VACYS KUPRYS
VALSTYBINĖ TAUTOS SAMPRATA
Valstybinė tautos samprata giliai įaugusi amerikiečių galvosenoje, bet neaplenkusi ir lietuvių — ypač jaunosios kartos. Ji yra labai paprasta: "Tautą sudaro valstybės piliečiai". Nėra tokio dalyko, kaip Amerikos lenkai, italai ar vokiečiai; priėmę pilietybę, jūs priklausote tik amerikiečių tautai" — sako Amerikos Revoliucijos Dukterys savo brošiūroje, skirtoje naujai gavusiems Amerikos pilietybę. Ko verta ši pažiūra? Visų pirmiausia turime atsakyti į klausimą: kas yra valstybė, arba bent surasti jos esmę išsakantį bruožą.
Nematau reikalo čia daryti pilnos valstybės sąvokos skaidos, tenoriu pabrėžti, kad valstybė yra visuomeninė organizacija.Kas gi yra organizacija? Tai toks jėgų paskirstymas ir sujungimas, kuris įgalina jas duoti didesnes išdavas, negu jos duotų veikdamos nepriklausomai. Organizacijai visuomet turi būti duotas tikslas, uždaviniai ir priemonės jiems siekti. Organizacija visada remiasi tais pačiais principais, nežiūrint kur ir kam ji tarnautų: visuomenei, technikai, kariuomenei, verslui ar dar kuriai kitai sričiai. Iš to matome, kad organizacija, o tuo pačiu ir viena iš jos formų — valstybė, yra daiktas arba įrankis kuriam nors tikslui siekti... Valstybė priklauso daiktinei tikrovei, nors ji yra grynai racionalinė — mūsų pojūčiams neprieinama. Valstybės tikslas plačiąja prasme — tarnauti žmogui ir tautai. Jau iš to, kas pasakyta, turėtų būti aišku, kad tautos negalime sutapatinti su valstybe.
Valstybė yra dirbtinė: tauta — prigimtinė. Valstybė yra priemonė pasirinktam tikslui siekti: tautai niekas negali nurodyti tikslų ir naudoti ją kaip priemonę jiems siekti — ji vykdo misiją savo pačios egzistavimu. Pilietybę savo noru galima gauti ir prarasti; tautybė yra nepakeičiama. Pagaliau visiems žinoma, kad tauta gali gyventi ir be valstybės, nors jos gyvastingumui reikštis valstybė yra labai reikšmingas įrankis.
ROMANTINĖ TAUTOS SAMPRATA
Romantinė tautos samprata mūsų tautiečių galvosenoje buvo ir tebėra gyva. Kuo ji pasižymi? Lig šiol esu palietęs tas tautos sampratas, kurios tautos esmę bando atskleisti pasaulėžiūrinės ar daiktinės tikrovės rėmuose. Romantinė tautos samprata yra svetima toms tikrovėms, nes ji remiasi ne tiek proto išvadomis, kiek jausminiu išgyvenimu. Romantikai bendros tautos sąvokos ne tik neturi, bet ir nesiekia jos surasti ir pažinti. Jiems svarbu ne tai, kaip tauta suprantama, o kaip su ja santykiaujama. Santykį irgi apsprendžia ne proto svarstymai, ne filosofinis ar religinis tikėjimas, o meilė, grožėjimasis, didžiavimasis, kentėjimas, neapykanta ar dar kitoki jausminiai išgyvenimai. Todėl nestebėtina, kad romantikų tautos samprata išryškėja, ne kurioje kitoje, o meninėje tikrovėje. Romantikams išreikšti savo tautinį credo patogiausias kelias yra: poezija, istoriniai romanai, dainos, senovės laikų padavimai.
Romantiška nuotaika labai sustiprėja, kai tauta patenka į tragišką būklę, bet dar nėra praradusi vilties atgauti buvusią didybę. Tai liudija mums Lenkijos romantizmas, pasireiškęs devynioliktojo šimtmečio pirmoje pusėje. Čia romantizmas greitai nusileido nuo literatūrinių viršūnių į gatvinę propagandą, rengdamas dirvą 1853 metų sukilimui. Šis romantinis lenkų patriotizmas, persimetęs į Lietuvą, nevedė lietuvių prie tautinio atgimimo. Jis pagaliau po nepasisekusio sukilimo išblėso. Čia pat naują kovos krypti davė Vysk. M. Valančius. Jo kovos tikslas buvo ne valstybęatkurti, kuri darai būtų buvus lenkiška, bet išlaikyti tautos gyvybę.Jo siūloma kovos taktika: venkit nebūtinų aukų, telkit savyje dorines, kultūrines ir ūkines vertybes ir būkit gudrūs kaip žalčiai. Jo pasipriešinimas priimti rusišką raidyną, jo sumanymas spausdinti knygas Prūsuose ir suorganizavimas knygnešių, pagaliau aktyvus liaudies švietimas parapijose paruošė dirvą "Aušros" laikraščiui, o kartu su juo ir romantiniam lietuvių patriotizmui. "Aušros" "romantizmas" turėjo didelės įtakos atbusti lietuvių tautinei sąmonei, jei tautine sąmone laikysime, ne pačios tautos sampratą, bet išgyvenimą jos kaip bendruomeninio vieneto, kaip pajutimą tautinės savigarbos ir pasitikėjimą savimi. Reikia pripažinti, kad šitų savybių iki "Aušros" pasirodymo lietuvių tauta stokojo.
