FELIKSAS JUCEVIČIUS

X. DIDIEJI POSŪKIAI MENE

     Mūsų gyvenimo bėgį veikia praeities įvykiai. Seniai gyvenę žmonės pasako mums daug dar ir šiandien, nes jų iškeltos idėjos tebėra gyvos. Kantas savo "Kritik der reinen Vernunft" antrosios Iaidos įžangoje pastebi, kad beveik visose pažinimo plotmėse mes susiduriame su revoliucionieriais. Reikia dar pridurti, kad menas nesudaro išimties. Didžiųjų užmojų žmonės pajėgė poetinei pasaulio vizijai duoti naujas formas ir tuo pačiu pasukti meną nauja linkme.

     Mokslininkas nori pažinti pasaulį, o menininkas — juo žavėtis. Jei mokslininkas nori progresuoti, tai jis turi žinoti faktus, o jei menininkas nori žavėtis, tai jis turi pajėgti dalyką išgyventi. Menininkas žvelgia į pasaulį savaip. Jis susižavi pasauliu ne todėl, kad jį suvokia protavimo veiksmu, o labiau todėl, kas jį tiesiogiai pajaučia. Jis nestebi dalykų pasyviai. Žiūrėti į pasaulį jam reiškia ne tik nukreipti savo akis į jį, bet ir perleisti jį per savo jausmų ir vaizduotės prizmę. Savo apraiškų visuma pasaulis lyg ir prabyla į jo emocijas ir vaizduotę. Mokėti panaudoti vaizduotę bei pojūčius yra, gal būt, užvis svarbiausias dalykas menininkui. Aišku, menininkas vadovaujasi savo logika, bet toji logika yra ne tik pažinimo, o ir pajautimo logika. Menininkai tampa didžiais ne tik todėl, kad suvokė dalykų esmę, bet ir todėl, kad jie giliai juos pajautė ir išgyveno. Įdomu, kad skirtingais laikotarpiais menininkai skirtingai suvokė ir skirtingai išgyveno pasaulį. Jie žvelgė į pasaulį visad savo amžiaus akimis. Kad taip iš tikrųjų yra, tai liudija meno praeitis.

Michelangelo    Žmogaus sutvėrimas

     Kai mes sustojame prie XIII ir XIV amžiaus meno kūrinių, tai realizuojame, kaip šis laikotarpis yra svarbus tolimesnei meno raidai. Mes matome, kad Europoje poetinė pasaulio vizija pradėjo pamažu įgauti naują formą, kuri greitai gavo gotikos vardą.

     Ji dominavo ne tik architektūroje, ne tik vitražuose, bet ir tapyboje. Šis naujasis stilius gimė Prancūzijoje ir paskui paplito kituose Vakarų Europos kraštuose. Tačiau Italija sudarė išimtį. Jos menininkai skyrėsi įvairiais būdais nuo šiaurės kraštų tapytojų. Niekada jie nepamiršo esą romėnų ir pirmųjų krikščionių palikuonys. Ši išimtis gavo pačią aiškiausią ir labiausiai išbaigtą išraišką Giotto kūryboje. Jis gimė Florencijos apylinkėse tryliktojo amžiaus antroje pusėje. Mes žinome, kad jo paveikslai buvo laikomi naujoviškais ir nuostabiais. Iš tikrųjų, jis yra pirmasis dailininkas, kuriuo šiandien tiek pat žavimasi, kaip jo paties laikais.

