Spausdinti

 (Iš tik ką išėjusios Mato Raišupio knygos "Dabarties kankiniai”)

     Iš surinktų faktų sužinome, kad, raudonajai armijai antrą kartą okupavus Lietuvą, maždaug trečdalis Lietuvoje pasilikusių kunigų buvo ištremti į Sibirą. Jie ten turėjo pereiti dygų vergų kelią, kaip visi kiti tremtiniai, kartais prižiūrėtojų dar labiau engiami, o saugumo organų dar stipriau sekami, žinant, kad jie kunigai, kad jų autoritetas masėse didelis. Vysk. V. Brizgio žiniomis, jau pirmoje sovietinėje okupacijoje Lietuvoje buvo suimti net 152 kunigai. Tuometinė NKVD iš jų reikalavo pažado šnipinėti kunigams pažįstamus žmones, net ir savo vyskupus. Iš tų 152 suimtųjų kunigų pasirašė 12 ir tik 3 yra davę nereguliarių pranešimų. Jei 1941 m. daugelį lietuvių kunigų nuo Sibiro tremties už nepasirašymą šnipinėti išgelbėjo staiga kilęs vokiečių-sovietų karas, tai antrojoje okupacijoje Lietuvoje pasilikusius kunigus vėl susirado sugrįžę sovietinio saugumo organai. Kai kuriose parapijose savo rankas prikišo ir vietiniai komunistėliai, vėl iš naujo kunigus prievartaudami. Šį kartą nepasirašiusiems šnipinėti pasigailėjimo jau nebebuvo.

     Antrojoje okupacijoje sovietinė valdžia pradėjo dar ir naują kunigų terorizavimo būdą: šaukti juos į saugumą ir reikalauti steigti schizmatinę bažnyčią, nepriklausomą nuo Romos. Ne vienas atsisakiusiųjų tai daryti buvo kankinamas saugumo požemiuose bei kalėjimuose, vėliau išvežtas į Sibirą lėtam sunaikinimui.

     Dėl to Stalino viešpatavimo metais Sibiro anglių kasyklose, miškuose prie Šiaurės ledjūrio, plačiose tundrose išmėtytuose tremtinių-vergų stovyklų barakuose išaugo ir Katakombų Bažnyčia, įsikūrė slaptos lietuvių ir kitų tautų katalikų parapijos, daugeliu atvejų aptarnaujamos lietuvių kunigų - tremtinių. Tos slaptos parapijos eilėje Sibiro vietų dar gyvavo ir 1970 m., nors dažnai sovietinio saugumo iššifruojamos ir išblaškomos. Kai tai įvyksta, jos vėl atsikuria kurioje nors kitoje vietoje, nes, ir 25 okupacijos metams praėjus, anapus geležinės uždangos dar yra daug pasišventusių kunigų, kurie, iš vietos į vietą mėtomi bei vėtomi, keliauja per plačiąją Sovietų Sąjungą, ieškodami ten išlikusių lietuvių ir kitų katalikų tremtinių ir teikdami jiems religinius patarnavimus. Tai nušvies eilė gyvų pavyzdžių.

     Kiek sunkiau bus nušviesti lietuvių kunigų-tremtinių veiklą Sibiro vergų stovyklose Stalino valdžios metais ir apskritai lietuvių tremtinių dvasinę būklę, nes laiškuose iš Lietuvos ar Sibiro, prisibijant okupantų cenzūros, apie tai vengiama prisiminti. Bet čia mums į pagalbą ateina svetimtaučiai, kurie su lietuviais yra vergavę Sibiro stovyklose, o vėliau, grįžę į laisvuosius Vakarus, savo išleistuose veikaluose atvirai prabilę apie Vorkutos, Krasnojarsko, Novorilsko, Karagandos ir kitų vergų stovyklų pragarą. Jų veikaluose, kaip šviesūs veikėjai, ne kartą vaizduojami lietuviai vyskupai (Reinys, Matulionis, Ramanauskas), lietuviai kunigai ir apskritai visi tikintieji, kurie, vos radę valandėlę laisvo laiko, Sibiro pragare susirinkdavo Mišių aukai, maldai, priimdavo sakramentus iš kunigų-tremtinių rankų. Tuos mūsų brolių tremtinių epizodus, liudijančius jų ištikimybę Kristui ir Lietuvai, taip pat bandysiu įglausti šio skyriaus lapuose.

