Spausdinti

Ona Poškaitienė

     Noriu papasakoti apie moterį, jos pažiūras į gyvenimą, jos gyvenimo būdą, kurį daug metų man teko betarpiškai stebėti ir kurį aš labai vertinu. Daug kur remsiuos jos pačios laiškais, kai kur ją tiesiog cituosiu.

     "Aš esu tik moteris. Dar žmona ir motina. Mano išsilavinimo — tu pati žinai, — per erškėčių kelius gautas liesutis diplomas. Kur ten man prilygti toms, kurios kalba aukštais žodžiais apie asmenybės laisvę, meninės kūrybos sferas, Froidą ar Džoisą, nepasotinamą alkį intelektualinei ekvilibristikai.

     Mano pasaulis, pagaliau to pasaulio suvokimas tolimas šioms sąvokoms. Aš visada truputėlį susigūžiu, susitraukiu, skaitydama tas aukštas mintis. Susigūžiu, nes ne viską suvokiu iš karto, turiu gerai gerai įsiskaityti. Ir vis vien lieku kažkur šalia, o gal net ir už pilno suvokimo ribos".

     Prisipažįstu, niekad per daug nesižavėjau aštraus proto, vyriškos logikos, filosofuojančiomis moterimis. Jos man atrodė šaltos, sausos, kažkokios nemoteriškos ir... nelaimingos. Visos, kurias tik pažinojau. Savo asmeninį gyvenimą jos paverčia keistu metalo laužu. Ieškodamos vertybių ir dvasinio tobulėjimo, jos nenusileidžia ant žemės ir nepasiima tų vertybių, kurios arčiausiai, tiesiog prašosi paimamos. Be kavos puoduko ir rafinuotos žodinės miglos vargu ar jos daugiau sugeba duoti žmonėms, kurie šalia jų. Žinias, suvokimą pasistačiusios sau tikslu, jos nesugeba susigaudyti sunkesnėje gyvenimiškoje situacijoje.

     Kalbomis vaikų nepamaitinsi. Pagaliau ar žmogus, gyvendamas net labai gerų knygų pasaulyje, visada būna pats tobulas? Ar pereina tas brangus dvasios kristalas į tą, kuris skaito. Vadinasi, yra dar kažkas, kas sieloje paruošia, išpurena dirvą priimti gėriui. Vieną knygą gali skaityti labai daug kartų — su amžiumi, su patirtimi joje atsivers vis nauji ir nauji dalykai, naujas minčių ir poelgių grožis. Vadinasi, ko nėra tavyje, to nerandi ir pas geriausią rašytoją. Aš nežinau, ar taip, bet, tur būt, taip, jeigu net didelių eruditų tarpe atsiranda menkos sieliūkštės žmonių.

     "Aš esu mažas žmogus. Ir mano mintys skraido žemai. Bet aš nesijaučiu nei supilkėjusi, nei sumiesčionėjusi, kaip gal iš tolo atrodau toms intelektualėms. Iš ko susideda mano gyvenimas? Ogi iš sekmadienio pyrago ir svečių, parduotuvių, siuvėjos, indų plovimo. Ir darbo įstaigoje. Voverės ratas, gerai pažįstamas bet kuriai moteriai. Aš greit pavargstu nuo kalbų apie politiką, nors laikraščius skaitau ir klausausi žinių per radiją. Nuo begalinių kalbų apie meną, pasaulinės ir vietinės reikšmės problemų. Man nuobodūs ir tokie žmonės — keistos informacijos mašinos. Daug geriau man tą meną gerti į save iš knygų, iš muzikos, lietaus, vienatvės, iš gėlių, kurias laistau. Aš iš visur noriu kuo greičiau sugrįžti į savo namus, juose tvarkytis, myluoti vyrą ir vaikus, noriu būti savimi. Norisi betarpiško, tikro, tegul ir akimirkos įspūdžio, o ne jo surogato".

     Žmogui reikia labai nedaug, kad jis būtų laimingas. Normaliam žmogui. Bet jis turi žinoti, ko jam labiausiai reikia. Supilkėjimas, sumiesčionėjimas gali paliesti bet kokį individą, nepriklausomai nuo jo diplomų skaičiaus ir ką jis skaito. Paviršutiniškumas blogiau už nežinojimą. Paviršutiniškumas diktuoja ir iškreipta laimės suvokimą, — per materialines gėrybes, jų gausumą, nieko neveikimą. Natūralus žmogus, mažiau paliestas civilizacijos, ir iš tikrųjų didelės dvasinės kulūros žmogus kažkur suartėja, nors vieni būna išeities, kiti — baigties taškuose, žodžiu, eidamas kultūros ir civilizacijos keliu, žmogus prieina tą patį pastovių, nekintamų vertybių šaltinį, iš kurio gėrė jo protėviai. Tobulo paprastumo, natūralumo, sveikos buities grožį.

