KUN. JUOZAS PRUNSKIS
Nekatalikas rašytojas H. S. Chamberlain vienu metu rašė:
— Kristaus gimimas yra pati svarbiausia data visoje žmonijos istorijoje. Nėra karo, valstybės pradžios, nėra jokio natūralaus reiškinio, jokio išradimo, kuris savo svarba galėtų prilygti trumpam Galilėjiečio gyvenimo laikotarpiui žemėje. Tai yra įrodyta beveik du tūkstančius metų užsitęsusios istorijos. .. Yra tikrai gilus pateisinimas vadinti Kristaus gimimo metus pirmais ir nuo Jo pradėti mūsų chronologiją.
Dar daugiau Kristus mums svarbus, kai prisimename Jo atneštą gilią dvasinę pagalbą žmonijai. Amžiais nepamirštamas dailininkas Fra Angelico yra nutapęs įspūdingą paveikslą — Kristaus nužengimą į pragarus. Vaizduojami atidaryti sunkūs geležiniai vartai, pro kuriuos į vidų krinta šviesa nuo Kristaus. Visi, kurie iki tol taip ilgai Jo laukė, dabar stipria srove veržiasi artyn prie Kristaus, o Jis stovi, visų laukdamas išskėstomis rankomis. Tie žmonės gyveno prieš Kristų, bet tik dabar jie pradeda pilnutinį gyvenimą Kristuje.
Kristaus išskleistos, laukiančios rankos yra nukreiptos į visus. Pilnutinį gyvenimą Jis neša visiems, taigi ir mums. Viešpats atskleidė mums žemiškojo gyvenimo prasmę ir nurodė kryptį. Prieš Jį daugeliui net ir išmintingųjų tai buvo neatspėjama mįslė. Sokratas klausė: "Kaip mes turėtume geriausiai tarnauti Dievui? Bus geriausia, jeigu mes palauksime, kol kas nors ateis ir mus pamokys".
Kai Buda buvo arti mirties, jo mokiniai ėmė jį klausti paskutiniųjų instrukcijų. Buda jiems pasakė: "Stenkitės be paliovos". Mokiniai tada jį užklausė: "Kodėlgi mes turėtume stengtis?" Buda tik patraukė pečiais. Anksčiau jis buvo mokęs, kad reikia siekti Nirvanos — išnykimo.
Kristus yra ypatingai svarbi atrama žmogui sunkiausiose valandose. Didysis kompozitorius Mozartas 1778 m. liepos 3 d., tada teturėdamas tik 22 m. amžiaus, rašė savo geriausiam draugui kun. Bullinger:
— Dievas pasišaukė mano brangiausiąją motulę pas save. Jos panorėjo sau. Tai aš suvokiu ir pasivedu Jo valiai. Jis man ją davė, o dabar atsiėmė... Prieš tris dienas ji atliko išpažintį, priėmė Komuniją, gavo paskutinį patepimą... Mano brangus drauge, aš nesu apimtas kartumo, o jaučiuosi paguostas. Specialios Dievo malonės dėka aš viską pakeliu tvirta, ramia dvasia. Kai jos liga pasidarė pavojinga, aš prašiau dviejų dalykų: ramios mirties mano motulei, o sau — stiprybės ištverti. Gerasis Dievas mane išklausė ir suteikė abidvi malones.
Toliau Mozartas pasakojasi, kaip jis, Dievo palaimos laukdamas, laikosi pasninkų, kas sekmadienį ir šventadienį klauso šv. mišių, o jei galima, tai ir šiokiadieniais. Net ir savo paties mirtį prisimindamas, Mozartas rodė daug dvasinės stiprybės. Jis rašė:
— Kad paskutinis mūsų gyvenimo kelias yra mirtis, aš taip susiderinau su šia geriausia žmogaus drauge, kad ne tik jos veidas manęs nebegąsdina, bet, priešingai, mane ramina ir paguodžia. Ir aš esu dėkingas Dievui, kad Jis atnešė man palaimą pažinti mirtį kaip raktą į laimę. Nors aš esu pačioje jaunatvėje, bet niekada neužmiegu nepamąstęs, kad ateinančioji diena gal jau neberas manęs tarp gyvųjų. Ir tačiau nieks iš mano aplinkos, kas tik mane pažįsta, nepasakys, kad esu liūdnas ar paniuręs. Už tą laimę aš kasdieną dėkoju savo Tvėrėjui ir nuoširdžiai to paties linkiu kiekvienam žmogui.
