Vytautas Kasnis
Ateizmas labiau reiškiasi žmogaus gyvenime, o ne jo širdyje.
Bacon
JAUNUOLIO PAPASAKOTI IŠGYVENIMAI
Buvo gražus, šiltas 1930 metų pavasaris. Greitai paruošę pamokas, pavakariais rinkdavomės Šiaulių miesto parke, netoli Mokytojų seminarijos sodelio. Daugumas, pavasariškai nusiteikę, poravosi, kiti ieškojo naujų pažinčių. Čia susibūrus, buvo sprendžiamos ir kitos gyvenimo problemos. Netrūko literatų, poetų, politikų, ateistų, Kristaus sekėjų, revoliucionierių ir dar daug kitokių.
Kartą pakliuvau į ateistų būrelį. Ten maišydavos tokia lieknutė kaip šakalėlis, aukšto ūgio Marytė. Susitikę vienas į kitą su šypsena pasižiūrėdavome. Šokiuose vienas kitą vesdavom šokti. Man prisiartinus prie būrelio, staiga visi nutilo. Pasijutau labai nesmagiai. Gerai, kad buvau rūkorius. Kol išsiėmiau iš kišenės cigaretes, kol kitiems pasiūliau, kol užsidegiau, praėjo ir ta buvusi įtampa. Marytė tada šūktelėjo: "O, jis man rašo eiles, nebijokite, juo galima pasitikėti". Pasklidęs juokas visus sujungė.
Tai buvo slaptai kuriamas laisvamanių būrelis. Kiekvienas turėdavo paruošti referatą apie ateizmą, o po to vykdavo diskusijos. Aš greitai jų buvau pripažintas literatu, ir man reikėdavo skaityti parašytas noveles bei eilėraščius. Vis labiau grimztant meilėje, man tai nebuvo sunku. Visi žinojo, ir aš nesislėpiau, kad rašau apie Marytę.
Kai ją palydėdavau namo, visuomet ji mane pabučiuodavo. Ir dažnai primindavo, jog mano buvusioji meilė Jūratė to niekados negalėtų padaryti—juk ji ateitininkė... Mudu su Jūrate tik rankomis susikibę pasilaikydavome. Ir tai tik trumpam laikui. Marytės moteriškumas buvo viliojantis, todėl būrelio susirinkimuose aš daugiau svajodavau apie ją, o ten skaitomi referatai ir vedamos diskusijos taip ir prašvilpdavo pro ausis. Prieš mokslo metų pabaigą gavome pranešimą, kad Liaudies kino namuose bus skaitoma labai įdomi paskaita ir mes turime joje dalyvauti. Reikia tik saugotis, kad apie mūsų dalyvavimą nesužinotų kapelionas ir kai kurie mokytojai.
AR YRA DIEVAS?
Su Marytės tėveliais, kurie buvo aktyvūs laisvamanių draugijos veikėjai, mes nuėjome pasiklausyti paskaitos. Salė buvo pilna žmonių. Mes nuėjome į balkoną. Paskaitininkas, išėjęs į sceną, po plojimų žemai nusilenkė, išsiėmė iš kišenės auksinį laikrodėlį, atidarė vožtuvėlį ir, žiūrėdamas į jį, labai dramatiškai suriko: "Dieve, jei tu esi, trenk žaibais ir perkūnais ar kokia kita galybe į mane! Aš tau duodu penkias minutes laiko". Salėje tylu. Visi laukė, iki praeis nustatytas laikas. Po to jis, pasišokėjęs aukštyn, mosikuodamas laikrodžiu, suriko: "Matote, aš gyvas! Tai kurgi yra tas visažinantis, galingasis Dievas?" Salėje pasigirdo plojimai, bet jie nebuvo gausūs.
Prelegentui triumfališkai grįžtant prie stalelio, kur gulėjo jo parašyta paskaita, staiga atsistojo pirmoje eilėje sėdėjusi ponia ir garsiai sušuko: "Gerbiamieji ponai ir Tamsta, gerbiamasis paskaitininke, mes džiaugiamės, išgirdę Jūsų pasakytus labai protingus žodžius..Salėje pasigirdo balsai: "Neleiskite jai kalbėti!" Bet prelegentas, rankos mostu nuraminęs šaukiančiuosius, sutiko, kad kalbėtoja būtų išklausyta, tik prašė labai trumpai kalbėti. Matyt, tikėjosi, kad į jo dūdą pūs. "Jūs kalbėjote labai gražiai ir protingai", ji tęsė toliau, paskaitininkui plačia burna šypsantis. "Įsivaizduokite sau, ims dabar Dievas ir siųs pro atvirą langą ar kaminą žaibus, kad tą žmogeliūkštį užmuštų. Dievui patinka, kad žmonės yra linksmi, o čia paskaitininko buvo suvaidinta graži komedija".
