A. RUBIKAS

DVEJOPA DVASIA

     Kartą pas Kristų "buvo atvestas vienas velnio apsėstas, aklas ir nebylys, ir jis pagydė jį, taip kad tas kalbėjo ir regėjo. Visos minios stebėjosi ir sakė: Ar ne šitas Dovydo sūnus? Išgirdę fariziejai tarė: Jis išvaro velnius ne kitaip, kaip tik per velnių kunigaikštį Beelzebubą".

     Šitaip atpasakoja evangelistas Matas vieną Kristaus susirėmimą su savo priešininkais fariziejais (12, 22-30). Viešpats jiems labai logiškai atkirto, kad jei šėtonas išvarinėtų šėtonus, tai jo karalystė jau seniai būtų griuvusi. "Bet jei aš išvarau velnius Dievo dvasia, tai į jūsų tarpą atėjo Dievo karalystė". Tuo Viešpats patvirtino tiesą, kuri paaiškėja kiekvienam giliau galvojančiam žmogui, kad šėtono dvasią galima išvaryti tik jai priešinga Dievo dvasia.

     Šiandien girdėti daug protestų prieš neteisybes žmonių tarpe, prieš prievartavimus bei okupacijas. Tuo klausimu daug kalbų sakoma ir knygų rašoma. Ir tai su pagrindu. Vargas, jei žmonės prieš neteisybes nekovotų. Bet būna atsitikimų, kad kovotojai prieš kitų neteisybes panašias neteisybes daro savo namuose. Reikalaudami žodžio laisvės kitur, savo žodžiui bei savo nuomonei reikalauja tokios pat monopolio teisės.

     Bet protestuoti prieš kitų neteisybes ir panašias daryti namie reiškia bandyti šėtoną išvaryti šėtonu. Kaip iš evangelijos matyti, tai neįmanoma.

ALTORIUS IR BROLIS

     Senasis Testamentas Pradžios knygoje pasakoja apie Adomo sūnų Kainą. Kainas jokiu būdu nebuvo bedievis. Jis, kaip ir Abelis, pripažino Dievą ir jam aukojo aukas arba kaip šventas Raštas sako: "atnašavo Viešpačiui iš žemės vaisių dovanas" (Prad. 4,5). Bet jo dovanos Viešpačiui buvo nepriimtinos, nes Kaino širdis buvo pikta, ir jo nuodėmė jau buvo duryse (plg. 4,7). To pykčio priežastimi buvo Kaino pavydas arba jo netvarkingas pageidimas. Dėl to Viešpats Kainą perspėjo: "Pageidimas tau palenktas ir tu turi jam viešpatauti" (4,7). Bet Kainas pageidimui viešpatauti nenorėjo. Dėl to Dievas jo nelaimino. Dievas nepasitenkino Kaino atnašaujama auka, nors ji ir buvo dovana iš žemės vaisių, iš to, ką Kainas turėjo. Dievo akyse lemiantis dalykas buvo ne ant aukuro sudėtos dovanos, o Kaino nusistatymas brolio atžvilgiu — jo širdis. O ši buvo pilna neapykantos. Kainas vieną dieną Abelį išsiviliojo į laukus ir jį užmušė. Šv. Raštas pasakoja, kad "Kainas labai įpyko ir jo veidas pasikeitė" (4, 5). Teisę gyventi jis pripažino tik sau. Tai buvo pradžia monopolinės sistemos.

     Dievas Kainą tuojau pašaukė savo teisman, reikalaudamas atsakymo: "Kur yra tavo brolis Abelis?" (4,9). Šis Dievo klausimas aiškiai buvo visuomeninio, socialinio pobūdžio. Tuo klausimu Dievas aiškiai parodė, kad jis stovi santykių su žmogumi, brolio su broliu sargyboje.

DIEVO PAVEIKSLAS

     Ta pati Pradžios knyga, kalbėdama apie pasaulio sutvėrimą, pasakoja, kaip Dievas, sukūręs žmones, po jų kojomis padėjo visą gamtą ir pasakė: "Viešpataukite jūros žuvims, ir dangaus paukščiams, ir visiems gyvuliams, kurie kruta ant žemės" (1,28).

     Bet šiame pasakojime veltui ieškotume leidimo viešpatauti žmogui. Katalogas, kuriuo Dievas išskaičiuoja tuos daiktus ar gyvius, kuriuos žmogus gali palenkti savo naudai, yra gana ilgas. Prieš sutverdamas žmogų. Dievas šitaip kalba: "Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir mūsų panašumą, ir jis tevaldo jūros žuvis, ir dangaus paukščius, ir žvėris, ir visą žemę, ir visus roplius, kurie kruta ant žemės" (1,26). Bet šitame kataloge nėra leidimo užvaldyti žmogų. Žmogus turi teisę sau pavergti jūros, sausumos ir oro gyvius, bet jis neturi teisės pavergti kito žmogaus dėl to, kad "Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą" (1,27). Dievo paveikslą pavergti savo tikslams neturi teisės niekas. Virš jo yra tik vienas Dievas.

