Vytautas Kasnis

Kaip pavasario žydinčioj šventėj,
Žydi Kristaus šviesi vėliava.
Su Tavim eina tautos gyventi,
Su Tavim eis visa Lietuva!

Bernardas Brazdžionis

     Tik baigus skaityti straipsnių rinkinius apie dr. Henry Kissingerj, kurį kai kas vadina Machiavelliu, kibau į Machiavellio raštus ir su įdomumu perskaičiau jo parašytą "Princą". Dar tebematant rūkstančius nacių ir Florencijos laikų okupacijų dūmus, ant mano stalo gulėjo Mato Raišupio knyga "Dabarties kankiniai", kurios puslapius versdamas nebe dūmus, bet karštos liepsnos liežuvius mačiau okupuotoje Lietuvoje.

     Dr. Henry Kissingeris ir jo šeima yra gyvi liudininkai nacių vykdyto genocido prieš žydų tautą. Nicholas Machiavellis, tas didysis Italijos patriotas ir politinių mokslų kūrėjas (jo vardas yra tapęs intrigų kūrėjo sinonimu), išgyveno Florencijos okupacijos dienas. O Matas Raišupis, išgyvenęs komunistų rusų okupacijos dienas, vėliau surinkęs iš įvairių šaltinių gautą medžiagą, parašė "Dabarties kankinių" knygą.

     Kas, šią knygą paėmęs į rankas ar apie ją sužinojęs iš spaudos, pagalvotų, jog mes, išgyvenę rusų okupaciją, o taip pat apie ją skaitę daug kitų knygų, studijinių ir laikraštinių straipsnių, nieko naujesnio bei įdomesnio nesužinosime, labai klystų ir apsiriktų.

     Kad okupuotos Lietuvos valdovams, pagal Marksą, religija yra liaudies opiumas — žinome; kad komunistų partija, pagal savo ateistinę programą, kovoja prieš religiją ir persekioja tikinčiuosius, taip pat žinome. Bet kad tikintieji, kaip pirmieji krikščionys, būtų varomi į naujųjų amžių koliziejus mirčiai, kad jie būtų žiauriai kankinami, gal ne vienas dvidešimtojo amžiaus kultūroje ir civilizacijoje gyvenąs asmuo abejoja. Bet visa tai aiškiai parodo Matas Raišupis savo knygoje "Dabarties kankiniai".

     Versdamas knygos puslapį po puslapio, matai ir tiki, kad komunistai grįžo į pirmuosius krikščionybės amžius ir, lyg pamiršę per ilgus šimtmečius žmonijos sukurtus dvasinius ir medžiaginius lobius, vietoje liūtų, patys žudo ir kankina tikinčiuosius. Vietoje Nerono, šiandien Lietuvoje yra Rugienius, vietoje koliziejaus — Sibiras, kalėjimai, kartuvės ir parakas.

     Todėl paėmęs į rankas knygą, perskaitęs jos autoriaus labai taikliai parinktą poeto B. Brazdžionio motto, metęs žvilgsnį į Lietuvos kankinių koplyčioje, Romoje, esančią liūdinčią Rūpintojėlio skulptūrą, jaudinančiai sustojęs prie žymiojo Bažnyčios princo vysk. Kazimiero Paltaroko pasakymo, "Laikysiu pastoralą tol, kol į mano rankas įdės grabnyčios žvakę", skaitai knygos pirmąjį sakinį: "Tu esi uola, ir ant tos uolos pastatysiu Bažnyčią, kurios nė pragaro vartai nenugalės"...

     Štai ir paskutinis puslapis... paskutiniai sakiniai... "Taip prie šv. Petro kapo jo vardo bazilikoje Romoje, prie to paties šv. Petro, kuriam Kristus pranašavo, kad jo uolos nė pragaro vartai nenugalės, susitinka ne tik nemariųjų amžių, bet ir šių dienų Lietuva, išblaškyta po visą platųjį pasaulį. Susitinka nusilenkti ne tik amžinajam Kristui, ne tik Aušros Vartų Dievo Motinai Marijai, bet ir visiems tiems tautos sūnums bei dukroms, kurie už tikėjimą ir Lietuvos laisvę kentėjo, kenčia ir kentės; susitinka nusilenkti tiems, iš kurių kraujo ir kančių visiems tėvynėje gyvenantiems ir po pasaulį išblaškyiems lietuviams sruvena gyvoji jėga, pranašaujanti šviesesnį tautos ir Bažnyčios rytojų".

     Knygos autorius Matas Raišupis prisistato skaitytojui kaip patyręs rašytojas, gebąs knygos skaitytoją neatlaidžiai vesti nuo pirmo sakinio iki paskutinio, kaip romanistas, parašęs intriguojančiai, patraukliai. Todėl kartais, lyg įsibėgėjęs, pradedi skaityti skubotai, laukdamas skyrelio pabaigos. Po to grįžti atgal, vėl skaitai, pasibraukydamas sakinius, paragrafus. Tas intriguojantis patrauklumas spindi rašytojo stiliaus grakštume, gebančiame vaizdžiai parduoti tikrovę. Prieš tavo akis atsiveria gyvi vaizdai su nepalaužiamos dvasios didvyriais, kaip vysk. V. Borisevičius, kuris, išklausęs mirties sprendimo, pasakė: "Ateitis yra mano. Kristus nugalės. Nugalės ir mano tėvynė Lietuva"...

Algimanto Kezio, S.J., nuotrauka

 

     Šimtai ir tūkstančiai kunigų bei tikinčiųjų, eidami Golgotos mirties keliais, stiprūs, nepalaužtos dvasios, kartojo tuos pačius žodžius, kad Kristus nugalės, nugalės ir jų tėvynė Lietuva...

     Knygos padalinimas į skyrius ir poskyrius, turimos medžiagos sugrupavimas, be mažų pataisų, istoriškai tikslus, o įvykių atrinkimas ir antraštės — žurnalistiškai įmantrūs.

     Matas Raišupis. Dabarties kankiniai. Lietuvos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų kryžiaus kelias pirmojoje ir antrojoje sovietų okupacijoje. Kalbą tikrino Vladas Kulbokas. Įrašus piešė Telesforas Valius. Nuotraukas perfotografavo kun. A. Kezys, S.J. Išleido Krikščionis gyvenime 1972 m. Spaudė Draugo spaustuvė. Kaina 10 dol.