     Giotto kūryba išliko trijuose freskų ansambliuose — San Francisco viršutinėje bazilikoje Asyžiuje, Scrovegni koplyčioje Paduvoje ir Santa Croce bažnyčioje Florencijoje. Tikrai autentiška yra ir Uffizi galerijos "Madona"'. Kur glūdi šių kūrinių "naujoviškumas"? Žvelkime į "Kristaus apraudojimą" ar "Šv. Pranciškaus laidotuves". Tuojau krinta į akis stambios ir paprastos figūros. Meno kritikai vadina jas monumentalinėmis, nes jos primena akmens paminklus, pastatytus galutinai visiems laikams. Aišku, tai nekliudo Giotto žmonėms būti jaučiančiomis būtybėmis. Nors jo personažų gestai ir veido išraiška turi truputį teatrališkumo, tačiau matome, kad jie nėra tik žiūrovai, o dalyviai. Jie taip prabyla į mus, jog ir mus priverčia dalyvauti Kristaus apraudojime ir Pranciškaus laidotuvių liūdesyje. "Giotto yra genialus mąstytojas", sako Cielly, "kurio perveriantis žvilgsnis įsiveržia į sielų gelmes ir kurio stipri ranka žino, kaip išreikšti paslaptis".34 Bet kompozicija yra tas dalykas, kuris padaro Giotto paveikslus didžiais meno kūriniais. Visumos loginė struktūra, antraeilių elementų subordinacija dramatiniam centrui, kaip pagrindinio vyksmo "ašiai", figūrų organiška vienybė — štai Giotto naujoviškumas ir didybė. Šios rūšies kompozicija pasižymi aukščiau minėtieji freskų ansambliai ir Uffizi "Madona". Pastarosios architektūrinis fonas yra gotinis ir paprastas, ir šiuo atžvilgiu ji yra artima to meto vakarietiškajai tapybai, o savo iškilmingu didingumu giminiuojasi, be abejo, su bizantiškuoju menu.

     Giotto yra visuotinai pripažįstamas Vakarų tapybos tėvu, ir Scrovegni koplyčios freskai yra laikomi svarbiausiu jojo kūriniu, itališkojo trecento šedevru. Jį padaro neeiline meno figūra dar ir tai, kad po jo beveik per šimtą metų neatsirado žymesnių dailininkų. Su pagrindu Leonardo da Vinci pastebi, kad po Giotto atsiveria "imitatorių amžius". Juos visus mes sutalpiname po "internacionalinės gotikos" etikete. Išimtį, aišku, sudaro sienietis Simone Martini, bet tai išimtis, kuri patvirtina taisyklę.

2

     Kas domisi menu, tas nuolatos susiduria su Florencijos vardu. Iš viso, be jos sunku įsivaizduoti vakarų meną apskritai. Kas antikiniais laikais buvo Atėnai, naujaisiais amžiais — Paryžius, tas renesanso Italijai buvo Florencija. Minėjau jos vardą sąryšyje su Medici koplyčiomis. Bet be Michelangelo šičia gimė ir gyveno dar daugelis kitų meno milžinų — Cimabue ir Giotto, Ghiberti ir Angelico, Luca Della Robbia ir Filippo Lippi, Paolo Ucello, Botticelli ir Leonardo da Vinci. Tačiau dabar ne apie juos kalbėsiu, o apie Masaccio, kuris su architektu Bruneleschi ir skulptoriumi Donatello yra tikrieji renesanso pirmtakai.

     Florencija yra pilna didžių meno paminklų, o gal, tiksliau sakant, ji yra ištisai tik vienas nuostabus meno paminklas. Su Florencija gali lenktyniauti tik Toledo ir Atėnai, bent man taip atrodo. Uffizi ir Pitti galerijos, katedra, Giotto varpinė ir krikštykla, Šv. Morkaus muziejus ir Akademijos galerija, Medici koplyčios ir begalės bažnyčių saugo neįkainojamus meno turtus. Kitoje pusėje Arno upės yra S. Maria del Carmine bažnyčia. Ji nepasižymi savo architektūra ir jos išorė, kaip ir vidus, atrodo skurdžiai, bet vis dėlto joks meno mėgėjas negali jos aplenkti. Joje yra ir Brancacci koplyčia, kurios freskai yra tarp pačių svarbiausių ir revoliucionieriškiausiu itališkojo meno kūrinių renesanso priešaušryje. Čia kaip tik darbavosi Masolino ir jo mokinys Masaccio, didysis quatxocento inovatorius.