     Kaip buvo terorizuojami lietuviai kunigai pirmojoje sovietinėje okupacijoje, įdomių epizodų randame vysk. V. Brizgio atsiminimuose:

     "Patilčių klebonas J. Danielius buvo kažkam pakviestas į apskritį. Nuvažiavo ir negrįžo, tarnas tik arklius parvažiavo. Sugrįžo klebonas po kelių savaičių labai suvargęs. Pasirodo, kad buvo paimtas į saugumą, smarkiai išbartas už kažkokį antirevoliucinį veikimą, prigrasintas sušaudyti. Tačiau sovietų valdžia esanti labai kultūringa, ji ir nusikaltusiam duodanti progos pataisyti savo klaidas. Dėl to ir klebonui buvo pasiūlyta pasirašyti pasižadėjimas šnipinėti savo parapiečius ir kaimynus kunigus. Klebonas, žinoma, atsisakė. Nugrūdo į kalėjimą. Per kelias savaites beveik kas naktį vis tuo pačiu reikalu čekistų kalbinamas, bet neprikalbintas, galutinai gavo pasirašyti paslapties saugojimo pažadą ir buvo paleistas.

     Vikaras G. buvo pakviestas vienas iš pirmųjų — dar 1940 m. rugsėjo pradžioje. Pagavo jį gatvėje netoli bažnyčios ir be kepurės, be apsiausto, viena sutana, nugabeno į miliciją. Pirmiausia jis buvo smarkiai išbartas už savo santykius su moksleiviais, su jaunimu, prigrąsintas, kad už savo veiklą pagal sovietinius įstatymus jis turįs būti sušaudytas. Bet ir jam buvo padarytas malonės pasiūlymas: bendradarbiauti, ir už tai bus užmiršti visi jo praeities antirevoliuciniai nusikaltimai, bus mokamas geras atlyginimas, o" jei ne, — kalėjimas, teismas su sprendimu — kulka į pakaušį. Bendradarbiauti kunigas atsisakė:

     —Na, tai į kalėjimą, — sušuko tardytojas.

     —    Leiskit sugrįžti į kleboniją ir kepurę pasiimti, — juokaudamas prašo kunigas.

     —    Nereikia!

     —    Tai bent brevijorių.

     —    Nė to negausi! — nusikeikdamas rėkė rusas.

     Praėjo valandėlė. Kunigas klausia tardytoją:

     —    Tai ar jūs mane vešite, ar ne?

     —    Negalim surasti laisvo taksi.

     —    Nežinot, kur ieškoti. Eiva kartu, aš surasiu, — pasisiūlo kunigas.

     Tardytojas, smarkiai išsikeikęs ir vėl prigrūmojęs, siūlo kunigui pasirašyti pasižadėjimą bendradarbiauti. Bet tas griežtai atsisako. Tada tardytojas pareikalavo, kad jis niekam nepasakotų apie įvykį ir pasikalbėjimo turinį. Prigrasinęs kalėjimu, išsiuntimu į Rusiją, kunigą paleido.

     Taip pat pirmosiomis bolševikų okupacijos savaitėmis kunigas Š. buvo pakviestas atvykti į vietos miliciją susipažinti su kažkokiais dviem ponais, atvykusiais iš Tauragės. Vienas tų ponų buvo civiliniais drabužiais, o antras — čekisto uniforma. Apie šią pažintį pats kunigas vėliau šitaip parašė:

     "Kiek pasidomėjęs biografinėmis žiniomis ir gyvenimo sąlygomis, vienas jų sako:

     —    Žinai ką, jaunas esi. Gyvenimas prieš akis. Mes tau duosim gerą vietą, gerą atlyginimą.

     —    Gerai, jei tik darbas bus suderinamas su mano pareigomis. .. Ką aš turėsiu daryti?

     —    A vot, tamsta aiškinsi žmonėms, kad dabar prie bolševikų daug geriau gyventi, negu buvo pirmiau. Mums praneši, kas kėsinasi prieš raudonąją armiją.

