Spausdinti

A. Saulaitis, S.J.

     Kaip lietuvės motinos išmoko savo vaikus nuo pat mažens vakare pasimelsti, iš pradžių atmintinai kalbamais "Tėve mūsų" ir "Sveika Marija" (nors vaikai sugeba įkišti ir maldelę už šuniuką ar kitą draugą), taip vakarop, dienai besibaigiant, ir suaugusieji noromis nenoromis sukaupia tos dienos mintis.

Naujieji metai

     Kaip rudens lapai, šnabžda po kojomis per dangoraižių langus išmesti švenčių popieriai. Tarnautojai skuba namo sparčiau, negu iki šiolei. Vienų vienas gatvės pamokslininkas drožia savo mintį skubančiųjų link. Šlavėjas beviltiškai žiūri į popieriaus lapų krūvas, krautuvininkas rakina geležines duris, nebesulaukęs daugiau pirkėjų.

     Kiek vilčių ir svajonių praeina gatve, Viešpatie!

Naktį be žvaigždžių

     Tik naujo kelio šviesos toli nušviečia žemus debesis, tik miesto šviesos nusagsto prie žemės priglaustą skliautą. Aprimo ūžimas, ratai, pardavėjų šūkiai, gatvės vaikų skardūs balsai. Kiekvienas nuėjo į savo namus, nešinas savo rūpesčiais; nedidelės lempos ar televizijos apšviestame kambaryje sutelkta visa, kas jam brangu, visa, kas jam gyvenimu tapo.

     Ir aš jau išsinešiau apytamsin šaligatvin savo rūpesčius: varginga ir vieniša senelė, neturtinga lietuvio šeima, paklydęs vaikas, nuvargęs šeimynos tėvas, susimaišęs jaunuolis. Maniau, kad išėjęs kaip nors dangun juos paleisiu, prie žvaigždžių, arčiau Tavęs, ir bus lengviau miegoti.

Dviračiai

     Iš tolo matyti tuzinas dviračių prie mūsų šaligatvio; lėkė margas sviedinys tai gatvėn, tai kieman, tai miklesnėn rankon. Suvažiavo kaimynystės vaikai, lyg lietuviai piknikan. Jau mamos sukvietė, suviliojo savo nenuilstančius judriuosius namo; užsidarė vartai, langinės; snaudžiąs šuniukas ar šuo žiūri į pasienyje pastatytą dviratį. Staiga nuvargusios vaiko blakstienos merkiasi; manau, kiekvienuose namuose saulėj nudegusios rankos gal apsikabina kokį meškiuką ar lėlę.

     Kaip staigiai ir nesugrąžinamai kartais išvykstame iš vieni kitų gyvenimo.

Per lietų namo

     Nereikia net lietsargio. Viešpatie, vis tiek kojos šlapios, vis tiek dienos kaitra sudrėkino visus drabužius, vis tiek jau pakeliui namo. Jau ir padai nebeslysta ant akmenimis grįstos gatvės, kai užsisvajojęs vos neatsimuši į priešinga kryptimi namo grįžtantį darbininką, tarnautoją ar studentą. Nusišypsai, praeidamas tą dieną tai vienoj, tai kitoj gatvės pusėj pro lankytus lietuvių šeimų namus. Tik vienoj kampo krautuvėlėj išgirsti lietuvišką dainą — ir taip suspaudžia širdį...

O skambink!

     Tik kai prie raudonos šviesos greta sustojusio automobilio vairuotojas keistai pasižiūrėjo, išgirdau savo paties (nelabai tobulą) balsą: "O skambink per amžius vaikams Lietuvos, tas laisvės nevertas, kas negina jos". Betgi važiuoju į šermenis, negirdėjęs, žiniai pasklidus, nė bažnyčios varpų. Važiuoju paguosti vaikų ir vaikaičių liūdesio naktį prie paprastos lietuvės senelės — ne karininko, ne veikėjo, ne rašytojo ar diplomato. Tik jos. Viešpatie, tik jos, kurios jau čia gimę vaikai ir vaikaičiai nuoširdžiai lietuviškai kalba.

Norėčiau sutikti

     "Norėčiau sutikti nors vieną senelį iš anųjų dienų, išgirsti nors žodį iš laikų milžinų". Ir vėl baigiasi išmintis. Viešpatie, neaišku, ką daryti. Pritrūko idėjų, minčių, tik ne svajonių: nors vieną sutikti, pamatyti, kad parodytų mums tas knygnešys, ar savanoris, ar kunigaikštis čia ir dabar mūsų tautos dalelės kelią.

     "Tu juk norėjai, kad ji prie Tavęs būtų", sakome per šv. mišias.