     Masaccio gyvenimas — tai lyg trumpa liūdna daina, liūdnai užbaigta. Jis gimė 1401 m. gruodžio mėn. 21 d. San Giovanni Valdomo kaimelyje, ir jo tikrasis vardas yra Tomas Cassai. Būdamas penkerių metų, neteko tėvo. Jo motina netrukus vėl ištekėjo už vieno kaimo senio. Atrodo, kad berniuko vaikystė nebuvo laiminga. Jis bėgiodavęs su savo jaunesniu broliuku kaimelio gatvėmis bei laiptais, ieškodamas skaidresnio pasaulio ir jaukesnės užuovėjos. Kai motina antrą kartą tapo našlė, tai šeima persikėlė į Florenciją. Paskui sužinome, kad dvidešimties metų Masaccio įstojo į to meto, sakytume, meno mokyklą — Arte dei Medici e Speciali. Pora metų vėliau, jis jau darbavosi su Masolino. 1428 metais Masaccio išvyko į Romą, ir rudenį mirtis pakirto jo gyvybę, vos jam sulaukus dvidešimt septynerių metų.

     Masaccio pats svarbiausias darbas yra Brancacci koplyčios dekoracijos. Freskus pradėjo Masolino, tęsė Masaccio ir užbaigė penkiasdešimt metų vėliau Filippino Lippi. Freskų pagrindinis siužetas yra šv. Petro gyvenimo epizodai, o pora vaizdų yra paimta iš "Pradžios" knygos. Pasakojimai išdėstyti kvadratais ir tokioje perspektyvoje, jog jųjų visuma sukelia realios erdvės įspūdį. Realumu alsuoja ir personažai. Kristus, šventieji ir angelai atrodo kaip šios žemės susimąsčiusios būtybės. Freskai yra neblogai išsilaikę, tik gaila, kad jų apšvietimas, kaip paprastai Italijos bažnyčiose, yra apgailėtinai menkas.

     Masaccio darbo yra keli freskai, bet jam užtikrino vardą ir amžiną garbę "Mokestis" ir "Pirmųjų tėvų išvarymas", kuris yra vienas pačių didžiausių meno šedevrų apskritai. Šičia vaizdas pasiekia tokį dramatinį intensyvumą ir yra išreikštas tokiu plastišku šviesių ir tamsių spalvų žaismu, jog, ro-dos, matytum prieš save gyvus kūnus. Abi figūros pagautos gilaus skausmo momentu. Ievoje tarsi sukaupta visa neviltis, ir joje gimstantis drovumo jausmas tiesiog prabyla į mus jos rankų gestais. O Adomas savo rankomis uždengia veidą, lyg kad akimis neišvystų savo nedalios. "Mokesčio" siužetas paimtas iš evangelijos, kur Jėzus, pareikalautas mokesčio, liepia Petrui eiti prie jūros ir pirmos užkibusios žuvies nasruose rastą pinigą atiduoti mokesčių rinkėjui. Šis epizodas vaizduojamas trilogija, nors ir tame pačiame kalnų papėdės fone, kur matyti išsimėtę žaliuojantys medžiai. Centre su apaštalais stovi Kristus, kuriam mokesčių rinkėjas kelia klausimą; kairėje matome prie vandens parklupusį Petrą su ištraukta žuvimi, o dešinėje, prie namo, vėl tą patį Petrą, atiduodantį denarą muitininkui. Kaip kiti, taip ir šis paveikslas įdomus užkariautąja erdve. Masaccio tai pasiekia ne tik perspektyvos dėsnių tobulu pritaikymu, bet taip pat tridimensinės formos išgavimu šviesa ir šešėliu. Tai matome Adomo ir Ievos figūrose, tai randame ir šio fresko personažų ansamblyje Trecento dailininkai, neišskiriant Giotto, pritaikydavo šviesą be jokios taisyklės, tik tam, kad moduliuotų spalvą. Masacciui šviesa tarnauja personažų ir daiktų reljefo išgavimui ir atstumo įspūdžio tarp skirtingų daiktų ir tarp to paties daikto skirtingų dalių sukėlimui.