Vieni plojo, kiti šaukė, o daug kas pakilo ir išėjo. Marytė, paėmusi mano ranką, ją stipriai suspaudė. Ji prisiglaudė, ir aš jutau, kaip ji virpėjo. Nesupratau, ar ji džiaugėsi, ar liūdėjo. Bet man buvo gera, kad ji laikė suspaudusi mano ranką ir man nereikėjo ploti. Neplojo nė tėvai. Juodu žiūrėjo į mudu. Paskaitininkas sumišo. Jis rankoje laikė paskaitos lapus, bet iš jų neskaitė. Jis tik juokėsi iš davatkų ir žmonių tamsumo. Paskui puolė kunigus. Dar kai ką bandė skaityti iš savo turimų raštų. Po to buvo klausimai. Ir vėl viskas sukosi apie tamsias davatkas ir "ilgasijonius" kunigus.
Namo ėjome tylėdami. Visados mėgstą karštai kalbėti apie ateizmą Marytės tėvai šį kartą tik tyliai tarp savęs šnabždėjosi. Mudu su Maryte ėjome, kiek toliau nuo jų atsilikę. Prie namų tėvai su manimi atsisveikino ir palinkėjo gražių atostogų. Mokslo metai pasibaigė, ir aš kitą dieną rengiausi važiuoti į tėviškę. Marytė labai džiaugėsi, gavusi mano parašytą laišką, nors aš buvau prašęs, kad jį perskaitytų tik po mano išvykimo. Marytė atsiprašė, kad sulaužė duotą žodį. Laiške rašiau apie laisvamanių būrelį, apie susirinkimus ir apie meilę. Mums beskinant pievoje ramunes, ji prašė, kad dažnai rašyčiau.
GYVENIMO VYKSMAS
Rudenį, atvykęs į Šiaulius, autobuso stotyje radau manęs laukiančią Marytę. Jos tėvai, geležinkelio tarnautojai, pasiprašė iškeliami į kitą miestą. Ji dabar gyvena pas tetą, nes nori mokslo metus baigti šioje gimnazijoje. Mano laiškus ji taip slėpdavusi, kad tėvai be didelio vargo juos galėtų surasti. Jie dabar yra pasikeitę ir net ją ragina eiti į bažnyčią. Ji mananti, jog jie, išsikėlę į kitą miestą, visiškai pakeis savo turėtą nusistatymą. Jos teta buvo pakvietusi į svečius kapelioną ir turėjo progą su juo atvirai išsikalbėti.
Pasibaigus mokslo metams, mudu su Maryte atsisveikinome, vis dar kurdami svajonių pasaulį. Atėjus rudeniui, mažėjo laiškų skaičius, geso meilė ir netrukus visai išnyko, kaip ir kitos jaunystės dienų meilės.
Vėliau Marytė baigė universitetą ir mokytojavo. Ilgai buvo netekėjusi ir vis juokavo, jog laukianti, kada jai žiedą padovanosiu. Mudu pasilikome geri draugai, geresni, negu su kitomis buvusiomis meilėmis. Dažnai susitikę prisimindavome jaunystės dienų klystkelius ir išgyvenimus. Ji rašė noveles, daugiausia liesdama žmonių dvasinius klausimus. Padėjau ir aš jai rinkti medžiagą. Dabar ji, išvengusi ištrėmimo į Sibirą, mokytojauja. Neseniai rašė, kad mokytojo darbas nepakenčiamas. Kiekvieną baido ateizmo dėstymas. Po tokių pamokų ji dažnai verkianti. Dėl to ir nervai pakrikę. Taip ji baigia savo laišką.
IŠKLYSTAME IR KELIAUJAME KELIAIS KELELIAIS
Netoli Šiaulių gyveno Jonaičių šeima (kai kurios pavardės ir vietovės čia pakeistos. V.K.), kuri buvo labai religinga. Jonaitienė keldavosi anksti rytą, kad galėtų nueiti į bažnyčią. O ir šiaip dienos metu, suradusi laisvesnę valandėlę, kalbėdavo rožančių. Vyras giedojo bažnyčios chore ir buvo nuolatinis svečias klebonijoje. Visi sakydavo, kad Jonaitis yra geras ir pavyzdingas katalikas. Ir gyvenime jiems viskas labai gerai sekėsi. Netrukus jis pasidarė vienas turtingiausių apylinkės gyventojų, o su turtais atėjo ir garbė. Kur tik beėjo, ką tik bedirbo, visur jį lydėjo sėkmė.
