A. Augustinaviciūtė
Paklauskite bet kurių tėvų: kiuris vaiko gyvenimo laikotarpis nulemia intelekto vystymąsi? Atsakys įvairiai, bet mažai kas nurodys laiką tarp dešimties mėnesių ir pusantrų metų.
Harvardo universiteto mokslininkai, tirdami priešmokyklinio amžiaus vaikų intelekto lygį, nustatė, kad tuo metu motina turi didžiausią įtaką būsimos asmenybės savybių formavimuisi.
Iš pradžių prof. White ir jo kolegos neįtarė, kad pagrindiniu tyrimo objektu taps kūdikiai tarp dešimties ir aštuoniolikos mėnesių. Mokslininkus tiesiog domino, kodėl vieni vaikai mokosi gerai, o kiti yra nepažangūs. Kitais žodžiais tariant, kas, dar prieš vaikui įstojant į pirmą skyrių, nulemia jo pažangumo lygį. Buvo atrinktos dvi vaikų nuo trejų iki šešerių metų amžiaus grupės. Į pirmąją grupę "A" įjungti išimtinai gabūs vaikai (imtas domėn ne tik jų pribrendimas mokslui, bet ir mokėjimas bendrauti su kitais vaikais). Į antrąją grupę "B" pateko vaikai, kurie mokykloje neabejotinai buvo nepažangūs.
Judrumu vaikai nesiskyrė. Skyrėsi intelekto lygiu ir socializacijos lygiu. Pavyzdžiui, "A" grupės vaikai žinojo, kaip kreipiamasi į suaugusius, kai reikalinga jų pagalba ar kokia nors informacija, jie galėjo numatyti savo poelgių rezultatus; sugebėjo mintyse susidaryti planą, kad po to jį įvykdytų, mokėjo reikšti žodžiais sudėtingas mintis.
Netrukus tyrinėtojai padarė jiems patiems netikėtą išvadą — skirtumas tarp grupių susidarė dar gerokai prieš sueinant trejiems metams. Po to dėmesį perjungė nuo vienerių iki trejų metų. Pagrindiniu tyrimų objektu tapo vaiko pasaulio sudėtinės dalys, jo komponentai. Mokslininkus domino, kaip dažnai motina kalba su mažyliu, kaip skatina ir ką draudžia.
Per dvejus metus surinkta gausybė medžiagos apie keturiasdešimties motinų vaikus ir pagaliau rasta amžiaus riba, nuo kurios "A" ir "B" grupių vaikų intelektų vystymasis nuėjo kitu keliu. Jau dvimečiai akivaizdžiai skiriasi. Būtent, laikotarpyje tarp dešimties mėnesių ir pusantrų metų vyksta kai kas svarbaus, kas nulemia tolesnį intelekto vystymąsi.
Šiuo metu kūdikio gyvenimas ryškiai keičiasi. Mažylis pradeda vaikščioti, "keliauja" po namus, viskuo domisi. Tuo pat metu pradeda suprasti kalbą. Motinai tai sunkus laikas: nuo jos priklauso, koks bus vaikas paaugęs.
Kai vaikui vieneri metai, jis pradeda pažinti jį supantį pasaulį. Daugiau kaip penktadalis viso nuo miego laisvo laiko praeina renkant informaciją paprasto stebėjimo metodu, t.y. įsmeigus žvilgsnį į daiktą, tarsi būtų norima jį įsiminti. Pavyzdžiui, metų ir trijų mėnesių mergytė, atsitiktinai įmetusi gabalėlį mėsos į pieno stiklinę, su nuostaba seka, kaip šis nuskęsta. Paskui ji meta ten pat kąsnelį džiūvėsio. Šis lieka paviršiuje: mergytė suglumsta.
Grupės "A" vaikų motinos slepia nuo mažylių tik aštrius daiktus ir nuodingas medžiagas, leisdamos kūdikiams slampinėti po visus namus. Antros grupės motinos "saugo" savo vaikus (ir savo daiktus), daug ką bute paskelbdamos "draudžiamomis zonomis" ir tuo pačiu ribodamos kūdikio siekimą pažinti aplinkinį pasaulį.
"A" grupėje motina — konsultantė, kai mažylis, vaikštinėdamas po namus, randa kažką labai įdomaus arba susiduria su kliūtimis, kurių nepajėgia įveikti. Tokiais atvejais motina būtinai skiria kūdikiui keletą sekundžių. Ji pakalba: patenkina jo smalsumą, pateikia kelias su šiuo atsitikimu susijusias idėjas ir kartu visai nepastebimai padeda padaryti svarbią išvadą: suaugę — žinių ir pagalbos šaltinis. Tokiai pamokai sugaištama 20-30 sekundžių, bet ji kartojasi keletą kartų per dieną. Reikšminga, kad iniciatyvą turi vaikas, o motina jam padeda susidoroti su jam pačiam kilusiomis užduotimis.
