.
“BANDITAI” PADEGĖ ŠILALĖS MIŠKĄ
Laisvomis nuo darbo dienomis T. Bružikas traplinėdavo apie tvenkinius ir upelius, gaudydamas žuveles. Ir žuvų, kaip ir sielų, žvejyboje jis turi gerą patyrimą ir pasisekimą. Bent jau sriubai tai visuomet užtekdavo. Kartą susitarėme Šilalės miške išsivirti sriubos. Šeimininkė davė katiliuką, įdėjo sviesto, druskos, svogūnų ir dar kitokių skanumynų. Netrukus viskas buvo paruošta — žuvys nuskustos ir su visais prieskoniais sudėtos į katiliuką. Bet nelaimė — keberiokšt ir katiliukas apvirto. Vėl viską surinkę verdame. Tik staiga trept-trept- trept atbėga penki vyrai, kirviais ir kastuvais nešini. T. Bružikas paklausė, ko jie nori. "Nagi", sako, "seniūnas pranešė, kad banditai mišką padegė, ir mus pasiuntė gesinti". Koks buvo jų nustebimas, kai vietoj banditų rado misijonierių, žuvis beverdantį. It musę perkandę, grįžo namo, o mes netrukus stiprinomės skania žuvų sriuba.
Į VARSĖDŽIUS
Pasibaigus misijoms Šilalėje, užsiprašė ir Varsėdžių klebonas jas pamėginti. Nedidelėje parapijoje, nuošalioje vietoje misijos tikrai gražiai ir ramiai praėjo. Varsėdžiuose pagyvenome apie tris savaites. Iš Varsėdžių norėjome vykti į Rietavą, kur klebonas buvo užsiprašęs misijas. Misijos jau buvo paskelbtos, bet neįvyko dėl nuolatinių vokiečių gąsdinimų apkasų kasimu. T. Br. nutarė vykti į Lenkimus, kur taip pat buvo pageidaujamos misijos. Važiavome per Andriejavą, Vazaičius, Gargždus, o nakvojome Jokūbave. Ateinantį rytą, išvažiavus iš Jokūbavo, T. Br. man pranešė staigmeną: "Į Lenkimus važiuosime per Kretingą ir Palangą, kur turėsi progos pamatyti jūrą..." Man net širdis pradėjo smarkiau plakti iš džiaugsmo. Ruoniui botagu šmikšt-šmikšt, kad tik greičiau Palangon nukaktume. Kretingoje papietavę pas pranciškonus, išvykome į Palangą.
PALANGA
Palangoje apsistojome pas kleboną. Pašėrę Ruonį ir susitvarkę daiktus, skubame prie jūros.
Į ją, į jūrą šaltas vėjas neša
Mane, pakilusį nuo žemės dulkių, lašą.
Greičiau, greičiau į jos pakrantę šviesią,
Kol vakaro pašvaistės neišblėsę.
B. Brazdžionis
Štai jau girdžiu bangų ūžimą, nors jūros dar negaliu matyti — aukštokas smėlio pylimas ją dengia. Bet dar keli žingsniai — ir pasirodo man Baltija! Ak, koks didingas ir nuostabus reginys: mėlynai žalsvos sidabriniais saulės spinduliais žvilgančios vandens bangos vis kyla aukštyn ir taip lyg patį dangų pasiekia! O gal dangus ten nusileidžia, ir balti debesėliai į jūros gelmes skęsta? Lygius, kaip stiklas, smėlio krantus vis pila, skalauja putotas vanduo; čia auksinius gintarėlius išmeta, čia vėl juos atgalios nešasi. Tuojau pradėjome tuos aukso gabaliukus rankioti. T. Bružikas jūroje išsimaudė, o aš tik pabraidžiau, žiūrėjau, klausiau ir mačiau net laivą toli plaukiantį. Palangoje pasisvečiavome porą dienų, beveik visą laiką praleisdami prie jūros ir gintarus rinkdami, kurių dalį nusiuntėme Žemaičių Kalvarijos Marijai, o likusieji teko Šventosios Liepos (Heiligelinde) Marijai Vokietijoje. Ten iš jų smilkalų pagamino. Pagaliau turėjome palikti mieląją Palangą. Dabar vėl prisiminiau Brazdžionio "Tremtinio maldos" eilutes:
Kas aptvers kapą savanorių, gėlę Kas kas pavasarį ankstyvą pasodins. Kas Baltijos pakrantėj gintarėlį Bangų išplautą iš smilties išrinks?
Vėl pasikinkę savo Ruonį, į Lenkimus tapnojom. Kurį laiką dar važiavome netoli jūros. Dar kartą galėjau matyti jos žydriąją mėlynę. Lenkimų klebonas labai norėjo misijų. Deja, prieš pat misijų pradžią vietos viršaitis paskelbė "mobilizaciją" apkasams kasti. Dėl to ir čia misijonieriui reikėjo pasitenkinti tik vienos dienos parapijoje suruoštu dvasiniu susikaupimu. Kitomis dienomis misijonierius "pelnydavosi sau duoną" žvejyba ir grybavimu. Kartą vietos altarista surengė uogų rinkimo talką. Prisipylė portfelį obuolių, pasikinkė arklį ir, važiuodami Latvijos pasieniu, rinkome talkininkus — vaikus. Palikę arklį pas ūkininką, visu būriu žygiavome per niekieno nesaugojamą Lietuvos - Latvijos sieną. Peršokau per upelį, kuriuo ėjo siena, ir tariausi jau buvęs "užsienyje".
