Angelė Vaičiulienė

     Dažnai tėvai, augindami savo mažylius, pagrindinį dėmesį skiria jų priežiūrai — mitybai, aprangai, poilsiui. Žinoma, tai būtina. Medikai teigia, kad šiame amžiuje dedami sveikatos pagrindai. Tačiau nepamirškime, kad kūdikystėje, ankstyvoje vaikystėje labai intensyviai vystosi nervų sistema, ir šie laikotarpiai, kaip moko psichologai, yra lemiami auklėjimo požiūriu. Tai, ką vaikai suvokia, išmoksta, prie ko pripranta, dažnai išlieka visam gyvenimui. Deja, tėvai labai dažnai, aklai mylėdami savo vaikus, stengiasi už juos viską padaryti.

     Veikti, judėti vaikai linkę iš prigimties. Šį vaikų aktyvumą, judrumą reikia panaudoti darbo įpročiui susidaryti. "Tegu vaikas būna kaip skruzdėlė", mokė Komenskis, "kuri nuolat krapšto aplink, ropinėja, ką nors velka, tempia, dėlioja". Pratinti vaikus prie darbo būtina palaipsniui, pradedant nuo pačių paprasčiausių, pačių lengviausių užduočių, nuo žaidimų. Tau antrų metų vaikas gali atlikti lengvesnes užduotis: paduoti kokį nors daiktą, pakelti numestą žaislą, mokytis savarankiškai valgyti. Vos tik pradėjus žengti pirmuosius žingsnius, būtina skiepyti tvarkingumo, švaros įpročius — pratinti sudėti žaisliukus į vietą, savarankiškai apsirengti, tvarkingai padėti drabužėlius, avalynę ir panašiai. Nepamirškime, kad įpročius sudaryti nelengva, tai ne vienos dienos, savaitės darbas. Tur būt, pastebėjote, kaip sunku įpratinti vaiką atlikti kad ir patį paprasčiausią darbą — nusiplauti rankas prieš valgį. Neužtenka keletą kartų priminti, o reikia nuolatos reikalauti, kol įpranta ir pats savarankiškai atlieka be kitų paliepimo. Tai būdinga ugdant ir kitus darbo bei elgesio įpročius.

     Vaikui augant skirtini sudėtingesni, įvairesni darbai.

     4-5 metų amžiaus vaikus jau galima mokyti tvarkyti kambarius, padengti stalą, plauti indus, prižiūrėti kambarines gėles ir panašiai.

     Šešerių metų amžiaus vaikai ypač noriai padeda suaugusiems dirbti namuose, sode, darže, gėlyne. Taigi, vaikai turėtų būti nuolatiniai tėvų pagalbininkai, atliekant įvairiausius darbus.

     Vaiko nenoras dirbti dažnai siejasi su nepasisekimu. Net patys paprasčiausi darbai iš pradžių vaikui atrodo sudėtingi. Todėl jam pradedant kokį nors darbą, reikia kantriai paaiškinti, pamokyti, parodyti, kaip tai reikia atlikti.

     Būtina įvertinti vaiko pastangas net ir tada, kai darbo rezultatai nepatenkinami, taktiškai nurodyti klaidas, pamokyti, kaip jas ištaisyti. Štai vaikas sutvarkė žaisliukus, taip stengėsi, o mama nepatenkinta vėl viską pertvarkė iš naujo, dar ir išbarė, kad jis toks nemokša, žaislų sudėti žmoniškai negalįs. O juk šiuo atveju buvo galima pasielgti kitaip — kartu su Jonuku apžiūrėti, ar gerai sudėti žaisliukai, patarti, kur ką geriau padėti, kad gražiau atrodytų žaislų kampelis. Ypač neleistina nepasisekus priekaištauti: "Jei nemoki, tai nesiimk darbo". "Tu, matyt, niekad neišmoksi" ir panašiai. Po tokių priekaištų vargu ar panorės vaikas imtis panašaus darbo kitą kartą.

