(Laiškų Lietuviams" konkurse II premiją laimėjęs rašinys)
MARIJA EIVAITĖ
Kai būsite perėję visus kelius, kurie nuo Jo atitolina,
atrasite Jį netikėtai tenai, kur nė vienas iš jūsų nelaukia Jo sutikti.
G. Papini
Kiekvieno krikščionio, ypač kataliko, svajonė yra nors sykį savo gyvenime nuvažiuoti į tą didįjį ir šventą Dievo miestą — Romą, į tą vienintelę vietovę, kur tūkstančių tūkstančiai maldininkų susiburia vienu kartu trokšdami gauti Popiežiaus — to galingiausio Dievo atstovo žemėje — palaiminimą ir pasiklausyti jį skelbiant Dievo žodžius ir meilę žmonijai. Taip ne vienas norėtų lipti tais laiptais, vedančiais jį pro sunkias bronzines duris į Dievo žemišką karalystę, į Šv. Petro baziliką, persižegnoti prieš Visagalio altorių ir džiaugtis vargonų bei varpų muzikos skambėjimu tą didįjį šventą prisikėlimo dienos rytą!
Tokį troškimą ir aš turėjau. Kad nors kartą galėčiau nuvažiuoti į Romą, pamindžioti tą žemę, kurią šventieji jau amžiais mindžiojo! Kad nors kartą galėčiau būti viena iš tų šimto tūkstančių žmonių, besiklausančių šventų mišių Šv. Petro bazilikoj. Kad nors ir man tektų iš arti stebėti Popiežiaus šventą ir ramų veidą. Kad nors kartą...
Ir koks buvo mano didelis džiaugsmas, kai ta galimybė iš sapno pavirto į realybę. Negalėjau tikėti, kad ši ypatinga svajonė taip greit išsipildys. Aš būsiu Romoj visą savaitę ir ne bet kokią savaitę, bet Didžiąją savaitę — Kristaus Kančios ir Prisikėlimo savaitę. Diskusijų būreliuose, organizacijose kiti mums, jauniesiems, primena, kad mūsų tikėjimas dar negali būti stiprus, nes tik pradedam pažinti gyvenimą, jo džiaugsmus, sunkumus ir nusivylimus. Tikrai mano jaunatviškas tikėjimas dar neseniai atšventė savo 20-tąjį gimtadienį. Žinau, kad kiti už mane daug vyresni, kad jų tikėjimas labiau subrendęs, išsivystęs, gal būt, ir stipresnis. O aš mergina, klajojanti ir vis ieškanti savęs ir sau skirto kampelio pasaulyje. Iki 20-tų metų aš brendau tikėjime per tėvus, mokyklą ir bažnyčią, bet dabar aš noriu pati surasti savo pažiūras į Dievą, žmones ir visą egzistenciją. Tuk ir mano tikėjimas turi teisę augti ir stiprėti, ir kur geriau tai gali įvykti, jei ne pačioj Romoj, tame krikščionybės lopšyje!
Ruošiant kelionę į Romą, teko man nemažai apie ją pasiskaityti. Kiekvienas istorijos knygos puslapis mane vis domino daugiau ir daugiau ir krito mintin kitų pasisakymai apie Romą, kurie tvirtino vis stipriau mano norus pamatyti tą "amžinąjį miestą". Franz Liszt nuo pat savo vaikystės galvojo, kad Roma ne miestas, bet šventa pasaulio karūna, kad ji yra žmonijos protėvių būstinė, kur keliautojai skęsta puikiuose meno darbuose, besiklausydami amžinos vargonų muzikos. O Wolfgang von Goethe jautė, kad Roma yra kaip jūra — kuo giliau eini, tuo gilesnė ji darosi. Štai ir aš galvoju: nesu nei kompozitorė, nei poetė, bet paprasta studentė, užtat pamačius Romą, turėčiau likti ja labai sužavėta.