     Santa Maria Novella bažnyčioje, taip pat Florencijoje, yra "Šv. Trejybės" freskas. Nukryžiuotasis Kristus yra laikomas už jo stovinčiojo Dievo Tėvo, šalia Marija ir Jonas. Kampuose žemai, lyg prieš paveikslą, suklupę mecenatai. Savo masyviomis ir didžiomis figūromis šis paveikslas primena Giotto. Bet kartu ir aiškus skirtumas tarp jųdviejų: Giotto figūros panašios į iškaltus akmenis, o Masaccio atrodo padarytos iš kūno ir kraujo. Giotto yra aiškiai viduramžių žmogus. Jis tesidomi pasakojimu, o ne tikrove. O Masacciui tik tikrovė yra svarbi. Štai kodėl jis jau renesanso žmogus. Tai jaučiame, kai žvelgiame į "Nukryžiuotąjį", kuris priklausė Pizos altoriui. Jis yra šiuo metu Capodimonte muziejuje, Neapolyje. Kaip "Šv. Trejybės" freskas, šis paveikslas pasižymi linijine perspektyva bei figūrų iliuziniu modeliavimu. Vienas ir kitas elementas yra tikrai revoliucionieriški anam meno laikotarpiui.

3.

     Sekantis posūkis mene sutampa su vėlyvuoju renesansu, kurį, kaip žinome, dominuoja trys milžinai — Leonardo da Vinci,

Giotto    Kristaus apraudojimas

 

Michelangelo ir Rafaelis. Gigantiški yra ir jų kūriniai, kurie yra taip gerai žinomi, kaip ir jų kūrėjai. Kas nežino Leonardo "Mona Lizos" ir "Paskutinės vakarienės", Rafaelio salių Vatikane bei joje madonų ir Michelangelo Sikstinos koplyčios freskų? Visi tie kūriniai yra tokie nuostabūs ir nepakartotini unikumai, jog yra neįmanoma pasakyti, kuris kurį viršija. Vieni laiko "Moną Lizą" vakarų meno viršūne, kiti randa panašius superliatyvus Rafaelio kūriniams. Nėra abejonės, kad Leonardo ir Rafaelis užima išskirtiną vietą ne tik itališkojo renesanso mene, bet vakarų mene apskritai. Bet kartu

Michelangelo    Gundymas

dauguma pripažįsta ir turi pripažinti, kad Sikstinos koplyčios lubų freskai yra svarbiausias epochinis kūrinys. Visi minėti kūriniai yra neeiliniai, bet šie freskai yra labiausiai neeilinis tarp visų neeilinių kūrinių.

     Kai popiežius Julius II įsakė Michelangelui išdekoruoti Sikstinės koplyčios lubas, tai jis buvo jau išgarsėjęs kaip to meto žymiausias skulptorius. Nors tapyba jam nebuvo svetima, nes Florencijos siniorijai buvo nupiešęs "Cascinos mūšį", tačiau jam kaltas buvo mielesnis negu teptukas. Todėl iš pradžių jis nesutiko apsiimti freskų darbo. Bet popiežiaus valiai argi pasipriešinsi? Net ir jo pabėgimas iš Romos nieko nepadėjo. Norom nenorom Michelangelo pradėjo darbą 1508 metais. Popiežius liepė vaizduoti dvylika apaštalų, o likusią tuštumą užpildyti ornamentais. "Tai bus labai vargdieniškas kūrinys", pasipriešino Michelangelo. "Kodėl?" — paklausė popiežius. "Nes apaštalai buvo irgi vargdieniai". Popiežiui patiko Michelangelo atsakymas ir leido jam daryti, ką jis nori.

