Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
Bažnytinė kalba yra bendrinės kalbos dalis, todėl ji turi būti tvarkoma tais pačiais pagrindais, kaip ir pati bendrinė kalba, t. y. ji turi būti taisyklinga, sklandi, tinkama šių dienų reikalavimams. Ir taip iš tikrųjų lig šiol buvo stengiamasi daryti; tai ypač gerai galime matyti iš Lietuvoje pasirodžiusio Romos katalikų apeigyno bei Liturginio maldyno (plg. š. m. Draugo Nr. 12 ir 48) ir šiame krašte išleisto Romos katalikų mišiolo. Bet kiek kitokesniu keliu eina putnamiškiai, leisdami Sekmadienių ir šventadienių mišias: jose pasitaiko įvairių neteiktinų dalykų, kurių vieną kitą čia noriu aikštėn iškelti, naudodamasis 1971 m. gruodžio 20 ir 1972 m. vasario-kovo 22-uoju numeriu.
Visų pirma minėtinos paprastos klaidos arba šiaip nevykę dalykai, pvz.: Viešpats ateis išgelbėti visas tautas (= ateis gelbėti visų tautų); raštuose patiekiami (= pateikiami ) kantrybės pavyzdžiai; Povilas... paskirtas skelbti Dievo Evangelijos (= paskirtas Dievo Evangelijai skelbti); Dievas išrinko mūsų protėvius, ir, jiems gyvenant išeivijoje, juos išaukštino (= ir juos, gyvenančius išeivijoje, išaukštino); viso (= iš viso) yra keturiolika kartų; turėkite meilę, kuri visas dorybes padaro tobulomis (= padaro tobulas); tavo sūnaus gimimo paslapties veiksmas tepadaro tavęs vertomis ( = tavęs vertas) mūsų dovanas; tebūnie priimtina iškilmių auka, kuria įvyko tobulas mūsų susitaikinimas su tavimi ( = per kurią mes buvome tobulai su tavimi sutaikinti, arba: kuri mus tobulai su tavimi sutaikino); šioje vietoje vyksta ramybės palinkėjimas (= šioje vietoje linkima ramybės); juo arčiau yra išgelbėjimą nešančios šventės diena (= išgelbimoji, arba išgelbėjamoji, šventės diena), juo didesniu atsidėjimu (= su didesniu atsidėjimu, daugiau atsidėję) ruoštumėmės švęsti...; kai aš lankiausi pas jus, broliai, aš buvau atvykęs skelbti jums Dievo paslapties (= lankydamasis pas jus, broliai, aš buvau atvykęs...); mano pamokslai pasižymėjo ne įtikinančiais (= įtikinamais) išminties žodžiais, bet Dvasios galia; mes skelbiame Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių skyrė mūsų išaukštinimui ( = mums išaukštinti); tiktai rojaus vaisių ( = vaisiaus) Dievas mums įsakė nevalgyti; vyliojo (— viliojo) žadamu pažinimu; pripildė mūsų širdis Dievo meile (= Dievo meilės); privalome jungtis su dangiškuoju Tėvu (= dangaus Tėvu) ir kt.
Tiek Apeigyne, tiek Liturginiame maldyne, tiek Romos katalikų mišiole, tiek kun. St. Ylos maldyne ir kt. rašoma: kaip danguje, taip ir žemėje. Taip rašyti jau nuo seniau pataria daugumas kalbininkų; tam pritaria tiek mūsų kalbos istorija, tiek dabartinė kalba; plg. A. Salio straipsnį 1971 m. Laiškuose Lietuviams (VI, 209-212) ir mano tų pat metų Drauge (Nr. 255). Bet putnaminiam leidinėly dar vartojama ir prielinksninė grupė su ant: kaip danguje, taip ir ant žemės (XX, 35). Toliau vėl rašomas vietininkas: kaip danguje, taip ir žemėje (XXII, 36). Man praneša, kad esą nusispręsta tik šį vietininką bevartoti. Iš tikrųjų jau būtų laikas Tėve mūsų maldoje normine lytimi laikyti tik vietininką.
Kita tokia įvairybė yra tikėti ką ir tikėti į ką, pvz.: ar tiki žmogaus Sūnų? (XXII, 23) ir tikiu į vieną Dievą, tikiu ir vienatinį Dievo sūnų (ib. 27). Dėl to irgi jau buvo nemaža rašyta, ir vis dėlto, atrodo, būtų geriausia rašyti vienodai — kaip savo laiku patarė J. Jablonskis bei kt. ir kaip jau oficialiai vartojama Apeigyne, Liturginiame maldyne ir kt., būtent — tikiu Dievą Tėvą. Reikėtų pagaliau ir šiuo atveju laikytis vienodesnės tvarkos.