     —    Na, žmonės patys turi protą ir supranta, kada buvo geriau. O žmonių minčių pranešinėjimas yra nesuderinamas su mano pareigomis.

     —    Kas ne su mumis, tas prieš mus. Kokį darbą duodame, tokį turi dirbti, — sušuko čekistas.

     —    O jeigu man lieptumėt akušerija užsiimti, ar ir tada turėčiau klausyti?

     Abu bolševikai nusišypsojo. Paskui čekistas daužė kumštimi stalą šaukdamas:

     —    Mes tave priversime klausyti! Turėsi dirbti!

     —    Ne, veidmainiauti nepriversite.

     Rusas išsitraukė revolverį ir liepė apsimąstyti: arba priimti pasiūlymą, arba kulka į kaktą. Kunigas nieko neatsakė. Čekistas, palaukęs, liepė jam stoti ir eiti į automobilį.

     —    Kur mes važiuosime? — paklausė kunigas.

     — Nesvarbu. Pakelėj kaip šunį nudėsiu, — iškošė pro dantis rusas, laikydamas rankoj revolverį.

     Susėdę visi į automobilį, išvažiavo. Pavažiavus kelis kilometrus, automobilis sustojo.

     —    Ar apsigalvojai? Dar gali, — sako rusas ir pro automobilio langą apsidairo po apylinkę, dėdamasis ieškąs patogios vietos, kur galėtų kunigą nušauti.

     Panašių sustojimų buvo keliolika. Temstant atvyko į NKVD būstinę Tauragėje. Tamsiais laiptais pro ginkluotus sargybinius kunigą nuvedė į antrą aukštą. Čia prisistatė didelio ūgio enkavedistas, kuris kunigui išdrožė smarkų pamokslą. Kaišiodamas jam prie veido kumštį, nusikeikdamas čekistas numykė:

     —    Kas ne su mumis, tas prieš mus... Į kalėjimą!

     Čia pat prisidėjo dar trys čekistai ir ėmė visi primygtinai reikalauti, kad kunigas pasižadėtų bendradarbiauti. Bet kunigas atsikalbinėjo.

     —    Stok! Rankas aukštyn! Prie sienos! — įdūkęs čekistas griebė kunigą už krūtinės, perplėšė sutaną, ištraukė kelias sagas. Padarė kratą. Atėmė laikrodėlį, tuščią portsigarą ir du litu pinigų. Paskui tamsiais koridoriais nuvedė į kitą kambarį, pasodino ant kėdės, įsakė ramiai sėdėti ir apsigalvoti. Šalia pastatė čekistą, įsakydami jam, jeigu kunigas pasijudintų, nušauti jį vietoje.

     Kas pusvalandis pas kunigą įeidavo vis naujas čekistas, duodavo jam kelis nereikšmingus klausimus, o baigdamas visuomet klausdavo vis to paties klausimo: " Ar jau apsigalvojai?”

     —    Ką gi pagaliau aš turėsiu jums išdavinėti, lietuvius ar žydus? — paklausė vieną iš jų kunigas, matydamas, kad jį saugojęs čekistas buvo labai žydiškos išvaizdos vyras.

     —    Nesvarbu. Visus antirevoliucionierius.

     Taip prabėgo kelios valandos. Kunigą nuvedė atgal į tą patį kambarį, kuriame vyko pirmasis pasikalbėjimas. Čia vienas čekistas bandė švelniais žodžiais kunigą prikalbinti į darbą. Jis kalbėjo lietuviškai. Tačiau jam kunigas pasakė stiprų pamokslą, išvadindamas jį begėdžiu, tautiečių išdaviku, budeliu ir pan. Jis klausėsi akis žemyn nuleidęs ir gale tik tiek pasakė: Nesikarščiuok, nesikarščiuok.

     Kunigui dar tebetęsiant savo pamokslą, įėjo čekistas rusas. Prie ruso pasijutęs ar bent dėdamasis drąsesnis, kunigą kalbinęs čekistas sušuko:

     —    Pasirašyk, arba važiuosi į ten, iš kur daugiau nebegrįši, — ir parodė ranka į rytus.

