Spausdinti

K. Pažėraitė

     Ada Karvelytė, eilėraščių rinkinio "Ne tie varpai" autorė, skaitytojams yra pažįstama dar nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų. Jos eilėraščių teko matyti "Ateities Spinduliuose" ir "Ateity". Tai buvo jos jauni kūrybiniai prasiveržimai ateitininkiško idealo poveikyje. Išeivijoje, poetei dalyvaujant periodinėje spaudoje ir žurnaluose, jos lyrika, juo toliau, juo labiau nukrypsta nuo asmeniškų erotinių ir patriotinių motyvų religinėn plotmėn. Pagrindinis Karvelytės poezijos bruožas pasilieka tas pats. Ji kalba širdimi. Ir tuo ji pagauna skaitytoją, kuris jos kūryboje randa save, savo išgyvenimų atbalsius. Autorės poetinės strofos lengvai plaukia, nelyginant jos gimtinės Nevėžio vandenys.

     Apie Nevėžį ji nostalgiškai prabyla:

     Ant tavo žalio kranto
     Išmokau aš dainuot —
     Išmokau jaust, mylėti
     Ir su žiedais svajot...

     Šiandien esu paklydus
     Jau svetimuos krantuos —
     Nevėži, upe mano,
     O kaip tavęs ilgiuos... (9 psl.)

     Eilėraštyje "Tolimas sapnas" (7 psl.) ji prisimena savo mylimą motiną, su kuria laisvalaikiu rasdavo atvangą Nevėžio pakrantėje:

     Mes Nevėžio pakrantėj sėdėjom,
     Mano motina, tujen ir aš —
     Tu sakei, tu man daugel kalbėjai,
     Kad tie vandens mūs džiaugsmą nuneš...

      .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .  .
     Ir šiandieną, kai medžių šešėliuose
     Aš akis išraudotas slepiu,
     O, motule, ateiki ir vėlei
     Parsivest prie Nevėžio krantų...

     Vaizdingas ir svajingas jos erotinės nuotaikos eilėraštis "Vakaras prie ežero" (47 psl.):

     Ramus ežeras
     Ir vienišas laivelis —
     Slenka vakaras
     Taip gundančiai tylus...
     Vėl saulėlydžiai
     Rausvai nudažė ašaras,
     Vėl tave aš
     Savo ašaroj regiu...
     Ramus ežeras
     Ir tolumų melsvumas —
     Man svajojąs
     Tavo skruostų šiluma...
     Ir svajonės tos
     Tuščiam laively supas, —
     Glosto lūpas
     Vakaro vėsa...

     Eilėraštyje "Ateina rudenys" (60 psl.) autorė prisimena mirusį poetą Vytautą Mačernį, su kuriuo dalinosi eilėmis. Tai savotiškas lyrinės nuotaikos dialogas Karvelytės baigiamas šiais nuoširdžiais žodžiais:

     Atleisk, atleiski man,
     Kad nutylėti nemokėjau.
     Tave ir tėviškę
     Ir tas eiles miniu...

     Žinau gerai.
     Nei tu, nei aš.
     Anuo taku.
     Prie ežero
     Daugiau nebesugrįšime.
     Nors žvaigždės šauktų
     Tūkstančius naktų...

     Autorė neužmiršta ir Lietuvai nusipelnusio mirusio kompozitoriaus Juozo Strolios pagerbti (62 psl.).

     Tačiau stipriausi ir būdingiausi jos religiniai elėraščiai, kuriuose atsispindi gilus, mistikos sklidinas autorės tikėjimas:

     Tai aš, tai aš didžioji nusidėjėlė
     Akių pakelt Tavęsp nebegaliu...
     Ir klupau, delnuose paslėpus veidą.
     Prie Tavo kojų kruvinų..
     Tai mano nuodėmės, tai jos kaip liepsnos.
     Išdegino žaizdas Tau lig širdies —
     Tai aš numirti leidau Tau ant kryžiaus,
     O Tu dar vis manęs gailies... (55 psl.)

Arba eilėraštyje "Ne tie varpai" (10 psl.):

     Savo parapijos medinės bažnytėlės
     Varpų skambėjimo užmiršti negaliu...
     Kas vakarą širdies gelmėj jie supasi
     Raudojimu tyliu...
     Ir kai prieš svetimus altorius čia suklupusi,
     Aš maldai žodžių rast nebegaliu,
     Įsiklausau, — ir žieduose baltų lelijų
     Savų varpų skambėjimą girdžiu...

     Giesmė "Marijai" (57 psl.), — Ados Karvelytės žodžiai, Juozo Strolios muzika, — 1957 m. Kultūros Fondo konkurse buvo premijuota.

     Ši knyga, dail. Pauliaus Jurkaus apipavidalinta originaliu viršeliu, leidėjų kalėdinė dovana skaitytojams, nuteikia šventiškai.

Ada Karvelytė. NE TIE VARPAI. Lyrika, 64 psl. Išleido “Darbininkas” 1972 m. Kaina $2.