     Dideli žmonės turi didžius užmojus. Michelangelo buvo didžiausias iš didžiųjų, ir todėl jo Sikstinos freskų planas buvo didžiausias iš didžiųjų meno užmojų. Galingu savo žvilgsniu jis perbėgo lubas ir matė, kaip jos atrodys, kai darbas bus baigtas. Jo vizija aprėpė visą kūrimo istoriją ir visus įvykius, susietus su žmogaus išganymu. Šviesos atskyrimas nuo tamsos, saulės ir mėnulio kūrimas, Adomo ir Ievos sutvėrimas, jųjų puolimas ir bausmė, tvanas ir kiti įvykiai turėjo susilieti į vieną panoraminę visumą. Lyg kad to dar būtų neužtekę, jis nutarė prie šios dieviškosios ir žmogiškosios epopėjos prijungti tuos, kurie ruošė Kristui kelią. Kaip jo pirmtakus pagal kūną, taip ir tuos pagal malonę, t.y. pranašus ir sibiles. Planas buvo grandioziškas ir kartu gąsdinantis ne tik dėl kosminės vizijos, bet ir dėl pačių dimensijų, nes koplyčios lubos buvo šešiasdešimt pėdų ilgio ir trisdešimt šešių pėdų pločio. Michelangelo įvykdė savo planą per ketverius metus, ir meno pasaulis praturtėjo nauju stebuklu, kurio dar niekas nepajėgė ne tik viršyti, bet ir jam prilygti.

     Iš dalies Michelangelo sukurtasis pasaulis primena Giotto ir Masaccio monumentališkumą, bet kartu ten matome tokią veiksmo įtampos jėgą, kokios niekur kitur nematėme. Šios masyvios figūros, tobulesnės negu gali būti, nėra gamtos būtybės, o Michelangelo vaizduotės idealizacijos, ir tai jo kūrybinio akto apogėjuje. Jis sukūrė tokį formų įvairumą, kokio dar niekas neišgavo. Michelangelo kūryboje viskas liejasi į kūlimo paslapties viziją. Skriejantis Dievas yra ne kas kita, kaip pati begalinė kūrimo galia. Priešingai, Adomas priklauso aiškiai žemei, iš kurios yra padarytas. Raskime to lemtingojo momento kitą kūrinį, kuris prilygtų Michelangelo vizijos jėgai? Gundymo scenoje Adomas ir Ieva pavaizduoti žmogiškojo pavasario grožyje, o po nuodėmės — koks pasikeitimas, nors Masaccio tą pačią sceną perdavė kur kas dramatiškiau. Įspūdingas yra ir pranašas Jeremijas. Kaip jo visa energija atrodo sukaupta mąstymo akte. Kažką panašaus matome tik Rodino "Mąstytojuje". Ir taip mes galėtume eiti nuo vienos scenos prie kitos, nuo vieno personažo prie kito, ir vis rastume ką nors naujo ir nematyto. Michelangelo kūrybos pasaulis yra beveik neišsakomas. Aišku, jojo interpretacija gali būti ir iš tikrųjų yra labai įvairi. Ir tai turi mūsų nestebinti. Juk neišsakomai įvairus yra ir jojo formų pasaulis.

4

     Renato Gattuso, svarstydamas Caravaggio pasisekimo paslaptį, kelia įvairius klausimus ir stebisi, kaip šis į Romą atvykęs meno studijuoti aštuoniolikmetis Lombardijos berniukas taip greitai pralenkė kitus menininkus ir nutiesė gaires ateinantiems amžiams.35

     Giotto, Masaccio ir Michelangelo buvo iš karto pripažinti dideliais menininkais, ir jų bendralaikiai žavėjosi jų kūriniais, kaip ir mes jais žavimės. Caravaggio likimas šiuo atžvilgiu skirtingas. Jo laikų meno kritikai ir meno istorikai net iki XIX amžiaus turėjo apie jį labai skirtingas ir prieštaraujančias nuomones. Jis buvo baramas už klasikinio meno principų nesilaikymą, o dėl savo realizmo buvo net apšauktas šventųjų temų profanatorium. Neretai jo kūryba buvo visai atmetama. Poussin laikė jį tapybos griovėju, o Carduccho vadino jį antikristu. Bet vis dėlto didesnę grupę sudarė tie, kurie pastebėjo jo talentą ir kūrybinį pajėgumą.