Ir mano nekantravimo laikas pasibaigė. Štai jau esu Italijoj! Jau kelias dienas praleidžiu toj gražioj ir saulėtoj žemėj. Žaviuosi Venecijos meno turtais, lesinu balandėlius, vaikštinėju tarp kalnų, bet mintys vis skrenda į Romą. Kažkaip nerūpi man, kur ten nakvosiu ar valgysiu, bet ar turėsiu gana laiko viską apžiūrėti ir pajusti tą nuotaikingą švenčių atmosferą, išgyventi tą tikėjimo ekstazę.
Pagaliau jau ir Romoj. O čia karšta, ir žmonių kaip musių. Sunku visur viską apvaikščioti, o Roma didelė. Istoriniai griuvėsiai vienur, senosios katakombos kitur, o gražiausieji sodai su fontanais priemiestyje. Pati Vatikano dalis yra toliau nuo šių įžymybių, tai reikia ten autobusu važiuoti. Susispaudę sėdim, krato mus autobusas. Žvilgteriu į žmones, kurie neramiai pasipiktinę stovi. Daug turistiškų veidų, ir aš noriu vieną šalia manęs paklausti, ar jis irgi laimingas esąs važiuodamas į garsiąją Šv. Petro baziliką. Bet pastebiu, kad sustojam, ir visi lipa lauk. Ir aš juos seku.
Staiga visi paveikslai, kuriuos knygose mačiau, tampa gyvi. Tiesiai prieš mane aiškiai matyti vienas iš Romos septynių kalnelių ir Šv. Petro bazilika. Nežiūrėdama visai į judėjimą ir nekreipdama dėmesio į kitus, žengiu pirmyn. Vis didyn auga prieš mano akis bazilika ir milžiniškas Michelangelo kupolas, o ant jo viršūnės — kryžius. Viskas artėja ir nuostabiai atsispindi niūrios architektūros spalvos skaidriame mėlyname danguje. Lyg užhipnotizuota, dedu kojas vieną po kitos, kol sustabdo mane didžiulis egiptiškas obeliskas, kuris visai tobulai pažymi aikštės vidurį. Iš dešinės ir iš kairės obelisko pusės šokinėja Berninio fontanų vanduo. Aplinkui juos juokiasi vaikai, ir seniukai su bobutėm ieško prieglaudos nuo deginančių saulės spindulių. Aikštė yra apsupta iš abiejų pusių pusračiu milžiniškų ketveriopų kolonadų, nuo kurių stogų viršūnių žiūri į mane pakėlusiom rankom daugiau kaip šimtas šventųjų statulų. Koks žmogus mažas pasidaro! Aš jaučiuos tokia silpna ir menka, dairydamasi aplinkui su atlošta galva ties dangaus skliautais. Atsisuku vėl į baziliką ir einu. Aiškėja du mažesni kupolai, du laikrodžiai, kokie aštuoni varpai languose ir daugiau tų statulų. Pasiekiu laiptus ir einu jais aukštyn prie durų. Čia sustabdo mane sargas, apžiūri sijono ilgumą ir galvos linktelėjimu leidžia man toliau stumtis su žmonėmis. Žengiu pro duris. Pajuntu tuoj tamsumą ir vėsumą. Pagalvojau — šalti Dievo namai. Matau šventą vandenį ir palengva įmerkiu į jį piršto galiukus. Keldama ranką prie kaktos, kartu pakeliu ir galvą į viršų, ir mano akys susitinka su dideliu baltu angelu, kuris ištiestais sparnais saugoja šventą vandenį.
Kodėl jisai man piktas atrodo? Kur jo angeliškas švelnumas? Nueinu šalin ir galvoju, į kurią pusę eiti. Einu į dešinę, nes, rodos, čia didelė minia yra susigrupavus. Pasistiebiu ant kojų pirštų, ir staiga mano priekyje gimsta Pietos vaizdas. Tai amžinas žmogaus skausmas, apsaugotas baltame -pilkame marmore. Motinos švelnus veidas pilnas liūdesio ir tokio tikro skausmo, kad galvoju, ar ašarėlė nenuriedės? Kristaus negyvas kūnas ant jos kelių, užmerktos Jo akys, praverta burna ir ranka nukritus prie šono. Toks gyvumas! Atrodo, kad net raudonas kraujo lašelis ištekės iš žaizdos. Įspūdinga, didinga, kad noris suklupti ant kelių. Jau vien dėl tos Pietos verta važiuoti į Romą.