Vėliau, diferencijuojantis lietuvių visuomenei idėjiškai ir politiškai, tautinis romantizmas prarado savo pirminį vaidmenį. Vis tik jis tapo vedamąja idėja Lietuvos mokyklinio jaunimo auklėjime. Šio auklėjimo įtaka šiandien aiškiai regima kai kurių mūsų viduriniosios kartos tautiečių galvosenoje.
Šios rūšies romantiniame galvojime trūksta sistemos ir iškyla daug prieštaravimų. Romantikai tariasi iškėlę tautą į pirmaeiles vertybes, bet, nesuvokdami ir neišgyvendami jos turinio, paverčia ją į nuo tikrovės atitrauktą ir beprasmį žodį. Romantikas gali tariamam "tautos labui" niekinti ir skriausti savo tautiečius, neturėdamas dėl to ne tik sąžinės priekaištų, bet dargi jaustis atliekąs patriotinį darbą. Tačiau, neatskleisdami tautos turinio, neatsakome į klausimą, kodėlji yra vertybė. Kiekviena vertybė apsprendžiama dviejų klausimų: kaipji vertinama ir kodėlji taip vertinama, atseit, vertinimas turi ne tik subjektyvų, bet ir objektyvų pradą. Nesurasdami objektyvaus vertybės prado tautoje, romantikai yra priversti ieškoti jo tautos pakaitaluose. Jie gali būti: tėvynė ar gimtasis kraštas, tautinė valstybė, rasė, net tautą ar valstybę reprezentuoją simboliai. Norėdami gimtąjį kraštą ar valstybę bei jos istoriją suidealizuoti, turime gausybę grožinės literatūros, dailės, teatrinių priemonių. Galime žavėtis jo gamtos grožiu, išgražinti jo istoriją, padidinti priešų nuodėmes. Čia romantizmas randa visišką galimybę pasireikšti, bet kartu sutinka pavojų, pavirsti tik propagandine priemone. Taip, pavyzdžiui, gimė fašizmas, paversdamas valstybę aukščiausia vertybe, ar nacionalsocializmas, išaukštinęs rasę. Romantiniu patriotizmu nusiteikusi žmonių masė buvo stiprus ramstis tų partijų tikslams. Ji įgalino diktatorius bei jų partijas "tautos labui" pavergti pačią tautą.
Paminėtinas čia ir "simbolistinis” tautiškumas, kaip pseudoromantinė apraiška, kuri pastebima ir lietuviškoje bendruomenėje. Romantinis tautiškumas, neturėdamas aiškios tautos sąvokos ir tuo pačiu neatsakydamas, kokia ji vertybė iš esmės, tautą reprezentuojančius simbolius nuprasmina.
Nežiūrint to, turime nemažą skaičių romantikų, kurie ne vien tik oficialiems, bet dargi ir pridėtiniams (pvz. žvakės, V. K.) simboliams teikia beveik sakralinę pagarbą. Tai tie, kuriems simbolis svarbus, nes jis yra simbolis; tai tie, kurie šalia dalyvavimo paradinėse ceremonijose kitokių pareigų savo tautai nesuranda.
Kai kuriose mūsų šeimose, jaunimo organizacijose ir lietuviškose mokyklose tautinis auklėjimas tebėra romantiškas. Kaip patirtis rodo, jis norimų vaisių neneša. Pasakojimai apie gražią Lietuvos krašto gamtą ar buvusią jos imperiją jaunuoliui tėra vykusi ar nevykusi pasaka, o kartais ir melas... Krašto grožis ar didybė ne tik jaunuolio (jo nemačiusio), bet ir kiekvieno iš mūsų neįpareigoja.Įpareigoti galime būti tik Dievui ir žmonėms ar jų bendruomenei — tautai. Tautos apgyventas kraštas tėra daiktas, ir mes į jį, kaip tautos nariai, turime teisę,nors būtume ir kitos valstybės piliečiai. Lietuvių tautą suliedinti su jos kraštu reiškia psichologiškai ją nuo mūsų jaunimo atitraukti, nes ją nukeliame už Atlanto. O suprasdami tautą kaip brolystės ir tėvystės surištus žmones, padarome erdvinius atstumus nebeesminiais jos egzistencijai.