GINTELIŠKĖJE
Gavę kvietimą misijoms, išvažiavome į Ginteliškę, kurią pasiekėme jau vakare.
Misijos čia gerai pavyko ir laimingai baigėsi. Užbaigos pamokslą sakė Telšių vysk. Borisevičius. Atsimenu per pietus pasakytus jo žodžius: "Jei žmonės vykdytų tai, ko Dievas nori, ir melstųsi, mes tikrai būtume išgelbėti nuo artėjančios nelaimės".
Po šių misijų buvo vėl mėginta jas suruošti Rietave per šv. Mykolo atlaidus. Nuvykome į Rietavą, bet vis tiek ir dabar dėl įvairių neramumų nebuvo įmanoma ruošti misijas. Užtat misijų panoro Rietavo filijėlės Spraudės klebonas, tad mes ten ir "nu-spraudėme".
SPRAUDĖJE
Teisingai šis kaimelis Spraudė vadinamas — jis yra įspraustas tarp plačių Rietavo miškų, kurį ir gudriausi banditai sunkiai surastų. O kelias — tik tankais važinėti. Bet Ruonis vis dėlto ten mus nutempė. Čia spalio 3-7 d. įvyko paskutinės misijos. Tomis dienomis, o ypač naktimis, vis smarkiau ir smarkiau buvo girdimi dun-dun, bum-bum, bet negi toje miškų karalystėje galėjome žinoti, kas čia dedasi. Radijo klebonas neturėjo. Baigę misijas ir susikrovę savo daiktelius, važiavome naujoms misijoms į Platelius. Atvažiavę į Rietavą, pamatėme, kad visi skuba, bėga galvotrūkčiais. Netoli pykšt-pykšt šaudo. Žmonės sako, kad jau Laukuvoj, už 10 km, rusų tankai atslinkę. Prisiartino mums apsisprendimo valanda, kas toliau daryti. Pasitarę nusprendėme važiuoti į Judrėnus, kur klebonas taip nuoširdžiai kvietė. Dabar T. Bružikas vėl pradėjo studijuoti T. Provincijolo laiškus, kuriuose buvo nepakankamai aiškiai pasakyta, ką šiuo atveju daryti. Aš vis mėgindavau jam išaiškinti, kad T. Provincijolo mintis yra mums trauktis į Vakarus. Mat, pats norėjau patekti užsienin. T. Bružikas vis dar svyravo. Sekmadienio rytą klebonas iš sakyklos paskelbė, kad nepaprasta malonė ištikusi jo parapiją — atvažiavo didysis Dievo tarnas, garsusis misijonierius, didžiai gerbiamas T. Jonas Bružikas. Jis pasakysiąs pamokslą ir, jei Dievas leis, ves misijas. Tik štai prieš pat pamokslą atsiskubina Rietavo klebonas, kaip kiškis iš kopūstų daržo, lapui ant uodegos užkritus. Į vežimą susisodinęs tarnaites, nespėjęs nė duonos kelionei pasiimti. Judrėnų klebonas turėjo jį sušelpti. Jis patarė mums greičiau bėgti, nes Rietave jau esą rusai. O prisimenu, kad jis pats iš sakyklos buvo paskelbęs, kad nesitrauksiąs iš savo parapijos, nors ir ugnis iš dangaus kristų. T. Bružikas įlipo į sakyklą ir pasakė pamokslą trumpai - drūtai. Aš pagalvojau: "Dėkui Dievui, jis jau ardo tiltus sugrįžti atgal..." Išvažiuodami pasiėmėme patį Dievulį vienam pakely esančiam ligoniui. Dabar artimiausias tikslas buvo Švėkšna.
Švėkšnoje jau buvo pilnos gatvės važiuojančių - bėgančių. T. Br. pasirūpino sienai pervažiuoti leidimą, o aš papešiau Ruoniui klebono dobilų. Važiavome link Naumiesčio. Visai sutemo. Privažiavome bažnytkaimį Gardamą. Nutarėm pernakvoti. T. Br. atsigulė į klebono lovą (klebonas buvo išėjęs nakvynei į kaimą), o aš, kaip ciuckis, susirangiau vežime. Anksti rytą atsirakinome bažnyčią, T. Br., atlaikęs mišias, atsisėdo į klausyklą, o aš tarnavau mišioms kitiems bėgliams kunigams. Rytuose vis smarkiau šaudė ir žaibavo. Netrukus visi išdardėjo, ir mes likome vieni. T. Bružikas, kaip ir visada, nesikarščiavo, buvo ramus ir sakė: "Kai Dievo darbą dirbi, tai mūsų reikalais pats Dievas pasirūpina". Taip visuomet ir buvo. Gardamo klebonas mums patarė nevažiuoti į Naumiestį, bet tiesiai prie Vokietijos sienos — į Ramučius. Taip mes ir padarėme. 1944 m. spalio 9 d. 9:30 val. Ruonis mus įtempė į buvusią Vokiečių Reicho teritoriją.