Spausdinti

     Jau ne kartą šiame skyriuje buvo rašyta, kad, auklėjant vaiką, šeimoje turi būti viena linija. Apie jokį auklėjimą negali būti kalbos, jei motina sakys vienaip, o tėvas kitaip; jeigu vienas ką nors vaikui draus, o kitas leis daryti; jei, vaikui girdint, vyras žmoną ar žmona vyrą kritikuos, bars, niekins ir prikaišios nesugebėjimą auklėti savo vaiką. Tėvai nustoja autoriteto vaiko akyse ir tada, kai vis ką nors žada ir niekad tų pažadų nevykdo. Šiuo klausimu kaip tik užtikome neblogą straipsniuką "Tarybinėje Moteryje" (1972 m. spalio mėn.), tad čia jį ir perspausdiname.

Redakcija

     Gyvenom ramiai, santarvėje, kaip ir daugelis. Bet, va, atsirado baltapūkis mūsų Raimondėlis. Kaip mes juo džiaugėmės, kai jis pirmą kartą nusišypsojo! Atrodė, kad niekaip negalime mudu su žmona to šypsnio pasidalinti.

     Raimondėlis pradėjo roplinėti ir pagaliau atsistojo ant abiejų kojų. Ak, kaip mes norime, kad jis pasiektų kuo didesnius tolius ir aukščius, kad išeitų į platesnį kelią ir už gera geru tėvams atsidėkotų. Ir stengiamės, o ypač mama. Per tas jos pastangas atsiranda ir mažų nesusipratimų, kurie kartais pažeidžia mūsų šeimos gyvenimo normas. Aš, kaip vyras, esu ramesnis ir griežtesnis, nesišvaistau žodžiais ir pažadais.

     —    Raimondai! Prašau nusiplauti rankas, — pasakiau, kai jis atėjo iš kiemo visas purvinas ir čiupo apelsiną.

     —    Negąsdink vaiko! Matai, kad jis dreba prieš tave iš baimės.

     —    Mieloji, — sakau, — jis dreba ne iš baimės, jis peršalo. Lauke vėsoka, o tu leidai jam po purvyną taškytis.

     —    Išmanai tu, kaip vaiką auklėti. Eik, nuskusk keletą bulvių ir nerėkauk, — baigė savo monologą žmona.

     Aš nuėjau į virtuvę, o ji su Raimondėliu užsidarė kambaryje. Spėjau tik išgirsti, jog... "tėtė nieko neišmano, kaip reikia vaikus mylėti". Gal ir neišmanau.

     Susėdome valgyti pietų. Sūnus sukasi, kaip įkirptas: tai šaukštą numetė, tai kojom tabaluoja, tai vėl kokį pokštą iškrečia. Tyliu. Kantriai tyliu ir laukiu kuo greitesnės pietų procedūros pabaigos. Tik kai Raimondėlis išvertė stiklinę kompoto ant mamos kelių, ši neiškentė ir sušuko:

     —    Va, dabar tai aš tau duosiu!...

     —    O ką tu man duosi? — šypsodamasis klausia Raimondėlis.

     —    Pamatysi, pamatysi! — grasina jam mama.

     —    O aš nieko nepamatysiu. Kai tu rodysi, nežiūrėsiu.

     —    Na, gerai. Baik valgyti ir bėk žaisti, —    nusileido mama.

     Aš tylėjau ir netrukdžiau žmonai, nesinorėjo iš komedijos pereiti į šeimyninę dramą. Aš būčiau pasakęs, kad prie stalo taip elgtis negražu, kad reikia valgyti ramiai ir t.t. Kažkada taip bandžiau, bet gavau atkirtį ir likau nesuprastas, nes, esą, aš pamokslauju ir trukdau vaiko skrandžiui virškinti, perkraunu mažą jo galvutę pamokslais, kad vaikas lieka vaiku ir paišdykauti jam tinka. Tebūnie taip.

     Raimondėlis auga kaip ant mielių. Tik, kaip sakoma, vaikas didyn — ir bėdų daugyn. Vakar sūnelį atvedė pyktelėjusi kaimynė. Raimondėlis išrovė jos palangėje pasodintas gėles.

     —    Didelio čia daikto! — pasakė žmona.

     —    Kai mes buvome maži, irgi po daržus landžiodavome.

     —    Bet aš sodinau, laisčiau, o šis pyplys visą mano triūsą sutrypė, — aimanavo kaimynė. — Atsodintum dabar, kaimynėle, jei nemoki vaiko sudrausti...

     —    Dar ko užsimanė! — ir užsitrenkė duris žmona.

     —    Raimondėli, — sakau, — tu padarei laba blogai. Reikia kaimynę atsiprašyti.

     —    Nusižeminti! — užkirto žmona. — Niekados.

     —    Ar tai nusižeminimas? Paprasčiausias mandagumas. Nueisime abu vakare ir atsiprašysime.

     —    Tu drožk, o Raimondėliui nėra ko ten eiti.

     Aš nuėjau vienas.

     —    Atleisk, tamsta, kad mūsų pyplys taip padarė. Mes jam pirtį užkursime, daugiau taip nedarys.

     —    Teisingai. Reikia padrausti vaiką. Padykęs ir su draugais pešasi. Kur tik pasisuks, tai ir girdi: "tau duosiu, aš tau parodysiu. .

     Ėjau ir galvojau, kaip auklėti sūnų. Aš ne pedagogas, tik tėvas. Mama — baigusi pedagoginį institutą, o aš ekonomistas. Visur ir visada mūsų pažiūros sutapdavo, o štai dėl sūnaus auklėjimo keliai skiriasi. Šimtai jos pažadų sūnui neištesėta, todėl, matyt, ir Raimondėlis labai greit prisižada būti geras, o po minutės apsisukęs, mamai nematant, jai parodo liežuvį.

     —    Raimondėli! — pasakiau kartą jam piktai, — tu nemyli mamos, taip darydamas.

     —    Mylėk ir mylėk! O kaip mylėti, jei ji man pamelavo.

     —    O ką tau melavo?

     —    Sakė, vesis į kiną, jei visą sriubą išvalgysiu, o nesivedė... Tėveli, einam į kiną!

     —    Tada eisime, kai ataugs kaimynės gėlės, kurias tu išrovei.

     —    A... a... a... — nutęsė sūnus ir kiek pasisukiojęs kažkur dingo.

     Po valandėlės sučirškė telefono skambutis.

     —    Kaimyne, žvilgterėk pro langą, — pasakė balsas ragelyje.

     Nuėjau prie lango ir nustėrau. Raimondėlis, atsiklaupęs prie lysvės, atsodinėjo gėlių daigus. Nesvarbu, kad vienas daigas buvo pasodintas šaknimis į viršų, kitas visai žeme užbertas, bet man šis sūnaus poelgis nusmelkė paširdžius.

     Apie tai nė žodžio nesakiau motinai. Greit grįžo ir Raimondėlis, šmurkštelėjo į vonios kambarį, matyt, nusiplauti rankų. Išėjęs nedrąsiai paklausė:

     —    Ar tikrai eisime kinan, kai ataugs gėlytės?

     —    Taip, tikrai...

     —    Tėveli, aš buvau išbėgęs kieman ir paprašiau visas gėlytes sugrįžti į savo vietas. Jos paklausė. Pažiūrėk, jei netiki.

     —    Nagi, pažiūrėkime! — Ir abu priėjome prie lango.

     —    Matau, kad nemeluoji. Tada apsirenk ir...

     —    Einam į kiną? — suplojo jis rankomis.

     —    Einam.