NIJOLĖ JANKUTĖ

     Pradžioje juodi vandenys šilkiniais delnais sutrynė akmenis į smėlį ir, išnešę jį ant savo laukinių keterų, išpylė tuščioje pakrantėje.

     Taip gimė kopa.

     Ji buvo išdidi — tartum banga sustingusi — brūkšnys brūkšnin panaši į savo gimdytojas. Atstačiusi vėjams išbalusią kaktą, kopa žvelgė tolyn į gyvybe pulsuojančias gelmes, kantriai laukdama, kad vaisingos jų lūpos paliestų jos smėlio krūtinę.

     Ir praėjo tūkstantis metų...

     Ant įkaitusių smilčių dužo perlinės bangų karūnos. Bangos glostė baltą kopos krūtinę, bangos šėlo, dūsavo ir mirė...

     Bet ant kopos išaugo smilga.

     Smilga buvo liauna, kaip ir vėjas, kuris ją šokino, ir sidabrinė, kaip smiltys, kurios laikė jos šaknį. Smilga augo iš pačios kopos širdies, lyg karūnos princesė iš sosto aksomų. Lopšines jai suokė mėlyni vandenys, ir jai piršosi vėjai, stiebus sakuotų laivų ir auksažvynes žuvis mesdami po jos kojų.

     O smilga laukė.

     Ji laukė ir augo į saulę, gerdama spindulius iš sklidinų taurių, klausydama klyksmo žuvėdrų, nešančių audrą ant išlenktų sparnų.

     Debesys, vandenys, smiltys smilgą ugdė, maitino ir girdė. Debesys, vandenys, smiltys apvilko ją ilgesio rūbu... Ir dairėsi smilga į praplaukiančius laivus ir ilgėjosi nežinomo krašto, į kurį slydo vėjų išpūstos burės.

     Kol vieną kartą jaunas jūreivis ant kopos dainuodamas užkopė ir panėrė pirštus į šiugždantį smėlį. Tada atmetė išdidžią galvą smilga, supančiojo jūreivio rankas aštriais lapais, perbraukė akis pasidabruota varpa... Ir jis niekada daugiau nebedainavo...

     Jo niekas nebedžiugino šioj žemėj. Debesys, vandenys, smiltys apvilko jį ilgesio rūbu... Ir dairėsi jis į laivus, nei palikt, nei išplaukt negalėdamas...

     O bangos dejuodamos mirė kopos papėdėj, sėdamos gyvastį, ilgesį... liūdesį, ilgesį... gyvastį, liūdesį...