Spausdinti

Parengė JONAS MOTIEJŪNAS

KARŲ PRIEŽASTYS

     Anglų istorikas A. J. P. Taylor savo knygoje "Antrojo pasaulinio karo priežastys" tvirtina, kad "karai yra labai panašūs į susisiekimo nelaimes. Tuo pačiu metu jie turi bendrą priežastį ir ypatingas priežastis. Kiekviena eismo nelaimė galų gale yra sukeliama vidaus degimo variklio išradimo ir žmonių noro nuvykti iš vienos vietos į kitą. Šia prasme eismo nelaimių išvengimui reiktų uždrausti automobilius. Betgi automobilistui, apkaltintam neatsargiu vairavimu, nepatartina teisintis vien tuo, kad yra automobiliai. Policija ir teismai nesvarsto pačių giliausių priežasčių. Jie ieško kiekvienos nelaimės specifinių priežasčių — būtent, vairuotojo klaidos, per didelio greičio, girtumo, sugedusių stabdžių, blogo kelio paviršiaus ir kita.

     Tas pats yra ir su karais. "Tarptautinė anarchija" padaro karą galimu, nors tai dar ir neužtikrina, kad karas tuo ar kitu metu tikrai prasidės.

     Vienas bendras bruožas yra pastebėtas per visą margą žmonijos istoriją — nuo pačios pradžios, kai žmonės gyveno kiltimis, iki pat šios dienos — būtent, kad žmonės kovojo vienas prieš kitą ir kad karas yra reguliariai randamas tarp žmonių. Tai yra pati seniausia, nors taip pat ir pati žiauriausia, žmonijos institucija.

     Nelaimei, yra kažkas nejaukiai paprasta karo fakte, ir mes galime atsekti jo šaknis žmogaus prigimties gelmėse, jo giliausiuose instinktuose. Dėl žmogaus prigimties trapumo labai stipriai pasireiškia pagunda smogti savo artimui į galvą.

     Beveik visi pirminių kilčių karai kildavo dėl ekonominio spaudimo, iššaukto maisto ir kitų būtenybių stokos, arba dėl politinio spaudimo padidinti savo kilties galybę, stovį ar turtą.

     Per visus žmonijos gyvenimo tūkstantmečius šios didelės konfliktų priežastys skyrėsi tik savo forma, bet ne savo esme. Kai viena kiltis užimdavo kitos kilties medžiojimo plotus ar žuvavimo baseinus, jos motyvai nebūdavo daug kuo skirtingi nuo Hitlerio svajonių ir bandymo pavergti vokiečių naudojimui didžiulius derlinguosius Ukrainos javų laukus.

     O kur nebūdavo ekonominio spaudimo, politinės ambicijos dažnai užimdavo jo vietą. Skaičiumi gausesnė ar labiau suvienyta kiltis, vien tik savo didesnės galybės siekdama, buvo gundoma priversti silpnesnę kaimyninę grupę paklusti jos valiai.

     Atrodo, jog tai yra žmogaus prigimties faktas, kad kai viena žmonių grupė pasidaro tvirtesnė už kitą grupę, jos instinktas yra perimti silpnesnį kaimyną. Visi imperijų iškilimai ir žlugimai, apie kuriuos mokėmės istorijoje, turi savo šaknis žmogaus politinėje veikloje. Užkariavimas buvo didžiausias žmonijos istorijos keitimosi variklis. Tai seniausia žmogaus veikla, sukėlusi devynis dešimtadalius visų karų. Didžiausia problema, kuri greičiausiai visados vargina pasaulį — tai žmogaus noras visados turėti daugiau dalykų, negu jis turi priemonių pats jų pasigaminti.

     Taigi, nors ir siekiama taikos, turime tikėtis, kad užpuolimų bei karų bus ir ateityje. Knygoje "Paskutinieji milžinai" yra toks pesimistinis generolo de Gaulle tvirtinimas, pareikštas 1956 metais: "Pasaulinis karas turės kilti. Tokia yra pasaulio ateitis. Kada ir kaip jis ateis, aš nežinau... Karas yra žmonių giminės įstatymas. Šiam karui momentas ateis, kai pasaulio žmonės panorės susinaikinti, arba kai surizikuos, keisdami dalykus. Tačiau tokiam karui pretekstas, arba žmonės, kurie jį pradės, negali būti pramatyti."

     Pagaliau ir Katalikų Bažnyčia pripažįsta, kad "kiek žmonės yra nusidėjėliai, tiek jiems gresia karo pavojus ir grės, iki ateis Kristus".

     Iš žmonijos istoriją labiausiai pirmyn pastūmėjusių idėjų, kurios sukėlė įvairius karus, reikėtų čia paminėti religinio pobūdžio Islamo karus prieš Romos imperiją, krikščionybės kryžiaus karus, tautinio susipratimo bei nacionalizmo sukeltus įvairius nepriklausomybės karus. Kolonializmas sukėlė karus tarp Europos valstybių namie, o taip pat tarp jų ir užimamuose plotuose gyvenančių tautų.. Paskutiniame šimtmetyje industrializacija ir komunizmas tapo daugumos ginčų ir karų priežastimi.