     Kunigas, keldamasis nuo kėdės, ramiai atsakė: — Gerai, važiuosiu į jūsų plačiąją tėvynę.

     —    Ką jis pasakė? — paklausė rusas.

     Išgirdęs rusas giliai atsiduso, paėmė atviruko didumo popierių, drebančiomis rankomis kažką parašė ir padavė vertėjui perskaityti lietuviškai. Tai buvo reikalavimas laikyti paslaptį, apie ką buvo kalbėta ir kaip buvo elgtasi. Reikalavo kunigą po šiuo tekstu pasirašyti. Lapą, ant kurio reikalavo pasirašyti, kad bendradarbiaus, kunigo akyse sudegino. Grąžino kunigui atimtus daiktus ir vėl liepė vykti namo. Kunigas paprašė pinigų nusipirkti autobuso bilietą, nes pats turėjo tik du litus. Tačiau čekistai jam pinigų nedavė, teisindamiesi turį tik rusiškų rublių, kurie Lietuvoje tada dar nebuvo vartojami. .

     Kaip matome iš šių vysk. V. Brizgio surinktų autentiškų pavyzdžių, areštuoti lietuviai kunigai laikėsi tikrai drąsiai, nepaisydami, kas su jais atsitiks. Tokių didelės drąsos pavyzdžių dar yra ir daugiau užrašyta vysk. V. Brizgio atsiminimuose:

     "Ąžuolų Būdos klebonas Klemensas Pusdešris buvo pašauktas į Marijampolės apskrities NKVD. Nežinau, kokio rango čekistas, pasisodinęs prieš save kunigą, pats sėdėdamas kitoj pusėj rašomojo stalo, pradėjo šlykščiai plūsti ir biauriai rusiškai keiktis. Kunigas žiūri į čekistą su užuojauta ir linguoja galvą.

     —    Ko taip spoksai? — surinka čekistas.

     —    Nagi žiūriu ir galvoju, ką padaro iš žmogaus bedievybė. Prisimenu prieškarinius rusus: geraširdžiai, žmoniški. Keiksmai buvo daugiau chuliganų savybė. O dabar štai pats esi aukštas valdininkas, mane inteligentą oficialiai pakvietei į savo įstaigą ir, eidamas tarnybos pareigas, taip šlykščiai plūstiesi.

     Rusas susigėdo, pakeitė toną ir toliau kalbėjo žmoniškai.

     Klebonas J. Čepėnas buvo pagrobtas kelyje ir uždarytas Kauno kalėjime. Jį kaltino, kad vienai nepažįstamai moteriai davęs 40,000 egzempliorių proklamacijų, liepdamas jas išbarstyti gatvėje. Tardomas kunigas čekistus vykusiai suriesdavo, paaiškindamas, koks kvailas yra jų prasimanymas. Vieną kartą tardomasis buvo šlykščiausiais žodžiais plūstamas. Kunigas tada jiems atsakė:

     —    Nežinau, už ką mane taip plūstate. Mane tardė ir rusų caro žandarai, kuriuos jūs patys laikote nekultūringais, tačiau jie buvo daug mandagesni, negu jūs dabar.

     Tolimesniuose tardymuose, nieko iš kunigo neišgaudami, čekistai tiek įpyko, kad vienas, sugriebęs jį už švarko atlapų, taip pradėjo tąsyti, jog išbyrėjo visos švarko sagos. Kunigui į čekistą piktai pažiūrėjus, čekistas metė jam į akis degantį papirosą. Įsikarščiavęs kunigas šoko prie čekisto, pakeltu balsu prikaišiodamas jo gyvulišką elgesį.

     —    Tu manęs neerzink! — šaukė kunigas. — Mirti aš nebijau. Pats būdamas jaunas, kankini ir tyčiojies iš žmogaus, sulaukusio 60 metų amžiaus. Aš visą savo gyvenimą dirbęs, štai dabar nekaltas kalėjime. Tu taip pat nesi garantuotas, kad nesulauksi kalėjimo ir bado. Juo labiau, kad esi akiplėša.

