Buvo ruduo. Žemę dengė margaspalvis geltonų, rudų, raudonų lapų kilimas. Sėdėjau ant aukšto upės kranto ir susimąstęs žiūrėjau žemyn į pamažu upės vaga slenkantį vandenį. Klausiausi paslaptingos upės kalbos, kuri, atrodo, norėjo daug ką pasakyti. Lyg supratau, lyg nujaučiau šitokią jos kalbą:
— Gerai, kad nuo to aukšto kranto žvelgi žemyn, kad žiūri į gilumą. Žmogus tik tada pamato, kas jis yra, jei neskrajoja padangėmis, neįsivaizduoja tuo, kuo jis nėra, bet nuleidžia žemyn akis ir pažvelgia į žemę, ant kurios stovi. Tada jis pamato ir pažįsta pats save. Pamato ir tuos nukritusius rudens lapus. Supranta, kaip čia viskas nepastovu. Dar neseniai tie lapai žaliavo, buvo apdengę visą medį. Jie plačiai kerojo su šakomis, stiebėsi aukštyn su viršūne. Jie savo vaidmenį jau atliko, į medį jų daugiau jau niekas neįkels, niekas jų žaliai nenudažys. Medžiai stovi pliki, tartum apmirę, bet pavasarį jie vėl atgis ir vėl bus apdengti žaliais lapais, rodos, tais pačiais, kaip ir pernai. Bet jie jau bus nebe tie... Tad atsakyk į klausimą: "Ar tas medis bus tas pats, ar jau kitas?" Ir apie mane, apie šią ramiai plaukiančią upę, gali tą pat pasakyti, ir mane gali paklausti: "Ar tu visuomet ta pati, ar kiekvieną minutę vis kita?" Nežinau, ką atsakyti. Juk aš jau šimtmečiais ta pati, bet ir vis kita beveik kiekvieną akimirką. Tas vanduo, į kurį tu žiūrėjai, kai pradėjome šį pokalbį, jau toli nukeliavęs, o tu vis žemyn tebežiūri ir manai, kad žiūri į tą patį vandenį, į tą pačią upę. Žinok, kad ir tavo gyvenimas, kaip upės vanduo: jis visuomet atrodo toks pat, bet kiekvieną akimirką vis naujas, nes tas, kurį prieš kelias minutes matėm, jau toli nutekėjęs ir niekada negrįš. Tu nematai nei mano pradžios, nei galo. Į mane žiūrint, ir laiko sąvoka išnyksta. Jei gerai įsiklausysi į mano kalbą, suprasi, kas yra amžinybė; suprasi, kad jos niekas neriboja, kad ten nėra ir nebus laiko, o tik nuolatinė dabartis. Mano kelionės tikslas — beribis okeanas. Į jį aš keliauju, į jį aš skubu. Ne kitoks ir tavo šios žemiškosios kelionės tikslas. Tu keliauji į ten, kur nėra nei laiko, nei ribų, kur nėra pradžios nei pabaigos. Tu keliauji į protu neaprėpiamą amžinybės okeaną.
A. Kezio, S.J. nuotr.