Spausdinti

 (pasaka)

Zenta Tenisonaitė

     Kadaise, labai senais laikais, gyveno jaunikaitis, kuris panoro sužinoti, kas yra laimė. Turėjo jis labai išmintingą senelę ir, nuėjęs pas ją, vieną dieną paklausė:

     —    Pasakyk man, senele, ar tu žinai, kas yra laimė?

     — Laimė, mano sūnau, — atsakė senoji moteris, kuri buvo ligota ir sėdėjo invalidų vežimėlyje, — yra sveikata ir jaunystė. Būti jaunam ir sveikam yra pati didžiausia laimė. Jauni žmonės to gal dar nežino... Bet kai tu būsi mano amžiaus, tai tau bus aišku.

     Jaunikaitis tikėjo tuo, ką senelė jam pasakė, bet, eidamas gatve, iš smalsumo užkalbino netikėtai pakelėje sutiktą nuskarusį elgetą.

     —    Kas yra laimė? — paklausė jaunikaitis senąjį žmogų.

     —    Laimė, jaunas berneli, — liūdnai linguodamas savo žilą galvą, tarė senelis, — yra būti turtingu. Kai turi pastogę, kai nejauti nei šalčio, nei bado, tada esi laimingas žmogus.

     Tai išgirdęs, jaunikaitis susimąstė. O būdamas smalsus, jis panoro sužinoti ir kitų žmonių nuomonę. Jis pradėjo savo mieste vaikštinėti nuo namų prie namų, nuo durų prie durų ir kiekvieną žmogų klausti, kas yra laimė. Daug žmonių, išgirdę jo žodžius, užtrenkdavo duris. Jie bijodavo ką nors atsakyti, galvodami, kad koks nors kvailys juokus krečia. Kiti tiesiog iš bailumo, kiti, visai neturėdami savo nuomonės, tylėjo. Bet būdavo žmonių, kurie draugiškai atsakydavo į jo keistą klausimą.

     —    Sūnau, laimė yra Dievo meilė, — sušnabždėjo senas ir pražilęs vienuolis.

     —    Žmogau, laisvė yra laimė, — liūdnai suriko kalinys.

     —    Brolau, grožis yra laimė, — atsiliepė jauna ir negraži mergaitė.

     —    Kvaily, pinigai yra laimė, — suniurnėjo senas šykštuolis. Nustebęs jaunikaitis papurtė galvą:

     —    Dabar aš jau nieko nebesuprantu. Kiekvienas žmogus man vis ką nors kita pasako. Todėl aš keliausiu per pasaulį iki jo pabaigos ir, pasiekęs dangaus skliautą, paklausiu saulę, kas yra laimė.

     Apsiavęs auliniais batais ir pasiėmęs storą lazdą, jaunikaitis išėjo. Ėjo jis per girias, per kalnus ir klonius. Klausė jis viesulų ir vėjų, bet tie tylėjo. Vaivorykštė linksmai nusikvatojo ir užkėlė jaunikaitį ant debesų. Baltieji debesėliai išplėtė savo baltus sparnus ir nunešė jaunikaitį pas saulę. Išgirdusi jo klausimą, geroji saulė, žėrėdama šilimos spinduliais, linksmai nusišypsojusi, pasakė:

     —    Aš turiu viską, ko tik mano širdis trokšta. Aš nežinau, kas yra laimė, nes man jos nereikia. Bet man tavęs gaila, eik tu pas mano brolį mėnulį, gal jis žino?...

     Bet iš miego prikeltas mėnulis, papurtęs mieguistą galvą, patarė jaunikaičiui eiti dar toliau, pas jo pusseseres žvaigždes. Vėl ilgai keliavo jaunikaitis paukščių taku. Pagaliau jis pasiekė Didžiojo Lokio kraštą.

     —    Kas yra laimė?

     Bet gražuolės žvaigždės, mirkčiodamos savo žibančių žemčiūgų akutėmis, draugiškai šypsojosi ir nežinojo, kas yra laimė. Jos net to žodžio nesuprato. Visai nusiminęs jaunikaitis sušuko:

     —    Aš taip ilgai keliavau ir veltui! Kas gali atsakyti į mano klausimą? — ir jo balsas aidėjo per erdvę, per tolimuosius ūkus ir, pasiekęs laiko barjerą, subyrėjo į tūkstantį mažų, krintančių meteoritų. Liūdnai žvelgdamas į tolimus ir paslaptingus visatos žvaigždynus, jaunikaitis galvojo:

     —    Aš manau, kad atrasti Laimę bus labai sunku! Pagaliau ar jinai egzistuoja mūsų pasauly?

     Kadangi jis buvo jaunas, dinamiškas ir iš prigimties optimistas, pasiryžo keliauti vis toliau ir visą savo gyvenimą jos ieškoti. Ir taip nepailsdamas jis vėl iš naujo keliavo per kalnus, girias ir klonius. Plaukė per marias ir vandenynus ir kiekvieną žmogų klausinėjo, ar jis yra sutikęs paslaptingą viešnią, kuri vadinasi Laimė.

     Praėjo daug daug metų. Laikas įbrėžė savo ženklus jam į veidą. Saulė išbaltino jo plaukus. Jaunikaičio pavargusios kojos ėmė prašyti poilsio, bet jis vis ėjo tolyn. Netikėtai, vienoje tamsioje girioje, prisiartino jo svajonių Geroji Laumė.

     —    Ko tu ieškai, jaunikaiti, — paklausė ji, nes jo širdis, nežiūrint amžiaus, plakė vis dar jaunai, kaip prieš daugelį metų.

     Ar tu. Nepažįstamoji, žinai, kas yra laimė? — dar kartą pakartojo jis tą jau tūkstančius kartų kartotą klausimą. Geroji Laumė paslaptingai nusišypsojo ir švelniai atsakė:

     — Geros valios žmonių širdyse visada viešpatauja laimė ir taika. Ar tu nežinai, kad tikroji laimė randama, kitus padarant laimingus? Bet nepamiršk, kad kiekvienam ji yra vis kitokia, o daugeliui visai nepasiekiama. ..

     Ir su tais žodžiais Geroji Laumė palietė jaunikaitį savo švelniais pirštais. Bematant jis pavirto į didelę, žibančią, labai ilgą žvaigždę, kurią žmonės vadina kometa. Šita kometa, skrisdama dangaus skliauto vieškeliu, pasirodo kiekvienam žmogui tik vieną kartą gyvenime.