TAUTOS MISIJA
Jau minėjau, kad tauta, atvirkščiai negu valstybė, neturi jai skirto tikslo, kuriam ji tarnautų kaip įrankis, o misiją.Ką tai reiškia? Tikslą nustato ne pati valstybė, bet žmonės, o tauta vykdo savo misiją pačiu egzistavimu. Mes nenustatom, ką tauta turi sukurti ar atlikti, o tik patvirtinam tai, ką ji sukūrė. Vienok už tautos misiją esame visi asmeniškai atsakingi. Vadinas, mes ne tautą, o patys save privalome įpareigoti. Žmogus pašauktas kūrybiniam veiksmui, todėl Dievo dovana ateina jam ne kitaip, o pareigos forma. Kas gauto talento neleidžia apyvarton, o užkasa žemėje, tas užsitarnauja pasmerkimą. Dovana tik tada visai įprasminama, kai ji virsta medžiaga kūrybiniam veiksmui, kurio vaisius vėl gali būti teikiamas kaip dovana. Žmogus iš tautos gauna ne tik savo egzistenciją su ypatingomis dvasinėmis galiomis, bet šalia to ir jos sukurtas kultūrines, ūkines ir dar kitokias vertybes. Tai dovana, už kurią kiekvienas turėtų jaustis dėkingas ir skolingas. Šito dėkingumo šiandieniniai žmonės stokoja, nes jie neišgyvena tautos kaip organiško vieneto, o tik kaip masinę visuomenę, kur žmogus su žmogumi susitinka, ne dovanas vienas kitam nešdami, o varžybų lauke, siekdami laimėjimų kitų sąskaitom. Bet koks kūrybinis ar gamybinis veiksmas, skirtas kitų labui, virsta dorine kūryba. Dorinė kūryba yra ne kas kita, o tai, kas užbaigia atstatyti mūsų sužalotą brolystę. Sužalotos brolystės atstatymas yra krikščionybės į-gyvendinimas. O brolystė nėra tik atitraukta sąvoka, bet egzistuojanti tikrovė: šeimos, tautos ar žmonijos pavidalu. Šiuose rėmuose, o ne kitaip, esame įpareigoti tėvystę ir brolystę kaip dorines vertybes užbaigti kurti. Taigi, pirminė tautos misijos prasmė yra dorinėir kaipo tokia ji yra krikščioniškosios misijos dalis. Antroji tautos misijos prasmė yra istorinė.Istorija, krikščioniškos pasaulėžiūros požiūriu, nėra palaidų ir tik atsitiktinių praeities įvykių eiga, o turi savo pradžią ir prasmingą pabaigą. Istorijos eiga priklauso nuo dievažmogio sąveiksmio: dieviškosios apvaizdos ir žmogiškosios kūrybos bei destrukcijos. Kadangi pagrindinis vaidmuo istorijos vyksme priklauso tautoms, tai šį dievažmogišką sąveiksmį ir tenka laikyti istorine tautos misija. Tauta, vykdydama istorinę misiją, įprasmina savo pasisekimus ir nepasisekimus. Jos istorinė misija verčia gyventi ne vien sau, bet ir likusiai žmonijai. Kartais ir nedidelės tautos likimas pasuka pasaulio istoriją kita linkme.
Pagaliau tauta pašaukta kultūrineimisijai. Kiekviena tauta, kurdama kultūrines vertybes, įspaudžia į jas savo tautinio charakterio bruožą. Tokiu būdu tautinis įvairumas įgalina pasaulyje reikštis kultūriniam įvairumui. O šis įvairumas rodo pasaulio kultūrinį turtingumą. Todėl varžyti vienaip ar kitaip tautos kultūrinį veikimą yra nusikaltimas ne tik prieš ją pačią, bet ir prieš visą žmoniją.
NUTAUTIMAS
Šio sudėtingo klausimo rašinio rėmai neleidžia nuodugniau nagrinėti, todėl tesiribosiu kai kuriomis principinėmis mintimis.