Einu toliau tarp stulpų į bazilikos gilumą ir užeina man keistas neramumas. Jį iššaukia aplinka. Žiūriu į marmoro išdailintas grindis ir galvoju, kiek čia daug marmoro yra. Praeinu eilę visokiausių altorių ir kas kartą blizga vis daugiau ir daugiau sidabro ir auksinių mozaikų spinduliai krinta man į akis. Tiesiog užsimerkti norisi. Priešais mane stovi marmorinė statula. Prisiartinu vardą išskaityti — tai kažkoks bažnyčios mecenatas. Nejaugi ir mecenatų statulas garbina?! Ir jų gana daug. Nusisuku į kitą pusę, bet čia lyg išsigąstu, matydama popiežiaus sarkofagą stikliniame karste, apsaugotą auksiniame altoriuje. Man jau baisu pradeda darytis. Einu didesniais žingsniais, skubu tolyn. Iš tolo matosi du baisūs liūtai ir didelis angelas. Tai didžiulis marmorinis paminklas, pastatytas kito popiežiaus kapui apsaugoti. Kitur vėl popiežių urnos, kaulai, aprangos ir didelė puošnybė. Skaitau vardus, bet man jie visi jau maišosi galvoj — visokiausių Urbonų, Aleksandrų, Leonų ir "milijonas" Pijų. Negaliu popiežių nuo šventųjų atskirti. Net Šv. Petro medinė kėdė, padėta ant auksinio ir iš dramblio kaulo padaryto altoriaus. O jo bronzinė statula yra stiklu apdengta. Vien tik jo dešinė koja neuždengta ir užtat nudėvėta, nes kiekvieno ji yra liečiama ir kiekvieno nubučiuota. Už atlaidus, ar ką?! Sustoju ir žiūriu, kaip viena moteris pride-da savo lūpas prie šaltos bronzos ir persižegnoja — jos stiprus tikėjimas... Minutėlė — ir aš dvejoju; bet ne, negaliu ir aš taip padaryti. Bėgu prie Didžiojo altoriaus, kuris vos matyti pro tas didžiausias raitytas bronzos kolonadas. Ir ar ne keista, kad net tos bronzos buvo pavogtos iš Panteono ir atgabentos pagražinti šventąjį altorių. Keisti jausmai susimaišo man širdy — nežinau, ar šypsotis, ar verkti. Kur tik einu, apakina mane turtų blizgėjimas, kur tik dairaus, šypsosi man akmeniniai popiežių veidai. Kur mano Dievas, mano tikėjimo šaltinis? Ne, ne, aš netikiu, kad čia jo namai, karalystė ir viešpatija žemėje. Čia garbinamas tik jo tvarinys — žmogus! Čia yra turtingųjų meno galerija ir stabmeldžių pinakotekos!