Ant vieno tilto Passau mieste buvo užrašas: "Viskas yra tik perėjimas". Ir kaip didelė mums yra tiesa, Kristaus atnešta, kad ir mūsų gyvenimas, mūsų mirtis yra tik perėjimas į amžinybę, o ne išnykimas. Svarbu tik, kad ta kelionė amžinybėn nebūtų tuščiomis rankomis. Genuvoje, kur yra pačios gražiausios pasaulio kapinės, kur švyti tiek daug meniškų paminklų, gyveno senutė vaisių pardavėja, kurios vienintelė svajonė buvo susilaukti, kad po mirties ir jai būtų pastatytas toks dailus paminklas. Dėl to ji visą amžių kietai gyveno, uoliai taupė, dėjo centą prie cento, kad pabaigoje ir jai būtų daili marmoro skulptūra. Tegu ta mintis buvo ir estetiška, bet moteris labai klydo, savo visą dėmesį sutelkdama į šaltą marmorą, ne į savo širdį ir sielą, skirtą amžinybei. Ne vienas ir dabarties žmogus, kad ir kitokiais būdais, šią klaidą kartoja.
Kai graikų tapytojas Apelles sėsdavo prie darbo, jis viltingai pratardavo: "Aš dirbu amžinybei". Eidami Kristaus nužymėtų gairių keliu, mes dažniau turime taipgi prisiminti, kad gyvename ir dirbame amžinybei. Ir čia mes turime kits kitą paremti, padėti, stiprinti. Kartą Europoje rugsėjo mėnesį taip žiauriai atšalo oras, kad kregždės, nespėjusios dėl per ankstyvo šalčio išskristi, jėgų netekusios, šalčio palaužtos krito ant žemės. Žmonės, jų pasigailėję, rinko nuo žemės ir lėktuvais gabeno į šiltesnes vietas. Žmogaus siela yra nepalyginamai svarbesnė, negu blezdingėlė. Ir ją kartais gyvenimo šalnos palaužia. Užtat visų, kas tik gali, visų Kristaus mokinių uždavinys yra šąlančiai žmogaus sielai nešti daugiau šilimos, nukreipti ją į gaivinančiai šildančius Kristaus širdies spindulius. Savo tarpe reikia daugiau rodyti krikščioniško nuoširdumo. Vienas iš didžiųjų Europos mintytojų, Tihamer Toth, rašė, turėdamas minty materialinių gėrybių viliojamą žmogų ir Evangelijos turtuolį: "Turtuolis pražuvo ne todėl, kad jis buvo turtingas, bet todėl, kad jis buvo beširdis". Krikščionybė nuo pat savo pradžios išėjo į kovą su žmogaus beširdiškumu ir savimeiliškumu, nes tai yra didelis nutolimas nuo mylinčios Kristaus Širdies.
Žmogus dažnai yra pasinešęs į klystkelius. Net pats humaniškumas kartais iškrypsta į šunkelius. Štai Paryžiuje ir daugelyje Amerikos vietų yra šunų kapinės, kur yra taip brangių paminklų, kad už juos vargšų šeimos daug dienų galėtų turėti duonos. Viename tokiame šuns antkapyje Paryžiuje yra iškalti žodžiai: "Safo, mano ištikimoji ir kilnioji drauge. Jeigu mano siela nebus lydima tavo sielos nežinomybėje, tai aš nenoriu Dangaus karalystės".
Čia mums prisimena istorinis įvykis su Aleksandru Didžiuoju. Kartą jis patyrė, kad vienas jo karys niekšiškai pasielgė priešo akivaizdoje.
— Koks tavo vardas? — paklausė karį imperatorius.
— Aleksandras, — atsakė tas.
— Juk tai ir mano vardas. Arba tu pakeisk savo vardą, arba keisk elgesį.
Jeigu mes esame krikščionys, mūsų elgesys turi būti krikščioniškas.
Viename iš gražiausių Pietų Amerikos miestų, Rio da Janeiro, yra trijų tūkstančių pėdų kalnas Corcovado, aukštai iškyląs virš miesto mūrų. Ant to kalno buvo pastatyta milžiniška Kristaus statula. Dvejus metus dirbo, kol ji iškilo aukštumoje. Į šventinimo iškilmes susirinko 200,000 žmonių, vyskupai, vyriausybės nariai, diplomatai. Atėjus reikiamam momentui, iškilmių pradžiai, radijo išradėjas Marconi, būdamas Romoje, už 5,000 mylių, paspaudė elektros mygtuką, ir Kristaus statulą Corcovado kalne apšvietė užsižiebę galingi prožektoriai. Raiškiai švytėjo Kristus su ištiestomis rankomis, lyg tardamas evangelijos žodžius: "Pakeltas nuo žemės, aš trauksiu visus prie savęs" (Jono 12,32). Trumpųjų bangų energija, pasiųsta iš Italijos, skriejo per slėnius, kalnus, okeaną, kol, pasiekusi Braziliją, į-žiebė prožektorius Corcovado Kristaus statulai šviesa nužerti. Lygiai taip Dangaus malonei atviras širdis ir sielas skaidriai nušviečia dieviškieji spinduliai.
