Spausdinti

APIE ILGUS PLAUKUS

Malonus Redaktoriau,

    Su įdomumu perskaičiau balandžio mėnesio “Laiškuose Lietuviams” buvusi straipsnį apie ilgus plaukus. Man atrodo, kad tas Singapūro ministeris be reikalo taip baiminasi ir mano, kad ilgi plaukai yra visų blogybių priežastis. Žinoma, daugumas lietuvių, ypač senesniosios kartos, jam visiškai pritartų. Juk matome, su kokiu pasigailėjimu ir kartais net su dideliu pasipiktinimu kai kurie žiūri į tuos mūsų jaunuolius, kurie užsiaugina ilgus plaukus, barzdą arba net tik žandenas (“bakenbardus”). Kai kurie, lyg prieš tai protestuodami ir norėdami pasirodyti “rimti”, o ne “tuščiagalviai madų sekėjai”, ne tik labai trumpai nusikerpa, bet net nusiskuta paausius, panašiai kaip darydavo Amerikos indėnai. Teko girdėti, kad vienas tėvas, net surišęs savo sūnų, prievarta jam nuskuto nuo galvos ilgus plaukus. Dėl to tas sūnus, pasipiktinęs žiauriu tėvo elgesiu, pabėgo iš namų. Dėl tų ilgų plaukų ir barzdų ne vienoje šeimoje kyla gana smarkių vaidų, barnių, nesantaikų. Man atrodo, kad visai be reikalo.

    Juk visais amžiais buvo ir bus įvairių madų. Tos mados — tai ne tik moterų reikalas. Ir vyrų mados keičiasi ne tik rūbų, bet ir plaukų nešiojimo atžvilgiu. Juk buvo laikai, kada vyrai nešiojo perukus, barzdas, ūsus, kai jų kojos buvo aptemptos kojinėmis iki aukščiau keliu, panašiai kaip dabar moterų. Keista, kad jau taip greitai užmiršome ir “lietuvius barzdočius”. Argi nebūtų galima sakyti, kad dabartinis mūsų jaunimas, augindamas barzdas, grįžta prie senų lietuviškų tradicijų?

    Žinoma, jokiu būdu negalima pateisinti tų jaunuolių, kurie, užsiauginę ilgus plaukus ir barzdas, visiškai nesirūpina švara, nesiprausia, nesišukuoja, kuriuos jau galima už kelių žingsnių užuosti. Pajuokos verti ir tie, kurie mano, kad šių laikų mada reikalauja, kad jaunuoliai būtų apsiskarmaliavę, apiplyšę, sulopytom kelnėm ir iki kelių kabančiais marškiniais. Tai nėra jokia mada, o tik paprastas apsileidimas ir savigarbos stoka.

    Tai yra tokia mano nuomonė. Nežinau, ar visi mano draugai su mano mintimis sutiks.

Madų gerbejas

Gerbiamasis Redaktoriau,

    Norėčiau pasidalinti keletu minčių apie Singapūro ministerio Rajaratnam kovą prieš ilgus plaukus (žiūr. “L. L.” nr. 4, psl. 131-133).

    Manau, kad ilgi plaukai niekam nedaro blogo, blogybės išeina tik iš ilgų plaukų nešiotojų filosofijos. Kai jaunuolis užsiaugina ilgus plaukus, jis dažniausiai artėja prie visokiausių narkotikų, hipiško gyvenimo būdų ir t. t. Bet taip pat norėčiau pabrėžti, kad daugelis ilgaplaukių nei narkotikų nevartoja, nei negalvoja apie visokias hipių skelbiamas nesąmones. Daugiausia mes girdime tik apie mažesniąją dalį, kuri susilaukia plačiausių aprašymų spaudoje.

    Prieš kiek laiko man teko keliauti po Islandiją. Ten yra JAV kariuomenės bazė. Islandai, galima sakyti, neapkenčia mūsų kareivių. Be abejo, kareiviai nešioja trumpus plaukus. Islandų jaunimas, norėdamas išsiskirti iš JAV kareivių, augina ilgus plaukus. Man neteko matyti nė vieno islando jaunuolio, turinčio trumpus plaukus. Keliautojui Islandija gali atrodyti kažkokia hipių kolonija, tačiau ten nėra nei narkotikų vartotojų, nei hipiškų idėjų skleidėjų.

    Tad ilgi plaukai nieko bendro neturi nei su narkotikais, nei su hipišku gyvenimu. Visa tai yra tik aplinkos pasekmės.

Rimantas Genčius

MES IR LIETUVA

Didžiai gerbiamas redaktoriau,

    Vos tik šiandien gavau 5-tąjį “Laiškų Lietuviams” numerį. Kaip visuomet, tuoj jį “prarijau” nuo pradžios iki galo. Tikrai nuoširdžiai dėkoju už tokį puikų žurnalą. Man jame viskas patinka, bet šį kartą ypač dėmesį atkreipė skyrius “Tėvynėje”, kur rašoma apie religijos persekiojimą Lietuvoje. Labai mane sudomino pastabos apie tą organizuojamą vaikų ekskursiją į Lietuvą. Čia noriu pareikšti savo mintis, nes apie šį reikalą daug esu galvojęs.

