A. RUBIKAS
ŠV. DVASIA BAŽNYČIOJE
Bažnyčia atsidūrė greito keitimosi procese. Kai kam atrodo, kad tą procesą reikėtų stabdyti, antraip — jis sugriausiąs, sunaikinsiąs pačią Bažnyčią: esą svetimos jėgos, įsibrovę Bažnyčion, gresia jos gyvybei. Vienas rašytojas yra net parašęs, kad Bažnyčios priešams dabar pasisekę klasta įgabenti Trojos arklį į Dievo miestą (darant aliuziją į aną Homero poemą, kur graikai, nepajėgdami užkariauti Trojos miesto, klasta įgabena į miestą medinį arklį, kaip auką dievams, su pasislėpusiais to arklio pilve kariais). Taigi esą ir Bažnyčios priešai, prisidengę reformų skraiste, susikūrė savo lizdus pačioje Bažnyčioje ir griauja ją iš vidaus, viską iš pagrindų keisdami.
Bažnyčią sudaro ne vien žmonės. Jos steigėjas yra ne tik žmogus, bet kartu ir Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, o jos siela — šv. Dvasia. Apie šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje antrojo Vatikano susirinkimo tėvai taip moko: "Pabaigus darbą, kurį Tėvas Sūnui pavedė žemėje atlikti. Sekminių dieną buvo atsiųsta šventoji Dvasia, kad nuolatos Bažnyčią pašvęstų. Tuo būdu tikintiesiems per Kristų vienoje Dvasioje pasidarė atviras kelias į Tėvą. Ji yra gyvybės Dvasia, arba amžinajam gyvenimui trykštąs šaltinis, kuriuo Tėvas atgaivina nuodėme mirusius žmones, kol vieną dieną prikels jų mirtinguosius kūnus. Dvasia gyvena Bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse, kaip šventovėje, juose meldžiasi ir liudija, kad jie yra įsūnytieji vaikai. Ji veda Bažnyčią į pilnutinę tiesą, jungia į vieną Dievui tarnaujančią bendruomenę, moko ir tvarko įvairiomis hierarchijai ir charizmatikams teikiamomis dovanomis, puošia savo vaisiais. Evangelijos galia ji Bažnyčią išlaiko jauną, be perstojo atnaujina ir veda į to-bulą vienybę su Sužieduotiniu" (Bažnyčia, 4). Kaip iš susirinkimo tėvų aiškinimo matyti, Bažnyčia laikosi bei gyvuoja šventosios Dvasios jėga. Dvasia atgaivina nuodėme mirusius žmones, ji žmonėse meldžiasi, ji juos veda į pilnutinę tiesą, ji juos jungia į vieną bendruomenę, ji juos moko ir tvarko per hierarchiją bei per kitus jos dovanų gavusius asmenis (charismatikus), ji Bažnyčią išlaiko jauną, ji Bažnyčią be paliovos atnaujina.
KAITA BEI ĮVAIRUMAS BAŽNYČIOJE
Kaip matyti, Bažnyčia susideda iš dviejų elementų: dieviškojo ir žmogiškojo. Vienas tų elementų (žmogiškasis) gali ir net turi keistis, nes toks yra istorijos dėsnis. Kitas (dieviškasis) nesikeičia, nes Dievas gyvena amžinoje dabartyje ir nėra palenktas jokiam žemiškosios kaitos procesui. Šito fakto akivaizdoje susiduriam su Bažnyčios keitimosi problema: ką joje galima ir reikia keisti, ir ko ne?
Šventoji Dvasia yra žemės veido atnaujintoja, žemės veido keitėja. Jau beveik 2000 metų kaip tikintieji meldžiasi į šventąją Dvasią, kad ji atnaujintų žemės veidą. Šventoji Dvasia, atnaujindama žemės veidą, atnaujindama žmones, per tuos 2000 metų pati nepasikeitė. Bet keitėsi žmogus, kurį šventoji Dvasia atnaujina. Dėl to ir atnaujinimo būdai bei priemonės turėjo keistis. Jie negali būti vienodi visiems žmonėms.