Šv. Vincentas a Paulo, ieškodamas tokios šviesos, prieš svarbesnį veiksmą save klausdavo: "Ką Kristus darytų mano vietoje". Pas vokiečių katalikų partijos vadą Windthorstą, kai jis dar buvo Hanoverio kancleris, atėjo moteris, prašydama perskyrų. Ji skundėsi, kad vyras kas vakarą grįžta girtas, keldamas sąmyšį namuose. Windthorstas ją paklausė: "Ką gi jūs, geroji po-
A. Labokienė Vienišas (litografija)
nia, tokiais atvejais darote?" Ši atsakė: "Aišku, aš netyliu taip pat". "Ponia", kalbėjo toliau Windthorstas, "atrodo, kad jūsų namuose trūksta vieno baldo: klaupkelės. Kai Jūsų vyras grįžta girtas ir kelia sąmyšį, geriau kalbėkite su Dievu, kaip su juo".
Graikų kalboje žmogaus pavadinimas yra "antropos", kas reiškia — aukštyn žiūrintis. Kiekvienam iš mūsų naudinga dažniau savo žvilgsnį pakelti aukštyn. Yra vieno dailininko paveikslas, dažnai matomas ir įspūdingas, vaizduojąs Kristų, besibeldžiantį į duris. Kai paveikslas buvo baigtas, mažas dailininko sūnelis kreipėsi į tėvą: "Betgi, tėveli, paveiksle yra viena klaida: nėra rankenos durims atidaryti". "Sūnau", atsakė dailininkas, "kas pirmu požiūriu atrodo klaida, iš tikrųjų atskleidžia vieną tiesą: tas vyras prie durų — tai Viešpats Dievas. Durys atsidaro į žmogaus širdį, ir jų rankena yra iš vidaus. Reikia duris iš vidaus žmogui atidaryti, kad Viešpats galėtų įeiti".
Ar mūsų širdies durys vis pasilieka užsklęstos Kristui įeiti? Ar ir mes kartais neturėsime kartoti su šv. Augustinu: "O, kodėlgi aš pamilau Tave taip vėlai?" Gal kaip tik dabar yra taip reikalinga mūsų gyvenimo revizija.
Žmonėse yra posakis, kad, norint sulaukti ilgo amžiaus, reikia valgyti tik pusę to, ką valgome, miegoti dvigubai ilgiau, gerti vandens tris kartus daugiau ir juoktis keturis kartus dažniau. Galima tik pastebėti, kad rami, švari sąžinė bus labai geras pagrindas būti pačiam linksmam ir nešti giedrią nuotaiką kitiems.
Strindbergo gyvenime skaitome, kad, pasišaukęs savo dukterį paskutiniam atsisveikinimui, jis pratarė: "Brangi Margarita, baigiau gyvenimą; balansas yra paruoštas". Tada jis paėmė Šv. Raštą, kurį vis prie savęs laikė, priglaudė prie širdies ir tarė: "Čia yra vienintelė tiesa". Tas nurodymas svarbus ne tik rašytojo, mintytojo dukrai, bet ir mums visiems. Ėjimas šventų tiesų nušviestu keliu gali pakeisti visą žmogaus asmenybę.
Kartą senatorius Remaud Paryžiaus viešbutyje išnuomavo kambarį ir iš anksto užmokėjo už visą mėnesį. Savininkas paklausė, ar nereikia kvito.
— O, ne, — atsakė senatorius. — Juk Dievas matė, kad užmokėjau.
— Tai jūs tikite Dievą? — paklausė viešbučio savininkas.
— Žinoma, tikiu. O jūs?
— Aš tai ne.
— Jeigu taip, — pratarė senatorius Remaud, — tai geriau išrašykite raštelį, kad nuomą gavote...
Tikėjimas neša ir pasitikėjimą. Ir tai yra tikrasis kelias. Italų rašytojas Giovanni Popini eilę dešimtmečių ieškojo gyvenimo harmonijos, eidamas kartaus ateizmo keliu ir tyčiodamasis iš Kristaus. Ir kai visi tie eksperimentai paliko tik kartėlį jo sieloje, jis penkiolikai mėnesių pasitraukė į nuošalumą. Čia jis surado Kristų, kurį iki tol neigė, ir kai Kristus atnešė į jo sielą tokią harmoniją, kokios jis niekur kitur nesurado, parašė savo garsiąją "Kristaus istoriją", išverstą į daugelį pirmaujančių pasaulio kalbų, taip pat ir į lietuvių kalbą. Visa knyga žėri iškalbinga Kristaus meile ir giliu jo mokslo tikrumo pajautimu.
Papinio patarimas yra toks:
— Ir jums nėra vilties išsigelbėti be Evangelijos. Arba išmoksite pasidaryti krikščionimis, triumfuojančiu gailestingumu persiėmusiais, arba amžių amžius drasky-sitės iš sambūrių į sambūrius ir iš žudynių į žudynes iki visuotinio sunaikinimo dienos. .. Reikia vėl uždegti žmones aistra krikščonybei, duoti pajusti ir paliesti ranka, kad tai nėra miręs mokslas mirštantiems pasinaudoti, bet maistas visoms burnoms, skirtas naują gyvenimą grąžinti net ir tiems, kurie gal net jo vardo gerai nežino.