Ir aš išbėgu. Dabar ir žmones matau, turistų grupes, taksių eiles ir girdžiu visokių kalbų mišinį. Man daug kas siūlos vadovais būti, dar net su specialia kaina. Kiekvienas turistas grūdasi prie obelisko, kad galėtų geriau nufotografuoti bazilikos fasadą ir savo draugus. (Kad galėčiau savo aparatą paslėpti!) Negaliu apsiginti nuo prekybininkų, kurie būtinai nori įsiūlyti savo prekes, ypatingas knygas ir korteles apie Romą ir paties popiežiaus pasirašytus paveiksliukus, suvenyrus. Miniatiūrinių bazilikos kopijų pilna, rožančių pardavimas irgi gausus; kokių tik nori: kristalinių, auksinių ir medinių. Kiekvienas būdas yra sugalvotas ir bandomas žmogų ir jo tikėjimą išnaudoti. Net mažas berniukas prisiartina ir sako, kad už amerikietišką pinigėlį nuves mane parodyti, kur daro relikvijas, ir aš ten jų pigiai prisipirksianti... Stoviu saulėje ant laiptų ir jaučiu, kad jau ašaros akyse viską užtemdo. Įžengiau pro duris, tikėdama rasti pastiprinimo, ko nors švento ir galingo, o išbėgau susimaišius, pasimetus, vieniša. Norėjau ištiesti rankas į viršų ir sušukti — Dieve, kur esi? Tuk Tave slepia tie šalti akmenys, Tave užstoja brangenybių spinduliavimas ir Tavo įpėdinių kultas. Aš norėjau Tave rasti čia paprastą, suprantantį, paguodžiantį. Jaučiuos, lyg būčiau Mozartas, kai jis kreipėsi į Dievą: "O, Dieve, pažvelk mylinčiu ir pasigailėjimo žvilgsniu į mane nelaimingą!" Ar aš savyje paklydau? Grįžtu atgal, prie klausyklos; gal man ten parodys kelią. Bet ir ten jaučiuos menka ir kaip niekis. Kunigas nei klauso, nei girdi mano prašymo žodžių, mano pasimetimo abejonėse. Liepia man sukalbėti 12 "Tėve mūsų" ir tada būsiu išgelbėta. Lyg nuvaryta, nueinu nuo klausyklos...
Palieku Romą. Važiuoju motociklu į pietų Italiją. "Arrivederci" Roma, esi graži, pilna istorijos bei architektūros puikaus meno, bet tikėjimo šaltinis man nesi. Šv. Bernardas pasakė, kad Romoj oras grynesnis, dangus artesnis ir Dievas tampa draugu. Kodėl ne man? O gal ir teisingi mūsų kritikuotojai, kurie kaltina mūsų generaciją ir vadina ją pasimetusia? Dabar iškyla mintin Didysis Penktadienis. Jis buvo atšvęstas, kaip reikalinga tradicija. Ir susirinko tūkstančiai tos tradicijos išlaikyti. Buvo naktis. Koliziejuje mirkčiojo geltonos šviesos, kurios apšvietė dangų mėlynai. Virš Koliziejaus griuvėsių švietė skaistusis pilnas mėnulis. Tokia nuotaika! Popiežius nešė kryžių ir prašė kiekvieną dalyvį padėti vargšams ir neturtingiesiems. Bet atrodė, kad visi susirinkusieji svajojo tik savo svajones ir fotografavo, bandydami, ar kas nors išeis. Kiti galo nelaukė; pamatė popiežių, ir daugiau nebuvo įdomu. Keista, kad ir tą vakarą mano piniginukė dingo prie kasos. Atsiminiau dėdę sakant, kad ir šiame Dievo mieste nėra nuodėmė svetimšalį apvogti.
O Velykų rytas! Mama man rašė, koks džiaugsmas bus išgirsti tą šventą rytą Romos bažnyčios varpus skelbiant prisikėlusį Kristų. Bet kažkaip nešventė minia Šv. Petro aikštėje Kristaus prisikėlimo, bet Popiežiaus išėjimą į lauką. Jai nerūpėjo susikaupti ir išgirsti Dievo žodį, bet verčiau sušukti "Viva il papa" ir ploti, išgirstant jo pasveikinimą Velykose itališkai, vokiškai, prancūziškai, angliškai ir t.t.
