Šias mintis apie “Jūratės ir Kastyčio” operą dedame į šį “Filmų” skyrių, nes atskiro specialaus skyriaus teatrui ar operai neturime. Kitais metais manome įvesti tokį skyrių, kuriame būtų galima rašyti ne tik apie ekrane matytus filmus, bet ir apie scenos veikalus.

Redakcija

    “Jūratės ir Kastyčio” opera jau seniai buvo laukta; pagaliau pamatyta, kritikuota, girta, peikta, spaudoje vienaip ar kitaip aprašyta. Čia nemanome pateikti naujo aprašymo: recenzijos ar kritikos. Juk jau buvo pakankamairašyta ir kalbėta. Bet dabar, kai jau praėjo kontroversijų įkarštis, kai jau opera pradeda eiti užmarštin, gal būtų naudinga ją visai šaltai prisiminti, turint prieš akis ir tai, kas buvo apie ją rašyta ir kalbėta. Ar ji buvo per daug išgirta, ar išpeikta, ar įvertinimai buvo objektyvūs?

    Niekas nepeikė Banaičio muzikos. Gal ji buvo savotiška, bet atrodo, kad visai neblogai tiko visiems žinomos, Maironio sueiliuotos, legendos pobūdžiui. Joje buvo pakankamai lyrinės romantikos, kuri taip ryški “Jūratės ir Kastyčio” legendos aprašyme. Visai kas kita su Buivydaitės libretu. Jisai susilaukė nemaža kritikos. Vieni sakė, kad jis gana skurdus ir nepakankamai išryškinąs legendos pagrindinę minti bei pobūdį. Kiti aiškino, kad kitaip ir būti negali, nes libretas parašytas per seniai — prieš 50 metų. Jei kas būtų rašęs šiais laikais, būtų visai kitaip išėję. Kad jis buvo rašytas prieš 50 metų, tai gal didelės bėdos nėra, nes legendos kilmė dar senesnė, bet kad jam kažko trūko, tai tiesa. Kai kas dėl to kaltina iškarpymus (kupiūras), bet kažin ar daug opera būtų pasikeitusi, jeigu ji būtų buvusi ir be tų kupiūrų.

    Vieni nerado žodžių išreikšti savo susižavėjimui, žiūrėdami į puošnias dekoracijas, o kiti negalėjo į jas žiūrėti, nes tai buvę labai neskoningai perkrauta, o trečio veiksmo dekoracijos priminė ne gintarinę pilį, bet kažkokį labai ryškiomis spalvomis išdekoruotą kabaretą (viena ponia net sakė neseniai buvusi labai panašiame kabarete). Tad kur tiesa? Žinoma, tarp dviejų kraštutinumų tiesos paprastai reikia ieškoti kur nors viduryje. Beveik tą pat galima pasakyti ir apie rūbus.

    Jeigu tą publiką, kuri keturis kartus pripildė Marijos Aukštesniosios mokyklos salę, kas nors prieš tai būtų sukvietęs ir būtų rodęs tą pačią operą su tomis pačiomis dekoracijomis ir tais pačiais rūbais, bet be jokio kalbėjimo, ir būtų liepęs publikai atspėti, kokia čia yra opera, tai iš pirmojo veiksmo net būtų neaišku, ar čia lietuviška opera; tik antrame veiksme, pasirodžius tautiniais rūbais apsirengusiai Rūtelei ir jos motinai, kiekvienas suprastų, kad čia lietuviška opera, bet kad tai būtų “Jūratė ir Kastytis”, tai, net leidžiantis po trečiojo veiksmo uždangai, niekam nebūtų nė į galvą atėję.

Kai kas labai gyrė techniką ir išradingumą, parodant pirmajame veiksme Jūratę, bet ji ten, ir taip jau statiškoje operoje, buvo panaši į parke pastatytą kokiam nors žymiam žmogui paminklą — atrodė kaip bronzinis biustas ant marmorinio stulpo. O jaunos, lieknos šokėjos, nevykusiais drabužiais labai išryškinus kai kurias jų kūno dalis, vienos ponios pasakymu, atrodė “labai motiniškai”.

    Pernelyg naiviai buvo atvaizduotas gintaro pilies griuvimas ar pranykimas, numetant nuo viršaus į sceną pluoštą popiergalių, kas žiūrovuose tik juoką sukėlė. Žinant, kiek čia vis dėlto buvo parodyta techniško išradingumo šviesos efektais ir kitokiomis priemonėmis, argi nebūtų buvę galima kaip nors įspūdingiau pavaizduoti pilies sugriuvimą ar išnykimą? Žinoma, ir čia gal buvo kalčiausia laiko stoka.

    Chorai visuomet buvo Čikagos lietuvių operos stiprybė. Ne vieno žinovo teigimu, nedaug jam trūko iki profesionalų lygio. Ir šioje operoje choro įnašas buvo didelis, nors kartais buvo pastebimas repeticijų trūkumas. Visi keturi solistai: Stankaitytė, Baras, Stempužienė ir Momkienė egzaminą išlaikė ir net nežuvo (ypač II veiksme) nelygioje kovoje su... orkestru. Orkestras kartais tikrai buvo per garsus. Tai galima pasakyti ir apie kitas iki šiol Čikagoje girdėtas mūsų operas. Orkestras turėtų solistams tik akompanuoti, bet jų nenustelbti ir neužgožti. Mes visi lenkiame savo galvas prieš maestro Kučiūną už jo tikrai didelius nuopelnus mūsų operai, bet dar žemiau tas galvas iš pagarbos nulenktume, jeigu ateityje jis trupučiuką pritildytų orkestrą, ypač mūsų gražiabalsiams solistams dainuojant gražias arijas.

    Tad prisiminėme čia šiek tiek kritikos ir manome, kad ji objektyvi, nė vieno neužgaunanti. Visi, kurie prie šios operos prisidėjo, parodė tikrai daug meilės, pasišventimo, sugaišo daug valandų ir gal apgadino net savo nervus. Pagrindinė minėtų netobulumų kaltininkė — laiko stoka. Nebuvo pakankamai laiko repeticijoms, pasiruošimui ir kitiems įvairiems operos apipavidalinimams apgalvoti. Kai kas vis kartoja, lyg guosdamasis ir mūsų operos dalyvius guosdamas, kad mes nesame profesionalai, tad daug ko laukti ir negalima. Kad nesame profesionalai, bet dirbame tik nuo savo tiesioginių pareigų atliekamu ar nuvogtu laiku, tai kiekvienam aišku. Bet gal galėtume kelti klausimą, ar mes negalėtume būti profesionalai, jeigu turėtume pakankamai laiko? Ar mes turėtume tinkamų solistų ir choristų pasiekti profesionalų lygiui? Manytume, kad taip. Bet tai yra tik svajonė. Palikę svajones nuošaly ir objektyviai pažvelgę į mūsų operos tokiose nepalankiose sąlygose iki šiol nueitą kelią, visiškai nuoširdžiai ir neperdėtai jai galime visu balsu sušukti griausmingą valio!

J. Vaišnys