     Caravaggio meno genijus pasireiškia sugebėjimu net ir grubiausią kasdienybę iškelti iki meno aukštumų. Tai jis pasiekia magišku šviesos apvaldymu, tos šviesos, kuri mažai teturi bendro su tikrovės šviesa. Jis tesidomi tik paveikslo šviesa, kuri yra ten, kur jis nori ir paveikslas reikalauja, kad ji būtų. Jau kitur sakiau, kad menininko tikslas yra piešti paveikslą, o ne atvaizduoti tikrovę, ir Caravaggio mums parodo, kaip tai galima padaryti. Krinta į akis ir jo sugebėjimas naudoti spalvas. Šalia šviesos, spalva yra esminis kompozicijos elementas. Jis ypač mėgsta natūralias spalvas ir baltą spalvą. Ambrozijaus pinakotekoje Milane yra "Pintinėlė su vaisiais" — tai charakteringas darbas pirmajam jo kūrybos periodui. Ar bereikia paprastesnio siužeto? Keletas nuskintų vaisių, lapai, pintinėlė — ir viskas. Bet Caravaggiui to pakanka sukurti meno kūrinį. Jis taip subtiliai perkuria paprastą objektą, jog jis iššaukia žiūrove estetinį pasigėrėjimą. Šiam periodui dar priklauso be kitų "Berniukas su vaisių pintinėle" (Borghese galerija Romoje), "Bachas"

Masaccio    Išvarymas iš rojaus

(Uffizi galerija Florencijoje), "Burtininkė" (Louvras Paryžiuje). Visi šie paveikslai pasižymi šviežiu ir tiesioginiu priėjimu ir veneciškuoju spalvų tonalumu, vieną ir kitą pasisavinus iš Brescia-Bergamo mokyklos, kurios įtakoje jis formavosi.

     Bet Caravaggio užsitikrino vietą meno pasaulyje "Šv. Mato pašaukimu" ir "Šv. Mato nukankinimu". Abu paveikslai tebėra Contarelli koplyčioje, S. Luigi dei Francesi bažnyčioje, Romoje. Šičia jis grįžta prie tradicinių, įprastinių siužetų iš Šv. Rašto, bet matome, kad jų interpretacija yra nauja. Jaučiame jo susirūpinimą betarpiška tikrove, daiktais, kaip jie yra ir santykiauja vietos erdvės, šviesos ir spalvų santykių visuma, o ne kokiais abstrakčiais ar filosofiniais principais. Nes daiktai, patys daiktai, kaip teisingai pastebi Gattuso, išreiškia idėjas, filosofiją ir istoriją. Nuo jų priklauso žmogiškoji buitis, žmonių tarpusavio santykiai ir jų santykiai su pačiais daiktais. Meno kritikai laiko "Mato pašaukimą" raktiniu paveikslu dailės istorijoje. Momentas yra dramatinis, bet Caravaggio jo neidealizuoja. Piešia Kristaus gyvenimo įvykį, lyg kad jis vyktų Romoje, ir tai vienoje iš jos smuklių. Sėdį vyrai už stalo atrodo paprasti romėnai, kokius jis kiekvieną dieną sutikdavo gatvėse. Ryški šviesa krinta išilgai visos kompozicijos, apšviesdama jo dalis, bet didžiuma lieka tamsoje. Šviesos ir tamsos žaismu jis išgauna emocinę įtampą, izoliuoja pagrindines figūras ir išryškina norimas detales.

Caravaggio   Pintinėlė su vaisiais


     Dar pora žodžių apie Caravaggio įtaką. Romoje ji buvo trumpa, bet užsienyje ji palietė didesnius menininkus ir tęsėsi daug ilgiau. Pasekėjų turėjo Olandijoje ir Prancūzijoje. Jei įtaka būtų matuojama motyvų bei spalvų pasiskolinimu, tai sunku gal būtų rasti didesnę. Tai liudija Georges de Latour kūryba. Pirmieji Velasguez kūriniai būtų sunkiai suprantami be Caravaggio darbų. Rembrandtas panaudojo taip pat jojo šviesos principą, nors savu ir originaliu būdu. O kai turime progos iš karto matyti keletą jo kūrinių, kaip tą laimę turime lankydami Borghese galeriją, tai nesunku suprasti, kodėl Caravaggio įtaka, jei ne šviesos ir tamsos žaismu ar spalvomis, tai bent savo laisvės dvasia pasiekia net moderniojo meno laikus.