Minėtuose leidinėliuose yra kiek neįprastų, sunkiai suprantamų konstrukcijų, pvz. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, ir Dievo meilė, ir Šventosios Dvasios veikimas tebūna su jumis visais. Kristaus malonė, ir Dievo meilė dar gali būti su jumis visais (gal būtų geriau: jumyse visuose?), bet kaip galėtų būti Dvasios veikimas su jumis visais? Tai yra paini, dirbtinė ir lietuviškais pavyzdžiais beveik nepagrindžiama konstrukcija ir, atrodo, veikiausiai yra nevykęs vertimas arba perdirbinys. Šis Šv. Dvasios veikimas lotyniškai nusakomas communi-catio Spiritus Sancti, J. Skvirecko verčiama draugystė, anglų — fellowship. Gal geriausia būtų pasakius: Šv. Dvasia tebūna jumyse (su jumis)?
Vienas kitas dalykas galėtų būti nusakomas paprasčiau, tinkamiau. Pvz. prieglaudos vietoje vartojama priebėga: Dieve, būk mano globėjas, mano priebėga ir išgelbėk mane. Priebėga visų pirma yra "pri-bėgimas", ir tik vienur kitur seniau raštuose ji buvo vartojama "prieglaudos" reikšme (plg. rus. ubežišče, vok. Zuflucht); bet dabar šios rūšies priebėga yra jau pasenęs žodis, ir jo vietoj dabartinėj bažnytinėj kalboj tereikėtų vartoti įprastinę prieglaudą.
Šalia seno ir visai gerai sudaryto palikuonies, kurį jau pažįsta J. Bretkūnas, M. Daukša ir kt., vartojamas ainis, iš kurio sudaryta ainija: amžinai išlaikysiu tavo ainiją ir tavo sostą įsteigsiu visoms kartoms; iš jo ainijos... Dievas kildino Izraeliui gelbėtoją Jėzų. Šitie sakiniai yra iš Šv. Rašto; ainiją kaip tik vartojo J. Skvireckas savo 1913-37 m. vertime; bet jo pokariniame N. Testamento vertime ainijos vietoje jau vartojama giminė: Iš jo giminės Dievas... išvedė Izraeliui Gelbėtoją Jėzų (Apd. 12, 23). Kaip dabar naujausiai tai verčiama, aš tuo tarpu nežinau. Bet ainis, šiaip ar taip, yra nevykęs darinys, per nesusipratimą abstrahuotas iš tarminio atainis "ateivis", ir todėl jis nepatartinas terminu vartoti bendrinėje, taigi ir bažnytinėje, kalboje; antra vertus, kalbamojo leidinėlio Šv. Rašto citatose Ir šiaipjau pasitaiko kiek nevartotinų, net klaidingų dalykų: matyti, kieno nors savaip tarpininkaujama.
Vienur kitur dar vartojami nereikalingi slaviški skoliniai, pvz., aš padarysiu neprieteliais (= priešais) tavo palikuonis; tavo žemė nebus daugiau vadinama Nuteriotoji (= nuniokotoji, nusiaubtoji).
Poncijus Pilotas, kad ir vartojamas Apeigyne, Liturginiame maldyne ir kt., man rodos, vis dėlto galėtų būti prasmingiau vadinamas Pilotas Pontiškis, apie kurį jau buvo rašyta š. m. Draugo Nr. 24. Užuot rašiusApaštalo Povilo laiškas Romiečiams, geriau palikti jau visuotinai įsigalėjusį pavadinimą romėnams, romėnai: romėnų religija, romėnų teisė ir tt. Taip pat ir seno Jėzaus Nazarėno nebereikėtų keisti Jėzumi Nazariečiu: lietuvių kalboje priesaga -ėnas yra labai populiari, ir tai iš dalies kaip tik primena kitų kalbų vartoseną; plg. vok. Nazarener, prc. Nazareen, ang. Nazarene ir kt. Iš Nazareto veikiau galėtų būti sudarytas Nazaretietis, ne Nazarietis.
Apskritai imant, putnaminių leidinėlių kalba nėra visai gera, visur taisyklinga, kaip reikiant apdorota, ir tuo atveju ji yra gerokai atsilikusi nuo minėtųjų Lietuvoje išleistų leidinių ir kt. Patartina būtų daugiau svetur susirūpinti bažnytine lietuvių kalba.
Pr. Skardžius