STEFANIJA STASIENĖ

     Šiandien žmogus gerovės ir pažangos amžiuje, gal labiau negu bet kada, jaučiasi nesaugus, dažnai nustojęs vilties ir paguodos. Šiandieniniam žmogui, lygiai kaip ir prieš 2000 metų, reikalinga tų pačių vaistų sielai pagydyti, kad jis vėl savim būtų patenkintas. Tačiau tai savo jėgomis žmogus nepajėgia atlikti. Vien savo jėgom vadovaudamasis žmogus gali tik dar giliau į nusikaltimus įbristi ir galiausia save visai sunaikinti. Šalia savo jėgų ir savęs pasitikėjimo žmogus turi turėti nepalaužiamą tikėjimą savo Kūrėju. Tačiau prarasti tikėjimą savo Kūrėju nesunku ir pavojus jį prarasti dažnai ateina nejučiomis.

     Garsusis misionierius ir gydytojas Albert Schweitzer kartą pirmos komunijos proga į vaikučius kreipėsi sveikinimu, kurio kai kurios mintys tiktų visiems. Tarp kitko jis pasakė: "Aš jūsų nenoriu išgąsdinti tais pavojais, kuriuos jūs gyvenime sutiksite. Aš tik noriu jus įspėti, kad, nežiūrint ką bedarytumėt, visuomet atkreiptumėt dėmesį įtai, kad jūsų siela nebūtų pažeista. Vėliau gal ir pastebėsite pavojaus dydį, bet tada gali būt jau per vėlu". Šiais žodžiais Albert Schweitzer lyg ir norėtų mus įspėti saugotis gyvenime išdidumo ir su juo surišto lengvabūdiškumo. Šiandien žmogus dažnai savo sielą sužaloja ir be didelių gimdymų. Mes paprastai ją užmigdome, pasinėrę į šių dienų gyvenimo rūpesčius, džiaugsmus ir išsiblaškymus. Ir taip žmogus dažnai nė nepajunta, kad tai, kas anksčiau buvo vertinga, dabar tik tuščias atgarsis paliko. Tokiam žmogui dabar vidinis gyvenimas netenka prasmės". Kaip varpas nustoja skambumo, kai jame atsiranda įskilimas, taip ir tikėjimas praranda savo vertę, jei kas nors atmeta nors vieną tiesą, nes nebetiki Dievu, kuris apreiškė visas tikėjimo tiesas", sako vysk. K. Paltarokas. Taip užmigdydamas savo sielą, žmogus praranda ir tikėjimą. Lygiai kaip Afrikoj siaučianti miego liga: iš karto žmogus jaučia nuovargį, paskui labiau nusilpsta ir pagaliau, visiškai netekęs jėgų, miršta.

     Taigi žmogus, pajutęs nors ir menkiausią sielos nuovargį, turėtų išsigąsti ir žinoti, jog jo siela jau pažeista. Bet dažnai daugumas nė neatsibunda iš tokio miego ir taip su juo susigyvena, kad ramiai gyvena ir toliau. Iš šio miego pabusti žmogui reikia tam tikrų inspiracijų, tam tikro gilaus susikaupimo. Tačiau žmogus šiandieną nelinkęs giliai susikaupti ir savo sielą pažadinti krikščioniškai meilei ir nuolankumui. Šiandien išdidumas žmogų valdo, nes jis savo žiniom ir techniškom priemonėm žvaigždes pasiekia. Dievą jis laiko mirusiu. Tėvų ir valdžios autoritetas paniekintas. Jaunimas, laiko dvasios suvedžiotas, verčia viską iš šaknų. Ir svarbiausia, žmogus, visa tai matydamas, yra pasyvus, ir visiems atrodo, jog nieko blogo nevyksta.

     Tad ypač šiandien reikia didelių pastangų ir nuostabios jėgos išsilaikyti gyvenimo srovėje. Todėl žmogus labiau negu bet kada turėtų pasitikėti Kūrėju ir savo didele dvasios jėga. Tokia jėga, kurią turėjo didysis Michelangelo, kai jis kūrė savo milžiniškus meno kūrinius. Tokias galias žmogus turi, tik, kaip minėjau, jos užmigdytos snaudžia. Štai turime gyvą galiūno pavyzdį — tai rusų pabėgėlį Sergejų Kurdakovą, kuris buvo auklėjamas tapti kovojančiu bedieviu. Tokiu ir tapo ir žiauriausiai persekiojo tikinčiuosius, kol vieną dieną tapo tikėjimo apaštalu. Jo sieloje snaudžiantį milžiną prikėlė kruvinas tikinčiųjų rankraštis, kuris vienos tironiškos atakos metu pateko į jo rankas. Jis tada suprato, kad į pasaulį atėjo ne atsitiktinai ir ne vergauti, o atlikti tai, ką kūrėjas jam yra skyręs. Siekdamas laisvės, beviltiškos odisėjos metu skęsdamas jis sušuko: "Dieve, jei Tu iš tikro esi... kai mano kūnas skęsta ir slenka žemyn, paimk mano sielą į aukštybes". Taigi toks tikėjimas žmogui užtikrina saugumo jausmą ir niekas jo daugiau iš žmogaus širdies išrauti negali. Tad žmogui reikia pasitikėti savo Kūrėju ir savimi.

     Ir tikra krikščioniška meilė artimui kartais pažadina žmogaus sielą. Štai viena Putnamo seselė pasakoja, jog viena iš globojamų senelių buvo tikėjimo atžvilgiu gana abejinga ir šalta. Tačiau kartą ją sutikusi tarė: "Dabar aš matau Dievą, nes kai matau jus visada besišypsančią ir su meile mus aptarnaujančią, aš pajutau, kad gyvenime nesu viena, yra ir Dievas su manim". Taip ir kiekvienas žmogus savo gyvenimo kely ne vienas. Šis jausmas ir sudaro krikščionybės saugumą. "Pasaulyje jūs baiminatės, bet nebijokite — aš esu pasaulį nugalėjęs ir esu su jumis kiekvieną dieną iki pasaulio pabaigos", sako Kristus. Dievas yra visų žmogaus troškimų viršūnė ir jo dvasinio nerimo versmė. Tačiau Dievas pasilieka žmogui vis dėlto paslaptis, kuri ir sudaro tą žmogaus dvasinę kančią. Todėl ir nereikia stebėtis, jog tikėjimas dažnai prarandamas ir vėl atrandamas.