Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

GRAŽUS PAVADINIMAS NIEKŠIŠKAM DARBUI

     Dažnai iš Lietuvos ateina žinios, kad ta ar kita bažnyčia atimta iš tikinčiųjų ir paversta muziejumi, teatru, paveikslų galerija. Pažiūrėkime, kaip tokį bažnyčių "suvalstybinimą" teisina tie, kurių nuopelnu tai vykdoma. Š.m. liepos mėn. “Literatūros ir Meno" savaitraštyje (Nr. 30) duodamas pasikalbėjimas su Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininku Jonu Glemža. Straipsnyje pažymima, kad katalikų bažnyčios ir kitų religijų maldos namai restauruojami valdžios lėšomis, o paskui paimami globon kaip kultūriniai paminklai. "Niekada Lietuvos bažnyčios-paminklai nebuvo taip gerai tvarkomi, kaip dabar", sako Glemža. Kai kurios bažnyčios atnaujinamos ir dar paliekamos naudotis tikintiesiems, kaip pvz. šv. Onos, šv. Teresės, šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje, katedra Kaune ir kt. Jos taip pat tarnauja ir kaip įrodymas užsienio turistams, kad tikėjimo laisvė Lietuvoje klesti.

     Bažnyčių uždarymo priežastimi yra paduodamas sumažėjęs tikinčiųjų skaičius: bažnyčios nebereikalingos, niekas į jas neina, tai kam tuščias laikyti? Tokie "nereikalingi" tikintiesiems kultūriniai paminklai-bažnyčios "planingai viena po kitos atveria duris, įgyja visuomeninę funkciją, dažniausiai kultūrinio pobūdžio".

     Straipsnyje suminėta eilė žymiųjų Lietuvos bažnyčių, kurių paskirtis jau "kultūrinio pobūdžio". Vilniaus Katedra — dabartinė Paveikslų galerija, kartu ir koncertų salė, kai senieji vargonai tapo suremontuoti. Mokslinės minties šventovė yra šv. Kazimiero bažnyčia. Šv. Jono bažnyčioje yra universiteto muziejus. Visų Šventųjų bažnyčioje baigiamas įruošti architektūros muziejus. Bonifratrų bažnyčioje bus įrengta vargonų muzikos studija. Šv. Kotrynos bažnyčioje ruošiamasi įkurti dar vieną dailės muziejaus filialą.

     Ne vien Vilniaus bažnyčios susilaukia tokio likimo. Šiuo metu vyksta viso Pažaislio — vienuolyno ir bažnyčios — restauracija. Ją užbaigus, čia bus įkurta Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas. Restauruojama ir pritaikoma muziejaus salei Skuodo liuteronių maldos namai, Kėdainių liuteronių bažnyčia ir kt. "Deja, daugeliui tenka tiesiog palaukti savo eilės", — apgailestauja ir teisinasi Jonas Glemža.

KAS KURIA PRAMOGINE ARBA ESTRADINE MUZIKĄ?

     Kiekvienais metais Vilniuje įvyksta estradinės-pramoginės muzikos koncertas, pavadintas "Vilniaus bokštų" vardu. Jame ne tik varžosi dėl pirmenybės geriausias Lietuvos estradinės dainos dainininkų prieauglis, bet sukuriama daug pramoginio turinio dainų, kurios taip pat apdovanojamos prizais. Kas kuria tų dainų tekstus, kas sukomponuoja muziką? Kurios dainos populiariausios? Į šiuos klausimus iš dalies atsako "Literatūra ir menas" liepos 28 d. laidoje ("Estradoj skambanti poezija").

     Estradinėmis dainomis yra virtę daugelio poetų eilėraščiai, tačiau yra eilė poetų, kurie daugiausia užsiima šio žanro kūryba. Paminėtini: V. Bložė, P. Gaulė, A. Saulynas, S. Žlibinąs.

     Estradinės dainos vystymosi kelyje patys įvairiausi tiek stiliaus, tiek tematikos, tiek formos atžvilgiu yra poeto V. Bložės dainų tekstai. Jis rašo tekstus, kurių forma tradicinė, stilius be įmantrių puošmenų, turinys išreiškiamas lengvai suprantama, poetine kalba. Bložė kuria ir liaudiškais motyvais ("Žiburėlis", "Mergužėlė, lelijėlė", ir kt.). Pramoginių dainų kūrimo srityje neišvengiama banalumo. Tai dainos, kuriose neretai be tikslo "kankinamos" širdys, žiogeliai, žvaigždės...

     Poeto P. Gaulės dainos išsiskiria temų ryškumu ir konkretumu. Ši kūrybos savybė padeda išvengti kartojimosi ir monotonijos. Gaulė rašo siužetinius tekstus.

     S. Žlibino dainų tekstai kupini šviesių, jaunatviškų emocijų, kurios visada betarpiškai susijusios su gimtosios žemės spalvomis. Žlibinąs parašė dainą "Kur tas kelelis (pilkas)", kuri mielai ir išeivijoje dainuojama. Pastaruoju metu jo parašytosios dainos ima priminti "idiliškus, nežemiškai saldžios meilės piešinėlius". Dainos atrodo apgaubtos saldžios monotonijos rūkais. "Gal būt, tai jau nebe monotonija, o gamybos įsiveržimas kūrybon".

     A. Saulynui geriausia pavyksta linksmų dainų tekstai. Juose jis sugeba išlaikyti gerą nuotaiką, minties grūdą. Neretai po naujais pavadinimais ir gražiais žodžiais slypi tas pats minties skurdumas. A. Saulyno dainos kenčia nuo perdėto jausmingumo. Nesaikingas maloninių ir mažybinių žodžių vartojimas jo dainų tekstams dažnai suteikia saldumo atspalvį. Ne vienas A. Saulyno tekstas kvepia vidutiniškumu.

     Estradines dainas kuria ir moterys: R. Skučaitė, R. Girkontaitė ir kt., bet ir jų dainos neprasikiša iš šabloniškumo.

     Estradinių dainų tekstų autoriai ypatingą dėmesį skiria meilės temai. Ši tema kiekvienam artima, todėl ja rašyti nėra sunku, tačiau "gerai rašyti, matyt, labai sunku, nes paviršutiniškumas ar lengvabūdiškas jos (meilės) traktavimas veda į banalumo, šabloniškumo valdas".

     Muziką šių ir kitų estradinės dainos poetų kūriniams dažniausiai sukuria B. Gorbulskis, V. Telksnis, M. Novikas, R. Racevičius, M. Vaitkevičius ir kt.

MOZAIKA

     "Vagos" leidykla išleido: Žemaitės apsakymų knygą "Motinėlės ašaros", skirtą vidutinio ir vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams; Juozo Baltušio pirmąjį memuarų tomą "Su kuo valgyta druska"; Jurgio Baltrušaičio poezijos knygą "Žemės laiptai, kalnų takas"; iš rusų kalbos ją išvertė Linas Broga.

    Vilniaus senamiestyje atidarytas 25-sis miesto knygynas, pavadintas "Versme".

    Lietuvos plaukimo čempionate puikiai pasirodė olimpietė Birutė Užkuraitytė, laimėjusi 7 aukso medalius ir pagerinusi du Lietuvos rekordus.

    Tarptautiniame kino festivalyje Maskvoje aukso prizą laimėjo režisieriaus Vytauto Zalakevičiaus filmas "Tas saldus žodis — laisvė". Pagrindinių vaidmenų atlikėjų tarpe buvo R. Adomaitis, B. Babkauskas, J. Budraitis.