     Galima gyventi brangių daiktų apsuptam ir netapti miesčioniu. Galima nieko neturėti ir būti dvasios elgeta, išbaigtu miesčioniu. Jeigu moteris prieš užmigdama dar randa laiko pagalvoti, ką ji gero padarė žmonėms per savo darbo dieną ir ko gero ji turėtų iš jų pasimokyti, — labai gerai. Tai daug svarbiau, negu būti labai intelektualia, labai protinga, bet šalta besiele, nejautria, nuo žmonių skausmo atsitvėrusia. Aš galvoju apie tas žmogiškąsias savybes — taurumą, gerumą, švelnumą, drąsą, — kurias kiekviename žmoguje turi išugdyti motina. Jei motina to nepadarys, žmogus liks luošas. Taigi aš ir noriu apginti nuo sumenkinimo tas moteris, kurių gyvenimas taip susiklostė, kad jos blogai jaučiasi už stalo, kur šnekamos labai intelektualios kalbos. Informacijos kiekis smegenyse dar nenusako tų smegenų potencialo. Kaip moteris susitvarko savo gyvenimą, kokius ji užaugina vaikus, — toks turėtų būti ir jos atestatas. Gyventi savo šeimai, savo vaikams, rūpintis jų dvasiniu ir fiziniu tobulumu, per tas pačias buitines smulkmenas kurti tą nepakartojamą šilumos, linksmumo, savitarpio supratimo ir pagarbos atmosferą po to, kai didesnę dalį dienos atiduodi teisioginiam darbui, argi tai susmulkėjimas?

     "Mano moters idealas buvo ir liks mano tėvo sesuo valstietė našlė, išauginusi viena penketą vaikų. Viskas, ko ieškau ir ko pasigendu dabartinėje moteryje, buvo joje. Įgimtas taktas ir inteligentiškumas jai niekad neleido apkalbėti ir pažeminti kito žmogaus. Turtinga emocionali natūra ir greta visiškas jausmo pajungimas proto kontrolei. Savo žmogiškos vertės pajautimas ir visiškas atsidavimas vaikams. Jos namai — jos tvirtovė, jokia namų paslaptis neišeidavo iš tų namų sienų. Ji niekad nelakstė po kiemą, skųsdamasi kaimynais ar savo vaikais, bet jos namų durys buvo atdaros visiems, kas ieškojo paramos ar patarimo. Kažkoks monumentalus žmogiškumas, tobula nerašytų protėvių moralės normų išraiška. Pagaliau ištisa lietuvės motinos spartietiško auklėjimo mokykla, apie kurią būtų pats laikas perskaityti daktarinėje disertacijoje".

     Koks tas tikras kelias, kurį turėtume rodyti dabartinei moteriai, pajutusiai poreikį gyventi šviesiau, gyventi kultūringiau? Ar ne vienpusiški mes būname, siūlydami jai vienintelę universalią išeitį iš visų bėdų,— lankyk teatrą, dailės parodas, ir būsi išganyta, nebėgs nuo tavęs vyras, augs geri vaikai, — lyg dvasinis žmogiškos širdies penas iš to tik ir susidėtų. Per greitais tempais ir per didelėmis dozėmis kišamas toks maistas gali duoti visai atvirkščią rezultatą.

     Mes džiaugiamės, moteris — pagrindinė meno vertybių vartotoja. Bet kurioje ekskursijoje — jų daugiau kaip pusė. Neužsidaryti vien namų rūpesčių rate, — taip moterį mes ir orientuojame. Bet štai vienoje kitoje pasireiškia tas paviršutiniškumas, kuris būtinai gimsta ten, kur be reikiamo pasiruošimo žmogui grūdami į galvą perdaug sudėtingi dalykai. Geras renginys virsta tuščia pramoga, kur pagrindinis veikėjas (taigi, žiūrovas) tyliai žiovauja ar miega. Tuo įsitikini, pasiklausęs išeinančiųjų iš teatro replikų. Supranti — meninio poveikio koeficientas tai žiūrovei lygus nuliui. Bet ji vis tiek lėks ir kitą kartą, nes taip ją orientuoja jos intelektuali amžininkė. Aišku, trauktis atgal nereikia. Tai laikinas augimo reiškinys. Kai visos moterys bus baigusios vidurines mokyklas, atsiras ir tikrasis, ne mados padiktuotas poreikis menui.

     Sugrįžtu vėl prie savo draugės, kurios blaivias pažiūras į gyvenimą be galo vertinu. Aš suprantu, kad ji kalba ne apie tas, kurios dirba mokslinį darbą, yra žinomos scenos menininkės ar varo plačią vagą literatūroje. Atvirkščiai, tokios moterys per daug susikaupusios, nevaidina emancipuotų, yra kuklios ir jautrios.

     Visada malonu bendrauti su išmintingu žmogumi. Yra tūkstančiai išmintingų moterų, puikių stebėtojų, subtilių vertintojų, dar talentingesnių pasakorių. Savo proto šviesumu, pasaulio suvokimu, savo vietos po saule suradimu jos yra šimtą kartų vertingesnės už tas plepias, bet nesugebančias nieko duoti moteris. Ir, žinoma, už tas, kurios, šio to papešiojusios, tik darosi vargšės ir juokingos su savo pretenzijomis būti kultūringomis.

     Žmogaus dvasinė kultūra, jo tobulėjimas — tai tokios aukštumos, kurių vienu puolimu nepaimsi. Svarbiausia — neišbarstyti to, ko išmokome: svetingumo širdingumo, savo žmogiškos vertės pajutimo, įgimto estetinio jausmo, kito žmogaus atjautimo ir daugelio daugelio gerų savybių — visų pradžių pradžios, ant kurios statomas dvasinis žmogaus grožis.