Paklausyk, Dieve — aš niekad Tau nekalbėjau.
Šiandien Tave pasveikint noriu. Kaip begyveni?
Žinai, kad Tavęs visai nėra — aš taip girdėjau
Ir kvailas buvau, nes tuo rimtai tikėjau.
Niekados aš nestebėjau kūrinių Tavo didžių,
Bet praėjusia naktį iš duobės, kuria išrausė granatos sviedinys,
Aš pažvelgiau į dangų ir pamačiau jį pilną žvaigždžių,
Ir supratau, kad buvau apgautas ir kvailys.
Aš nežinau, ar Tu paspausi mano ištiestą ranką,
Bet aš paaiškinsiu, ir Tu suprasi.
Stebiuosi — šiame baisiame pragare patrankų
Nušvito man gražus veidas tavasis.
Dabar nedaug ką beturiu Tau pasakyti,
Vien tik tai, kad laimingas esu Tave pažinęs.
Po pusiaunakčio bus ataka. Nebijau.
Kad Tu budi, žinau. Trimitas, tad eiti jau turiu. ..
Tave pamilau... Dar norėjau pasakyti,
Kad, kaip gerai žinai, mes kovosim kruvinai,
Ir gal dar šią naktį pasibelsiu į Tavąsias duris.
Tiesa, mes nebuvom artimi draugai...
Bet jei pas tave ateisiu, ar man atidarysi duris?
Tačiau... Taip, štai ašaros rieda.. . Tu jas, Dieve, regi...
Turiu skubėti... Taigi, Dieve... Iki. ..
Keistą, bet aš mirties nebijau.
(Eilėraštis, rastas švarko kišenėje vieno neatpažinto amerikiečio kario, mūšio lauke granatos skeveldrų sudraskyto).