     Moderniame pasaulyje visų tautinių ir tarptautinių ginčų pagrindinė priežastis irgi yra jėgos problema — tai yra noras įsigyti galios priversti kitus žmones paklusti savo valiai. Šiais laikais aukščiausia valdžia yra valstybės naudojama: prievarta totalitariniuose kraštuose, o su žmonių sutikimu demokratiniuose kraštuose. Tačiau kiekviena vyriausybė remiasi galėjimu pravesti savo politiką ir pasiekti savo norus. Tai ir yra visuotinis bei visiškas suverenumas, kuriuo reiškiasi tik valstybė.

     Svetimųjų valdžia visuomet išeikvoja ir nukreipia tautos jėgas nuo didelių konstruktyvių uždavinių. Kad ir kaip pažangi bebūtų svetimųjų valdžia, ji negali atstoti stiprios ir ryžtingos tautinės vadovybės. Tokiu būdu tautinė nepriklausoma valstybė yra kiekvienai tautai gyvybinė vertybė, kuriai sukurti bei išlaikyti ir reikalingo karo veiksmai yra moralūs. Todėl štai ir mūsų 1919-

     1922 metų nepriklausomybės kovos buvo šventas reikalas. Moraliai vertingas ir Klaipėdos krašto atvadavimui surengtas sukilimas, ir ten vykusios kovos, nes Klaipėda buvo gyvybiniai reikalinga atsikūrusiai valstybei išsilaikyti. Tiek 1941 m. sukilimas, tiek pokarinių partizanų kovos atgauti tautai laisvę ir nepriklausomybę buvo moraliai vertingos, nes kovojo prieš pavergėjus. Aplamai, galima tvirtinti, jog kas kovoja prieš užpuoliką, to kariniai veiksmai yra moralūs, o užpuoliko — nemoralūs.

     Deja, ta riba negali būti griežta, nes yra žinoma, kad puolimas yra pats geriausias gynimasis, nes puolėjas turi savo pusėje netikėtumo ir kovos lauko pasirinkimo pirmenybę.

     Net ir naujausiais laikais atskiram kovotojui yra labai sunku nuspręsti, ar kovojama moraliai vertingame kare. Su karu surišta propaganda yra tiek išvystyta, kad abi kariaujančios jėgos priskaičiuoja savai pusei pažeistų teisių ir kitus kilnius motyvus, o ypatingai bandoma įrodyti, jog priešas pradėjo karą.

     Pasaulio pasidalinimas į didelius karinius blokus, kurie yra vienas kitam aštriai priešingi, yra neišvengiamas dabarties faktas. Komunistinis blokas, nors ir yra susiskaldęs į Rusijos bei Kinijos šalininkus, dar vis nėra atsisakęs savo viešai paskelbto siekimo pavergti likusią laisvą pasaulio dalį. Rusijos galybės išplitimas tuo metu, kai Vakarų valstybės geruoju ar piktuoju atsisakė beveik visų savo kolonijų Azijoje ir Afrikoje, sudaro didelę grėsmę. Todėl ir kariniai veiksmai sustabdyti totalitarinių komunistinių valstybių tolimesnį plėtimąsi laikytini moraliais.

     Nieko nebūtų pavojingesnio, jeigu komunistinės valstybės pasiektų didelę karinio pajėgumo persvarą. Atominių ginklų išradimas, vandenilio bombų naudojimo grėsmė sunaikinti didelę žmonijos dalį, o gal ir visai ją išnaikinti, moraliai įpareigoja vakarų pasaulį daryti viską, kad tik komunistai netaptų nenugalimi. Tas galioja ir visokiausių vietinių "išsilaisvinimo" karų nulėmimui.

     Vakarų valstybės neturi tokios pasaulio sutvarkymo vizijos, kuri galėtų uždegti savuosius žmones taip, kaip komunistai yra apsėsti pasaulinės komunistinės diktatūros minties. Todėl vakarai privalo bent laimėti laiko. Mat, kiekviena taikai laimėta diena reiškia dar vieną galimybę, jog visuotinio komunistinio pasaulio siekimas pranyks gyvenimo realybės šviesoje. Tito sugebėjimas atsilaikyti prieš Staliną ir jo pasekėjus, Kinijos suradimas priemonių nepriklausyti Maskvai, o dabar net ir bandymas griauti Rusijos imperiją iš vidaus, teikia vilties, kad visuotinio komunizmo gadynė niekad neateis.

     Mūsų dienų paradoksas yra tai, kad visuotinis karas, nors ir ateinąs iš giliausių bei seniausių žmonijos instinktų, pasidarė neįmanomas kaip tik dėl naujųjų atominių ginklų išradimo. Prezidentas John F. Kennedy yra pasakęs: "Arba žmonija turės baigti karus, arba karai pribaigs žmoniją".

KARŲ “NAUDA”

     Reikia stipriai pabrėžti, kad karas visais laikais ypatingai skatindavo technikos pažangą. Žūties ar būties akivaizdoje tautose būdavo iškeliamos ir panaudojamos daugelio žmonių protinės ir psichinės galios, kurios šiaip jau taikos metu būtų pasilikę snūduriuojančios.