Nežinia, kaip ten būta ar nebūta, Jonaičiai staiga nutraukė ryšius su bažnyčia. Ji daugiau nebeėjo rytinių maldų kalbėti, o gražaus baritono balso daugiau niekas negirdėjo bažnyčios chore. Netrukus jie atsiėmė savo vaikus iš mokyklos, kur buvo privaloma religija. Turėdami daug pinigų, samdėsi privačius mokytojus, kurie ruošė vaikus gimnazijos kursui. Nors jie aktyviai įsijungė į laisvamanių draugijos veiklą, remdami ją pinigais, bet apie religiją ar ateizmą nekalbėjo ir nediskutavo. Daug kas bandėme su jais užmegzti kalbą apie religiją, bet jie visados pasikalbėjimą gražiai nukreipdavo kita tema. Vis dėlto jų pasirinktas kelias veikė žmones, ir laisvamanių skaičius didėjo. Kai kurios davatkėlės purkštavo, kad į Jonaičių namus šėtonas lizdą įsikūrė, kita, pro šalį eidama, persižegnodavo, o kažkas paleido kalbas, kad Jonaitis klebonui kortomis prasilošęs, tai dėl to nusisuko nuo bažnyčios. Kai kurie labiausiai norėjo tikėti, kad dr. Šliupo įtaka čia rado sau užuovėjos. Vėliau tai tvirtino ir jų artimieji.
* * *
Kazėnai skiriasi — pasklido kalbos, o po jų ilgas teismo kelias patvirtino tas kalbas. Teisingai kiniečiai sako, kad pasaulyje yra tik du tobuli vyrai: vienas, kuris jau mirė, o kitas, kuris dar negimė. O kalbant apie moteris, tinka pasakymas, kad kiekviena mylinti moteris yra ideali, pasiaukojanti, bet be meilės moteris yra kaip laukinė tigrė.
Kazėnienė taip pasakojo: "Mudu su vyru ilgesnį laiką labai gražiai sugyvenome, nors abu buvome iš skirtingų polių. Jis sakydavosi esąs be religijos, o aš — karšta katalikė. Jis buvo gana geras vaikų tėvas, bet jų per daug nemylėjo, o aš, kaip ir visos motinos, buvau pasiaukojusi vaikams.
Vaikai man buvo pirmoje vietoje, o vyras antroje. Jis sakėsi esąs laisvos meilės šalininkas, o aš griežtai laikiausi Dievo ir Bažnyčios Įsakymų. Visas jo gyvenimo džiaugsmas ir siekimas buvo mokslas, o aš, pasiekusi magistro laipsnio, skyriau savo gyvenimą būti gera motina ir vyro žmona. Jis norėjo, kad vaikai gimtų pagal numatytą planą, vartojant visokias apsaugos priemones, o aš vis sakydavau, kad tegul būna, kaip Dievas duos. Sulaukus dviejų vaikų, jis sakė, kad dėl trečio reikia palaukti, nes jis norįs siekti savo antro doktorato. Aš, į tai atsakydama, įsirengiau atskirą miegamąjį. Tas mano pasielgimas, anot jo kaltinimo, ir privedė prie skyrybų.
Pasilikusi gyventi viena, labai daug kentėjau. Buvau net pamėgusi alkoholį. Paskui, ilgėdamosi savo vyro, pradėjau skaityti jo paliktas knygas. Jas skaitydama, lyg jaučiau su juo tam tikrą dvasinį ryšį, nes ir jo akys buvo bėgę per tas raides, ir jis yra gyvenęs tų knygų mintimis. Tos knygos, išskyrus griežtuosius mokslus, buvo ateistinio turinio. Dabar aš esu ateiste, laisvosios meilės šalininkė, o jis pasidarė labai religingas ir pavyzdingas vaikų tėvas. Kai teismo paskirtomis dienomis jis pasiima pas save vaikus, juos auklėja religinėje dvasioje".