Vadovaujantis samprata, kad tautybė yra tėvystės ir brolystės ryšys, perėjimas iš vienos tautybės į kitą yra neįmanomas. Jis neįmanomas, nes tas ryšys yra egzistencinis, o ne sutartinis.Ką tada vadiname "nutautimu"? Čia reikia prisiminti, kad žmonės, nors tėvystės ir brolystės ryšio negali pakeisti, bet yra pašaukti jį išlaikyti. Ir jis išlaikomas tik aukos keliu. Čia kyla klausimas: ar tauta yra toji vertybė, kuriai mano pasiaukojimas būtų prasmingas? Į tą klausimą teigiamai atsakyti pajėgūs tik tie, kurie turi intelektualinį pajėgumą suprasti tautą kaip didelę vertybę, kurie turi dorinį kilnumąjai angažuotis ir pakankamai stiprią valiądidesnei ar mažesnei aukai prisiimti. Tomis savybėmis pasižymi tik asmenybės. Masės žmogus niekada nepajėgs suprasti tautos kaip didelės vertybės, lygiai, kaip jis neįstengia suprasti ir angažuotis visai eilei kitų vertybių. Masės žmogus visada pasiduoda mados diktavimui ar kitokiam socialinės aplinkos spaudimui, todėl jis eina visada su dauguma. Kadangi svetimame krašte daugumai atstovauja kitataučiai, tai masės žmogus (ateivis), sekdamas ją, savaime atsitraukia nuo savo tautos. Masės žmogus nesistengia ir nepajėgia giliau pažvelgti į dalyko esmę, o tenkinasi susipažinęs su išorinėmis jo apraiškomis. Tad nenuostabu, kad jis, pasisavinęs svetimos tautos kai kurias žymes, jaučiasi jau jai priklausąs. Todėl nutautimas tėra tariamas, one tikras tautybės pakeitimas. Jei nutautimas reikštų tautybės pakeitimą, tai tada neiškiltų nusikaltimo klausimas, nes nauja tautybė įpareigotų mus "naujai" tautai. Deja, tautybė yra prigimtinė ir nepakeičiama, todėl nutautimas yra ne kas kita kaip atsisakymas tautai pareigų ir tuo pačiu nedalyvavimas tautos misijos įgyvendinime. Ar šia prasme nutautimas yra nusikaltimas? Kaltės klausimas yra sudėtingas ir priklausomas nuo daugelio aplinkybių, todėl turi būti keliamas ir sprendžiamas su dideliu atsargumu ir tik konkrečiuose atvejuose. Tačiau jei tautą suprantame kaip mus įpareigojančią vertybę, tai, ją palikdami, pasirašome patys sau kaltinamąjį aktą.
KAI KURIOS IŠVADOS IR PARYŠKINIMAI
1. Mokslas yra nepajėgus atskleisti tautos prigimties, struktūros ar nuspręsti, kuriai vertybių kategorijai ji priklauso.
2. Norėdami pažinti tautos esmę, turime peržengti mokslo ar daiktinės tikrovės ribas ir remtis pasaulėžiūra.
3. Tėvystė ir brolystė — tai ne sentimentalus išsireiškimas, ar biologiškas ryšys tarp žmonių, o doriškai egzistencinis ryšys tarp Dievo ir žmonių bei tarp pačių žmonių. Jis yra vienintelis žmogiškojo buvimo pradas ir palaikytojas.
4. Žmogus yra pašauktas vykdyti tėvystės ir brolystės kūrimą per konkrečias jų formas: šeimą, tautą ir žmoniją.
5. Sociologiniai, kultūriniai, biologiniai ir kiti išoriniai veiksniai negali tėvystės ir brolystės esmės pakeisti, ir todėl visos tautos yra tarp savęs lygios vertybės.
6. Kultūra ir valstybė yra pasekmės, o ne tautos egzistavimo priežastys.
7. Tauta turi teisę gyventi savame krašte ir turėti valstybę, panašiai, kaip individualus žmogus turi teisę į jam priklausomą daiktą.
8. Tauta, valstybė ir gyvenamas kraštas yra trys savo prigimtimi skirtingi dalykai. Tai reikia būtinai pabrėžti, aiškinant jaunimui klausimus, susijusius su tauta.
9. Tautos misija turi dorinę, istorinę ir kultūrinę prasmę, kurių įgyvendinimas priklauso nuo mūsų pačių įsipareigojimo, kūrybingumo ir atsakomingumo pajutimo.
10. Tėvystės ir brolystės ryšys yra egzistencinis, o ne sutartinis; todėl perėjimas iš gimtosios tautybės į kitą tiesiogine žodžio prasme neįmanomas. Nutautimu vadiname atsisakymą vykdyti tautai pareigų ir tuo pačiu nedalyvavimą tautos misijos įgyvendinime.