Visai kitaip elgiasi antros grupės kūdikio motina. Ji ne mažiau myli savo mažylį, ne mažiau kantri ir taip pat tenori jam tik gero. Bet ji nesidalija vaiko pergyvenimais, daug rečiau kalbasi su juo, nestimuliuoja jo protinės veiklos. O tuo tarpu kai kurios "A" grupės vaikų motinos geba pačią nuobodžiausią, įprastinę procedūrą — tarkim, vystyklų keitimą — paversti naudingu vaiko intelektui žaidimu.
Neretai motina neteisingai supranta vaiko elgesį ir todėl daro klaidų. Pavyzdžiui, maždaug dvejų metų amžiuje prasideda laikotarpis, kai mažylis į viską atsako "ne". Šitas "ne" dažnai stumia į neviltį. Motinai atrodo, kad vaikas nesiduoda kontroliuojamas, kad jis užsispyręs ar kaprizingas ir kad būtina jį išmokyti klusnumo, nes kitaip išaugs neklaužada. Suklysti lengva. Vienok kaip tik tuo laiku kūdikis stengiasi pažinti patį save ir supantį pasaulį. Jo "ne" — ne įžūlumas. Iš tikrųjų vaikas nori pasakyti: "Aš turiu išmokti tatai daryti savaip". Šis periodas pavojingas, nes motinos ir vaiko gyvenimas gali virsti nesibaigiančia nuolat kylančių skandalų virtine, kai tereikia rasti kompromisą. Tai nereiškia, kad kūdikis viską daro teisingai arba kad su kiekvienu jo "ne" reikia sutikti. Tegul jis ant savęs kiek nori pila smėlį žaidimų aikštelėje, bet teneverčia lėkštės su koše. Trumpiau — nedarykite problemos iš kiekvieno nusižengimo.
Šypsena — vienas svarbiausių vaiko vystymosi etapų. Ji atsiranda 6-8 savaičių amžiuje kaip reakcija į žmogaus veidą. Tai pirmos socializacijos prošvaistės, pasitenkinimo bendravimu išraiškos forma. Vaikai, į kuriuos maža kreipiama dėmesio, nemoka šypsotis, nes šypsena — ne įgimta savybė, o tam tikros patirties pasekmė. Šypsena — pirmas prieraišumo požymis ir, jei jos nėra, arba ji pavėluota, tai — signalas, kad su vaiku ne viskas gerai.
Antras svarbus etapas kūdikio vystymesi — svetimų baimė — prasideda maždaug aštuonių mėnesių amžiuje. Šita baimė, kurią motinos dažnai išaiškina klaidingai, tiesiog reiškia, kad kūdikis pakankamai tvirtai surištas su vienu žmogumi ir pajėgia jį atskirti nuo kitų. Tai dar viena pakopa, rodanti, kad vaikas jau gali nubrėžti ribą tarp žinomo ir nežinomo. Patirtis jam sako: tai, kas pažįstama, atneša gėrį. Baimindamasis svetimų, mažylis tarsi nori pareikšti: "Žinau, kieno esu". Stebėkite vaiką tuo momentu, kai į kambarį įeina nepažįstamas žmogus. Mažylis nedelsdamas skuba prie motinos, prisispaudžia, paslepia veidą tarp kelių.
Patyrimo nuoseklumas, nepertraukiamumas ir nevienodumas padeda kūdikiui pažinti supantį pasaulį ir save. Nuo ankstyvosios vaikystės jis kaupia vaizdus ir papročius, kurie tvirtai surišami su jam įprastų daiktų ir asmenų pasauliu. Kūdikiui svarbiausia, kad juo būtų pastoviai rūpinamasi, kad būtų aiški tolesnė įvykių eiga. Vidinis vaiko įsitikinimas, kad priežastis gimdo pasekmę ("jei aš pravirksiu, ateis mama") ir jo patirtis apie tvarką gyvenime ("Teka vanduo — vadinasi, aš maudysiuos"), padeda orientuotis erdvėje ir laike dar gerokai prieš išmokstant samprotauti. Vėliau, pradėjus šliaužioti, o po to ir vaikščioti, tas taip pat vidinis tikrumas, kad motina šalia, įgalina kūdikį atsitraukti nuo jos naujiems atradimams.
Iki laiko, kai vaikui sueina metai, tarp jo ir motinos nusistovi tam tikra bendravimo tvarka, pagal kurios pobūdį ne tik specialistas, bet ir šiaip akylas stebėtojas gali spręsti apie jų savitarpio santykius ateityje. Jeigu motina į kūdikio signalus reaguoja jautriai, jei išmoksta juos gana tiksliai suprasti, jiedviem pavyks pasiekti aukštą savitarpio supratimo lygį.