O štai Kazėno žodžiai: "Schopenhaueris sakydavo, kad tikėjimas yra kaip meilė — jis negali būti prievarta brukamas. Kaip priversta meilė virsta neapykanta, taip ir priverstas tikėjimas veda prie netikėjimo. Mano pirmoji žmona visados piešė Senojo Įstatymo Dievą taip, lyg jis būtų dėl mažų paklydimų labai piktas, kerštingas, žiaurus. Universitete susipažinau su mergaite, kuri buvo, kaip ir aš, be religijos. Ji taip pat skaitydavo daug ateistinių knygų, ir mudu su ja dažnai tais klausimais kalbėdavomės. Kai prisipildė pilnas maišas įgytų žinių, pasijutome labai tušti. Mes, įsibėgėję viename gyvenimo kelyje, nežinojome, koks minčių pasaulis verda ten, kur virš didelių pastatų stovi kryžius. Ir mes, pradėję versti kryžiaus ženklu pažymėtų knygų puslapius, pasukome šv. Pranciškaus Asyžiečio keliu.
O dabar galiu jums priminti poeto B. Brazdžionio žodžius:
Bus daug nuo Viešpaties nutolusių vaikų.
Ir daugelis Betliejaus mažą Kūdikį užmirš.
Daug netikės, ir daug tikės, bijodami pasisakyt "tikiu".
Ir, tartum ant uolos pasėtas grūdas, mirs".
EPILOGAS
1967 m. pavasarį, vieno lietingo popiečio metu. Jonas Mekas ir P. Adams Sitney stovėjo Niujorke Lexington gatvėje po namo stogeliu, svarstydami vasaros darbų planus. Mekas buvo numatęs birželio mėnesį vykti į Europą ir ten įvairiuose miestuose padaryti vadinamųjų amerikietiškojo pogrindžio filmų. Sitney, Yale universiteto studentas ir filmų teoretikas, galėjo vykti į Europą tik vėliau ir padėti jam filmuoti. Tad jie tarėsi, kur galėtų ten susitikti. Mekas staiga impulsyviai pasiūlė Ispanijos miestą Avilą, šv. Teresės gimimo vietą, kurios biografiją jis kaip tik dabar skaitė. Jam paminėjus Avilos vardą, staiga prie jų kojų ant šaligatvio atsiranda dvi šviežiai žydinčios rožės. Tuo pat metu prie jų priėjo kažkoks valkata ir, paėmęs tas rožes, padėjo ant bažnyčios laiptų, kurie buvo šalia to namo, kur jie stovėjo. Dėdamas ten rožes, jis pasakė: "Joms skirta ši vieta". Mekas ir Sitney tuoj nutarė pasirinkti šv. Teresę pogrindžio filmų šventąja globėja.
Nuo to laiko, kai tik susidarydavo neįveikiami sunkumai, juodu prašydavo jos pagalbos, ir visada ji jiems padėdavo, išskiriant gauti miesto leidimą rodyti tuos filmus.
Tik čia reikia pastebėti, kad Mekas sumaišė dvi šventąsias Tereses. Šv. Teresė iš Avilos (Ispanijoje) yra vadinama didžiąja šv. Terese. Ji yra parašiusi daug žymių asketinių veikalų. O kita šv. Teresė, vadinama mažąja, yra iš Lisieux (Prancūzijoje). Ji visuomet yra vaizduojama su rožėmis, nes mirdama pasakė, kad ji visiems siųsianti rožių lietų iš dangaus. Apie šią "rožių lietaus šventąją" taip B. Brazdžionis rašo:
Ir tarė ji: — Leisk, Viešpatie, aš siųsiu rožių lietų.
Kad atsigautų vargstanti žmogaus širdis,
Kad ji, akla, ko netikėjo, įtikėtų,
Kad atsivertų jai stebuklo paslaptis.
O dabar nusikeikime į senus laikus. Daugiau kaip 300 metų prieš Kristaus gimimą garsusis graikų filosofas Diogenas vaikščiojo po Atėnų miestą su žibintu rankose ir sakė: "Ieškau garbingo žmogaus!" Jis to garbingo žmogaus ieškojo visą gyvenimą ir mirė nesuradęs. O mes ar neieškome to garbingo žmogaus? Ieškome ir surandame. Vieniems jis yra Kristus, kitiems Praamžius, tretiems Visagalis Pasaulio Valdovas. Bet mes visi tikime tą Garbingą Žmogų. Mes galime tikėjimą prarasti ir atrasti, bet negalime gyventi neieškoję Garbingo Žmogaus ir jo nesuradę.
Galime švaistytis žodžiais, jog kiti esą ateistai, bedieviai, laisvamaniai; gali ir jie pasisakyti tokie esą. Bet ar jie neina kartu su visais klausyti Mokytojo žodžių, kuris liepė mylėti savo artimą? Ar jie nevykdo šio didžiojo įsakymo?
Mesk akmenį į kitą, jei tu manai, kad jis yra blogas, o tu geras.