     Jau nuo seniausių laikų karo garbė, parodytas narsumas, pasiaukojimas, kova už savo kraštą buvo laikomos aukščiausiomis dorybėmis. "Saldu ir garbinga yra mirti už tėvynę", sakydavo romėnai. Viduriniais amžiais buvo aukštinami du idealai: vienuolio ir riterio, ginklu kovojančio už krikščionybės plėtimą.

     Romantinė pažiūra į karą buvo išsiplėtusi visoje Europoje prieš pirmąjį pasaulinį karą. Hitleris su Mussoliniu ypatingai garbino karą ir su juo susijusias dorybes.

     Iki antrojo pasaulinio karo pralaimėjimo japonai išlaikė daug feodalinės dvasios ir jos pažiūras į karą, kurios laikė karą aukščausios rūšies uždegančia ir kilnia veikla, leidžiama tik geriausiam samurajų luomui. Buvo laikoma, kad karas išugdo ir iškelia aikštėn geriausias žmogaus asmenybės ypatybes. Tad be jokios abejonės galima tvirtinti, kad iki šiol pavienio kario kovos veiksmai būdavo laikomi moraliai vertingais. Tačiau antra vertus, dabartinis religijos supratimas ir tikėjimas šviesesne žmonijos ateitmi verčia pasmerkti karą ne vien tik dėl jo atnešamų baisybių ir sunaikinimo, bet taip pat dėl to, kad kare užmušami patys rinktiniai jaunuoliai, rinktiniai tiek fiziniais, tiek dvasiniais atžvilgiais, nes į kariuomenę priimami tik sveikieji.

KATALIKŲ BAŽNYČIOS PAŽIŪROS Į KARĄ

     Katalikų Bažnyčios pažiūros į karą ir jo veiksmus labai smarkiai keitėsi. Viduramžiais jos buvo organizuojami kryžiaus karai. Popiežius Urbonas II 1095 m. sušauktame Placentos bažnytiniame susirinkime ragino tikinčiuosius eiti vaduoti Šventosios Žemės, užimtos turkų. 1099 m. Jeruzalės miestas palyginti lengvai teko krikščionims. "Įvykdę masines mahometonų žudynes ir atlikę iškilmingą procesiją prie karsto To, kuris skelbė meilę ir priešams, krikščionys paėmė miesto ir apylinkės valdžią ir įkūrė Jeruzalės karaliją". "III kryžiaus karo metu Ričardo Liūtaširdžio vadovaujami kryžininkai apgulė Akkonos tvirtovę. Kietai ginama tvirtovė vos po dvejų metų pasidavė, ir gynėjai anglų karaliaus be pasigailėjimo buvo išžudyti". Taip rytuose buvo suorganizuoti 8 kryžiaus karai.

     Rytietiškų kryžiaus karų pakaitas Europoje, lyg jų tęsinys, yra laikytinos vokiečių ordino kovos su lietuviais ir kitais Pabaltijo pagonimis. Jos vyko su tais pačiais šūkiais, kaip ir kryžiaus karai, į jas kviete krikščionis popiežiai ir jose dalyvavo įvairių Europos kraštų riteriai. Lietuviai pagonys laikyti saracėnais, ir karas su jais šventas, atseit, kryžiaus karas, taigi, moraliai vertingas.

     Tačiau iš Lietuvos istorijos žinome, kiek kančių ir nelaimių atnešė mūsų protėviams tie kryžiuočių ordino puldinėjimai, o prūsai ir visai pateko į jo priespaudą. "Nepaliaujamose kovose su pagonimis žudymas, nelaisvėn ėmimas, deginimas, turto plėšimas, gyvulių išvarymas buvo, kaip pačių Kryžiuočių ordino kronikos rodo, nuolatinis žygių palydovas.

     Dabartinė Katalikų Bažnyčios pažiūra į karą yra labai skirtinga: "Karas tikrai nėra iš žmonių tarpo pašalintas. O kol karo pavojus tęsiasi ir nėra kompetentingos tarptautinės galios, turinčios atitinkamas pajėgas, tol negalima paneigti valstybėms teisės leistinu būdu gintis, pavartojus visus taikius susitarimo būdus. Todėl valstybių vadai ir kiti, kurie dalijasi su jais atsakomybe, yra įpareigoti rūpintis sau pavestųjų tautų gerove ir atlikti tą svarbų uždavinį labai rimtai. Tačiau vienas yra dalykas vartoti ginklus teisėtai tautos gynybai, o kitas — norint kitas tautas pavergti. Taip pat ginkluotųjų pajėgų turėjimas nepateisina kiekvieno jų panaudojimo kariniam ar politiniam tikslui. O karui per nelaimę jau kilus, dar nereiškia, kad, kovojant su priešu, visa yra leista.

Kas tarnauja tėvynei kariuomenėje, telaiko save tautos saugumo ir laisvės gynėjais. Tinkamai atlikdami savo pareigas, jie tikrai prisideda prie taikos palaikymo”.