     Svarbiausia ir bene sunkiausia išmokti ne tik vykdyti užduotis, susidaryti pirminius darbo įgūdžius, bet ir įpratinti atlikti juos savarankiškai, kūrybingai. Todėl tikslinga vaikams be vienkartinių užduočių skirti ilgesnius įsipareigojimus, įgalinančius pareikšti savo iniciatyvą, savarankiškai planuoti darbą ir numatyti jo rezultatus. Sakysime, galime liepti vaikui pašluoti kambarį, nuvalyti dulkes, palaistyti gėles, tačiau žymiai geriau nurodyti bendresne forma — pavesti nuolatos rūpintis, kad kambaryje būtų švaru, žiūrėti, kad žaislai būtų tvarkingai sudėti, o kaip tai padarys, leisti spręsti pačiam.

     Žinoma, pradžioje taip pat tenka patarti, pamokyti, tačiau palaipsniui, skiriant vis sudėtingesnes užduotis, siekti, kad vaikas pats ieškotų būdų, kaip geriau tai padaryti; pats pastebėtų, ką jis turi veikti, kokią paramą jis gali suteikti tėvams ir kitiems šeimos nariams.

     Vaiko parodytą iniciatyvą ypač reikia palaikyti ir skatinti. Deja, šiuo požiūriu daroma taip pat nemaža klaidų. Štai mama triūsia virtuvėje, ir mažoji Valdutė siūlosi jai padėti, bet mama griežtai atsako: "Tu dar maža, man tik trukdai. Bėk geriau į kambarį ir žaisk".

     Dažnai po panašių pastabų vaikas nebedrįsta siūlyti savo pagalbos, net ir paprašytas nenoriai atlieka, o tėvai vėliau stebisi, iš kur toks nerangumas, nepaklusnumas.

     Nors padėdamas vaikas kartais ir trukdo, gaišina laiką, betgi jis tuo pačiu mokosi. Tad sudarykime sąlygas, kad vaikai dirbtų ir išmoktų įvairiausių darbų, kurie jiems bus reikalingi gyvenime. Jeigu vaikas ką nors netyčia ir sudaužo, sugadina, nereikia barti, o tik paraginti, kad jis būtų atsargesnis. Paskatintas, padrąsintas noriau imsis darbo ir kitą kartą bus atsargesnis, daugiau stengsis. Taip pamažu išugdysime potraukį darbui, norą padėti kitiems. Tinginiavimas, nieko neveikimas bukina mintį, sukelia liguistą irzlumą.

     Buities darbus reikėtų vienodai paskirstyti visiems šeimos nariams. Kiekvienas vaikas, atsižvelgiant į jo amžių, turi turėti kokius nors įpareigojimus — sutvarkyti kambarius, prižiūrėti avalynę, padėti apsirūpinti maistu ir jį gaminti, plauti indus ir t.t. Deja, dažnai buities darbai pavedami tik mergaitėms, jie laikomi "moteriškais darbais". Tai būdinga ypač kaimo vietovėse. Tuo būdu jau iš mažens formuojama neteisinga pažiūra į moterį, skiepijamas perdėtas, iškreiptas vyriškumo supratimas.

     Kartais dar pasitaiko, kad vaikai už netinkamą elgesį baudžiami darbu. Pavyzdžiui, motina sako savo mažylei: "Tu šiandien buvai nepaklusni, tai už bausmę išplausi grindis" ir panašiai. Taip vietoj pagarbos darbui sukeliamas pasibiaurėjimas juo.

     Didelę įtaką, ugdant vaikų darbštumą, turi vyresniųjų, ypač tėvų pavyzdys. Šeimoje, kurios visi nariai darbštūs, kruopščiai, noriai ir sąžiningai vykdo savo pareigas, draugiškai padeda vieni kitiems, ir vaikai išauga darbštūs bei sąžiningi. Tad dar kartą pažvelkime, ar esame patys vaikams darbštumo pavyzdys.