     Kunigas griebė čekistą už krūtinės, bet tas pašoko atbulas ir griebėsi už revolverio.

     —    Jei aš numirsiu, tai nekaltai už tiesą, o tu būsi niekšas, nes būsi nužudęs nekaltą žmogų! — šaukė kunigas.

     Įsikarščiavęs griebė kėdę ir, kaip plunksną iškėlęs, šoko prie čekisto:

     —    Tuojau sutriuškinsiu kiaušą! Net smegenys ant sienos ištrikš!”

     Šis atsitikimas, kunigui rodant nepaprastą drąsą, baigėsi laimingai. Bet visgi 24 lietuviai kunigai pirmosios bolševikų okupacijos metais buvo ilgesnį laiką kalinti. Iš jų karo pradžioje 18 išsilaisvino, 6 dingo be žinios (išvežti arba sunaikinti), šeši kunigai buvo išvežti į Sibirą, o, karui prasidėjus, rasta bolševikų nužudytų 16 kunigų lavonai.

     Apie pirmojoje bolševikų okupacijoje kalintų kunigų likimą dar yra užuominų vysk. V. Brizgio atsiminimuose:

     "Sasnavoje vietos padaužos pagrobė misininką J. Bružiką, SJ, ir atvežę uždarė Marijampolės kalėjime. Išsėdėjo žmogus 9 mėnesius be jokio tardymo, visų užmirštas. Pirmą kartą bendrų asmens žinių buvo paklaustas tik po 9 mėnesių, 1941 m. birželio 21 d. Kitą dieną prasidėjo karas ir taip išėjo iš kalėjimo, visai netardytas ir niekuo nekaltintas. Nepaisant visokiausių pastangų, per visą laiką niekam nepavyko sužinoti, kur grobikai jį buvo dėję. Suprantama, kad niekas negalėjo jam nusiųsti pinigų, rūbų ar maisto, o be pagalbos iš laisvės bolševikų kalėjime ir ramiais laikais gyventi buvo neįmanoma.

     Panevėžyje 1941 m. vasario 18 d. vakare grįžtantį iš kun. Narbuto į savo butą kun. Didžioką prie katedros šventoriaus vartų pagrobė būrys civilių. Nors iš pasikalbėjimo tuo reikalu vysk. V. Brizgio su NKVD komisaru Guzevičium paaiškėjo, kad komisaras apie įvykusį kunigo pagrobimą yra gerai painformuotas, bet visi pasiteiravimai milicijoje, čekoje ir kalėjime nedavė jokių rezultatų. Kunigas kaip į vandenį įpuolė. Vienas panevėžietis kalėjimo tarnautojas sakosi matęs kun. Didžioką Panevėžio kalėjime, bet kokių nors tikslesnių žinių apie tolimesnį jo likimą ir šiandien dar nėra. Kunigo pagrobikų niekas netardė, kam jie kunigą pagrobė ir kur padėjo.

     Panašiai yra įvykę su Eržvilko klebonu kun. A. Petraičiu ir jo vikaru kun. S. Suteikiu. Juodu buvo pagrobti kelyje. Kun. A. Petraitis, miręs Čikagoje 1955 m., yra vienas iš laimingųjų, išlikęs gyvas kalinių šaudyme prie Červenės. Kun. Buteikis iš kalėjimo išėjo pamišęs ir po metų mirė. Pamišo jis po 20 dienų kankinimų Kauno kalėjimo karceriuose. Panašiai buvo pagrobti kun. dr. Čepėnas, kun. dr. P. Petraitis ir kiti. Į tokį elgesį valdžios organai nereaguodavo. ..”

     Tai vis gyvi vaizdai iš pirmosios okupacijos Lietuvoje, kaip bolševikai terorizavo ir kankino Kristaus Bažnyčiai ir lietuvių tautai ištikimus kunigus. Antrą kartą sugrįžę į Lietuvą, jie dar platesniu mastu ėmėsi šantažo ir teroro priemonių, ir štai dėl ko net trečdaliui Lietuvos kunigų vėl teko pereiti kalėjimus ar atsidurti Sibiro vergų stovyklose, o ne vienam jų ten ir kaulus paguldyti.