Išbundu iš galvojimų. Motociklas sustoja. Dairaus, sukinėjuos į visas puses. Kur esame? Mano dešinėje guli didžiulės uolų nuolaužos ir toliau, kur jos baigiasi, tiesiasi jų vietoj balta smėlio pakrantė. O jūra! Jos ramumas mane vilioja. Vis matau priterštus pilkus ežerus, upes, o šios jūros begalinis mėlynumas visai neatsiskiria toliau nuo dangaus. Ir mano kairėje plečiasi nelygūs ir aukšti kalnai. Stebėtina, kaip per vieną akies sumirksėjimą, per vieną galvos pasukimą gamtos švelnus vaizdas tampa neramus, aštrus ir neprieinamas. Dangus šitoj pusėj žymiai tamsesnis. Saulė leidžiasi į jūros gelmes ir nudažo spalvingai visą aplinkumą raudonai, gelsvai, ir viskas spindi lyg spektre. Šypsausi, juokiuos ir jaučiu, kad širdis vėl laiminga. Taip kaip saulė atsispindi jūroj, taip Dievas man šiuo momentu atsispindi visoj gamtoj. Dabar prisimenu kitus Goethės žodžius, kad gamta yra tikras žmogui matomas Dievo aprangas. Tiesa, Dieve, čia gamtoj vyrauji Tu. Čia Tavo namai, žydinti karalystė. Tavo gyvybė čia. Jaučiu ir tikiu, kad esi visatos kūrėjas, gamtos menininkas. Suprantu dabar, kodėl menininkams sunkiausia atvaizduoti gamtą — nes joje kartu turi būti ir Tavo atsispindėjimas. Ir aš štai gamtoj atrandu po atviru dangum tą, ką praradau po stogu. Štai gamtoj jaučiu Tavo švelnią ranką, ir tampi mano draugu. Ir taip bręsta gamtoje mano tikėjimas. Kelios dienos joje grąžina man sielos ramumą. Ir aš keliauju per tą nuostabią gamtą, lyg Dievas mane lydėtų ir, lyg norėdamas sutvirtinti mano tikėjimą, atveda į Pompėjų.
Kelis šimtmečius prieš Kristų egzistavo viena pažangi civilizacija, kurios vardo ir tikros istorijos dar tikrai negalima nustatyti. Tik yra žinoma, kad per miesto patį žydėjimą žemė staiga sudundėjo, tamsuma užėjo, ir didis Vezuvijaus kalnas liepsnom sprogo, paliejo lavą ir palaidojo Pompėjaus miestą kartu su jo gyventojais. Nors daug šimtmečių prabėgo nuo tos tragedijos, jos griuvėsiai šiandieną vis primena gamtos stebuklus. Ir aš liūdnai vaikštinėju ir žiūriu į iškastą "numirusį" miestą, į turtingas meno ir architektūros iškasenas ir į suakmenėjusius žmonių ir gyvulių lavonus. Pro sugriautas kolonadas matyti tas didysis Vezuvijaus kalnas, dabar tylus, ramus, gražus. Keista, bet man Dievo sukurta gamta ir žmogaus sukurti civilizacijos griuvėsiai neapsakomai nuostabiai čia kartu harmonizuojasi. Vezuvijaus kalnas atrodo kaip didysis ir galingas Dievo pirštas, kurio pakėlimas perspėja pasaulį vis ieškoti ir neprarasti tikėjimo. Tas pats tikėjimas išaiškina, kodėl vieni gyvena, o kiti miršta, kodėl vienas tik Dievas gali duoti mums gyvybę ir tiktai Jis ją turi teisę atimti. Tikėdama tai, ir aš dabar žinau, kokia menka esu prieš stiprią Dievo galią ir jėgą. Ne vienas žmogus žemėje suranda Dievą gamtoj ir kartu pajunta savo bejėgiškumą. Ir didieji mūsų astronautai, keliaudami erdvėse, suprato savo menkumą kosminiame Dievo pasaulyje. Užtat vienas astronautas, Frank Borman, skrisdamas erdvėj, kreipėsi į Dievą: "Suteik, Viešpatie, mums regėjimą, kad galėtume pasaulyje pro žmonių menkystę įžvelgti tavąją meilę. Suteik mums tikėjimą, kad galėtume pasitikėti tavuoju gerumu, nepaisant mūsų ribotumo ir silpnumo. Suteik mums žinojimą, kad galėtume ir toliau melstis protu ir širdimi".
To paties ir aš prašau...