Paimkim pavyzdį iš atgailos gyvenimo. Šventoji Dvasia Bažnyčioje nuolatos skelbia nuodėmių atleidimą ir nuolatos reikalauja atgailos — grįžimo prie Dievo. Šis reikalavimas, atėjęs iš viršaus, iš šventosios Dvasios, niekad nebus atšauktas, jo niekad niekas Bažnyčioje nepakeis. Bet šiandien šventoji Dvasia atgailon šaukia jau ne pirmojo ir ne dešimtojo amžiaus, o dvidešimtojo amžiaus žmogų. Nusigręžimas nuo Dievo savo esme visada lieka tas pats, bet laike jis pasireiškia kitokiomis formomis. Dėl to ir grįžimas atgal prie Dievo neišvengiamai pareikalauja kitokių kelių: jis sukuria kitokias atgailos formas. Paimkim, pavyzdžiui, konfesinę valstybę, kur katalikų religija yra paskelbta oficialia valstybės religija. Ten įsakymas sekmadieniais lankyti bažnyčią bei išklausyti šventųjų mišių lankančiam gali atnešti žemiškos naudos: pakelti jo prestižą katalikiškai nusistačiusioje visuomenėje, tai yra, pagerinti jo kaip valdininko ar pirklio padėtį. Čia nuodėmklausio užduota atgaila dar kartą aplankyti bažnyčią ar išklausyti mišių, tam tikru atveju, nebus jokia atgaila. Kas kita ateistinėje valstybėje, kur bažnyčios lankymas ar mišių išklausymas yra surištas su didelėmis aukomis, jei, pavyzdžiui, lankytojas yra valstybės tarnautojas. Taip įsakymas penktadienį nevalgyti mėsos vienaip paveikdavo kiaules auginantį ūkininką, ir kitaip pajūrio žveją. Žvejui tikra auka būtų tą dieną nevalgyti žuvies ir ieškotis kitokio maisto, pavyzdžiui, kiaulienos, jeigu jos sunku gauti. Taip pat savo virtuvės neturinčiam ir mėsą nelabai mėgstančiam, bet kasdien ją ant stalo randančiam valgytojui penktadienis be mėsos bus tikro džiaugsmo diena ir jokia atgaila.
Žmogui, nesimeldžiančiam ir net Tėve mūsų maldą užmiršusiam, įsakymas sukalbėti Tėve mūsų bus tikra atgaila: ji vers jį grįžti prie maldos ir jos mokytis. Bet žmoną paniekinusiam ar ją įžeidusiam vyrui įsakymas už atgailą sukalbėti Tėve mūsų nebus jokia atgaila; kas kita būtų parnešti žmonai į namus gėlių puokštę, — tai būtų surišta su dideliu vidiniu nusigalėjimu, žmoną šitokiu būdu atsiprašant.
Meilė ir pagarba švenčiausiajam Sakramentui Bažnyčioje visada pasiliko. Šventoji Dvasia to niekad nepanaikins. Bet kitaip pagarbą rodė prie pompų, paradų pripratęs Vidurinių Amžių žmogus, kuris karaliaus dvaro ceremonijas buvo atsinešęs ir bažnyčion, — ir kitaip pagarbą rodo šiandien karalius nuo sostų nusodinęs, demokratišku tapęs, už socialinę lygybę kovojąs XX amžiaus žmogus. Jis įtartinai žiūri į senąsias užtvaras bažnyčiose, skyrusias Bažnyčios "kilminguosius" nuo paprastos Dievo tautos. Dėl to jis šiandien bažnyčių nestato karaliaus rūmų ar jų menių pavyzdžiu.
Šiandien žmonės renkasi apie altorių be socialinės padėties skirtumų.