    Ar mes savo tėvynę vadinsime tiesiog Lietuva, ar okupuotąja Lietuva, ar Tarybų Lietuva, vis tiek visi žinome, kad tai yra ta pati mūsų tėvynė, kuri šiandien nėra laisva, kuri turi tarnauti okupantui rusui. Tai visi suprantame, manau, neišskiriant nei Paleckio, nei Sniečkaus. Nors dabar ten ne mes patys šeimininkaujame, bet vis tiek ji yra mūsų arba mūsų tėvų gimtoji šalis, apie ją mes galvojame, svajojame, į ten mus širdis traukia. Ne vienas tikrai su ilgesiu dainuojame:

    O kad išauštų ir man laimės dienelė, Kada savo šalelę galėčiau aplankyt!

    Ir jau ne vienas ją aplankėme. Ją aplankė ir kai kurie jau išeivijoje gimę mūsų vaikai. Jie visi džiaugiasi, kad turėjo progą ją aplankyti, nes jų širdyse, be abejo, dar rusena tėvų įkvėpta tėvynės meilės kibirkštėlė. Ta kibirkštėlė, kiek teko patirti, nuvažiavus kuriam nors jaunuoliui į tėvynę, labiau sužiba ir pradeda net liepsnoti. Tad manyčiau, kad yra labai patartina mūsų jaunimui aplankyti Lietuvą. Bet aš čia kalbu tik apie trumpą aplankymą, apie kelių dienų pasisvečiavimą pas gimines. O kaip su ilgesniu pagyvenimu Lietuvoje? Ar būtų gera, jei vaikai ten pastovyklautų keletą savaičių, ar būtų naudinga, jeigu studentai vyktų į Vilnių studijuoti? Tai klausimai, kurie dabar labai aktualūs, dėl kurių tiek ginčijamasi ir diskutuojama.

    Nuomonių čia yra visokių. Vieni sako, kad savo vaiko už jokius pinigus neleistų ten stovyklauti, nes prityrę propagandistai galėtų iš jo padaryti bedievį. Kiti sako, kad tokio amžiaus vaikui Dievo taip lengvai nei įkvėpsi, nei “iškvėpsi”. Jie galvoja, kad tokia išvyka vaikams būtų naudinga. Kaip ten bebūtų, bet savo vaiko aš į tokią stovyklą vis tiek neleisčiau. Man atrodo, kad būtų perdaug rizikinga daryti tokius eksperimentus su savo nuosavu vaiku.

    Teko daug kalbėti su kai kuriais tenykščią padėtį gerai pažįstančiais asmenimis apie galimybę mūsų jaunimui studijuoti Vilniaus universitete. Įdomu, kad beveik visų nuomonė buvo ta pati. Jie sutinka, kad mūsų jaunimui ten metus kitus pabuvoti būtų daug naudos, bet gali būti ir daug pavojų. Pakliuvęs į tokią aplinką jaunuolis per ilgesnį laiką gali būti visiškai “perauklėtas” tiek religine, tiek socialine prasme. Tad šis “eksperimentas”, atrodo, būtų dar daug pavojingesnis, negu tas vaikų stovyklose..

    Nežinau, ar šitos mano mintys bus kam naudingos. Atleiskite už sutrukdymą.

Tėvas

ATSIUSTA PAMINĖTI

Česlovas Grincevičius. VYSKUPO KATINAS. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1972 m. Iliustravo A. Palubinskienė. Šioje didelio formato kietais viršeliais knygelėje yra trys apsakymėliai vaikams: Velykų dovanėlė, Bažnyčios persekiotojas ir Vyskupo katinas. Knygelė labai gražiai išleista, gražios spalvotos iliustracijos, tik be reikalo ant kietų pilkų viršelių uždėtas spalvotas aplankas; būtų buvę daug geriau, kad būtų spalvotas viršelis be jokio aplanko, nes aplankas vaikams tikrai netvers ilgiau kaip vieną kitą dieną. 38 psl., kaina nepažymėta.

ŠVIETIMO GAIRĖS. Lietuviškojo ugdymo žurnalas mokyklai ir šeimai. Nr. 6(10). Leidžia JAV LB Švietimo Taryba.

LITUANUS. 1971 m. Vol. 17, No. 4. Redaguoja Antanas Klimas ir Ignas K. Skrupskelis.

1972 Jaunimo metų kalendorius. Išleido Vydūno Jaunimo Fondas, 3425 W. 73 St., Chicago, Ill. 60629. Kaina 1 dol.