     Iš to seka viena labai griežta logiška išvada: ten, kur skelbiamas Dievas bei jo apreiškimas, ten, kur Dievo vardu yra vedama kova prieš neteisybes, ten turi viešpatauti nepaprasta pagarba Dievo paveikslui — žmogui.

MONOPOLINĖ DVASIA

     Leonas XIII enciklikoje Rerum Novarum, kovodamas prieš 19-to šimtmečio socialines neteisybes, aiškina, kad monopolinė sistema buvo įgalinusi mažą saujelę turtuolių daugybę darbininkų padaryti savo vergais. (Apie tas neteisybes yra jau daug prirašyta). Darbininko išnaudojimas buvo pasiekęs tokį laipsnį, kad popiežius išnaudotojams grasino dangaus kerštu. Bet tokia padėtis buvo atsiradusi ne kokiame bedieviškame krašte, o krikščioniškuose Vakaruose, kur krikščionys taip pat statė aukurus ir aukojo aukas. Bet į Dievo klausimą: Kur yra tavo brolis? — ir jie atsakydavo kaip ir Kainas: "Bene aš esu savo brolio sargas" (4,9). Tai būdavo atsakymas, duotas ne žodžiu, o kasdienine laikysena: stovėti prie aukuro ir nepripažinti tų pačių teisių į gyvenimą savo broliui. Kai kurie 19-to šimtmečio krikščionys manė, kad Dievo klausimą galima išrišti labai paprastai, pastumiant į šalį visuomeninių santykių klausimą. Jiems Dievo klausimas nebuvo kartu ir santykių brolio su broliu klausimas — kaip jis nebuvo ir Kainui.

     Už tą nedovanotiną klaidą ateinančių kartų tikintieji turėjo skaudžiai užmokėti. Dėl socialinių neteisybių kilę maištai atnešė ašarų upelius.

     Bet kas keisčiausia, kad kai kurie šių dienų kovotojai mano kitų neteisybes galėsią nugalėti ta pačia monopoline sistema, kuri jas iššaukė ar iššaukia.

     Monopolis reiškia išimtinę teisę arba jos gavimą, o monopolizmas — tos teisės sujungimą vienose rankose. Monopolinė sistema arba laikysena yra galima ne tik ūkyje, bet ir kitose gyvenimo srityse. Ji gali pasireikšti žodžio ar sprendimo teisės atidavimu į vieno ar kelių privilegijuotų rankas.

     Bet ar tai nėra paradoksas, kai didesnio ar mažesnio masto diktatoriai pasišauna kovoti prieš kitų diktatūras ar prieš jas protestuoti, o savo namuose puoselėja tą pačią diktatūrinę dvasią? Ar tai nėra noras šėtoną varyti šėtonu? Kaip iš evangelijos matyti, šėtoną, arba netvarką, neteisybę, galima išvaryti tik joms priešinga Dievo dvasia. O Dievo dvasia yra kartu ir broliškų santykių dvasia. Viešpats sako: "Ką jūs padarėte vienam šitų mano mažiausių brolių, man padarėte" (Mato, 25, 40).

     Brolį galima "likviduoti" ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai: jį apeinant, jį stumiant į šalį, jo balso, jo nuomonės nepaisant, su juo nesiskaitant, jį niekinant kitų akyse.

     Bet Kristaus minimas "mažiausias brolių" turi tą pačią neginčijamą teisę į gyvenimą ir jo pilnybę. Jis taip pat turi savo nuomonę, savo norus, savo pageidavimus, savo reikalavimus. Naudojantis įtakingesniojo galia stumti jį į šalį ir paskui išeiti kovon prieš kitų neteisybes, — ar tai nereiškia iš tokios kovos daryti farsą (juokus)? Tada vietoj kitų neteisybės atsistoja kaip pakaitalas ta pati neteisybė, tik kitokia plotme ar kitokiu mastu.

     Viešpats neteisybes ir netvarką šalino Dievo dvasia. O Dievo dvasia yra broliškų santykių dvasia, nes Dievas klausia be išimties visus, visur ir visada: "Kur yra tavo brolis?" Dievas taip klausia dėl to, kad ir brolis yra sutvertas pagal Jo paveikslą ir panašumą.

Labai keista, kad žmonės teisia tai, ko visai nepažįsta — kito žmogaus vidų, bet neteisia to, ką labai gerai pažįsta — savęs.

Šv. Pranciškus Salezietis