Be petrinės charizmos Bažnyčia gyventi negalėtų. Ji nuolat sau rinkdavosi apaštalo Petro įpėdinius. Bet popiežiai žmonėms seniau rodydavosi ant sostų, su karūna ant galvos, apsupti pasaulinių didikų. Paulius VI tą garsią Vidurinių Amžių karūną — tiarą — pasidėjo ir didikus pasiuntė namo. Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia niekad neatsisakys kunigų, vyskupų ar popiežiaus tarnybos. Bet tiek ana karūna, tiek apsisupimas didikais buvo ženklas tam tikros laikysenos, tam tikro santykiavimo su Dievo tauta. Hierarchija ir šiandien lieka. Bet keičiasi jos santykiavimo formos su tikinčiaisiais. Antraip — hierarchija netektų kontakto su Dievo tauta.
NUOLATINIS BAŽNYČIOS ATSINAUJINIMAS
Tai tik keletas pavyzdžių, kaip Bažnyčioje daug kas turi keistis nesikeičiančios Dvasios dėka. Gyvybės Dvasia, Dievo Dvasia, žemės veido bei žmonių atnaujintoja, kreipiasi į žmones jų pačių, o ne anksčiau gyvenusių, kalba bei ženklais. Kai šio šimtmečio antroje pusėje suvažiavo Vatikano susirinkimo tėvai, jie nusigando pamatę, kaip daug dalykų Bažnyčioje vėl reikėjo keisti, kaip Bažnyčia daugely sričių buvo pasidariusi žmonėms nesuprantama, nuo jų kalbos ar širdies nutolusi.
Jeigu susirinkimo tėvai kitaip prakalbėjo į žmogų, jeigu naujoji teologija kitaip į žmogų prakalba, tai ne dėl to, kad norėtų tikėjimą griauti, o vien dėl to, kad ir šiandieninis žmogus galėtų Dievo balsą išgirsti ir suprasti. Kas nori, kad viena, amžina Dievo tiesa per šimtmečius visiems žmonėms būtų prieinama, visų išgirsta, tas kiekvieną šimtmetį turi prabilti vis nauja, to meto žmonių kalba. Antraip — toks, laikydamasis senosios kalbos ar sunkiai bei visai nesuprantamų, jau palaidotų ženklų, palaidos ir pačią tiesą.
Šventoji Dvasia neveikia per radijo bangas iš tolimų žvaigždynų, kaip ir pats Viešpats nekalbėjo per garsiakalbius iš debesų, bet kaip žmogus į žmones, susirinkusius jo klausytis. Tiesa, šventoji Dvasia nėra tapusi žmogumi, bet ji veikia žmonėse ir per žmones. Ji apsigyvena žmonėse ir jų sugebėjimus bei širdį panaudoja savo tikslams. Ji juos apšviečia, juose veikia, juos gaivina, juose meldžiasi, juos ragina imtis darbo ir žadina atsakomybės jausmą už kitų išganymą.
Aišku, kad šventosios Dvasios veikimui pastoja kelią žmogaus nerangumas, nepaslankumas, egoizmas, nenoras rūpintis kitais ar siekti vienybės. Bet šventoji Dvasia niekad neveikia per vieną žmogų. Ji veikia per daugelį. Ji pasiekia savo tikslą, suburdama krūvon visus bei vienydama jų pastangas. Juk seniau Egipto faraonai pastatė didžiules piramides taip pat silpnomis daugelio pavienių žmonių rankomis.
Jeigu šiandien. Bažnyčią atnaujinant, pasirodo nervingumo, nekantrumo ar nepakankamo drausmingumo apraiškų, tai tuo nereikėtų stebėtis, žinant, kaip šventoji Dvasia veikia: per netobulus žmones. Bet tvirtinti, kad Bažnyčioje šiandien gautų valdžią šėtonas, būtų šventosios Dvasios įžeidimas. Niekas niekad čia jokio Trojos arklio neįves. Nėra pasauly jėgos, kuri šventąją Dvasią Bažnyčioje kad ir trumpam laikui įveiktų ar nugalėtų. Taip ir dabar ne kas kitas, o šventoji Dvasia, žemės veido bei žmonių atnaujintoja, veda Bažnyčią į naują gyvenimą. Kaip susirinkimo tėvai moko, Dvasia "Bažnyčią be perstojo atnaujina".
