E. Pociuvienė

     Nė viena šeima, auklėdama vaikus, neapsieina be žodžio "negalima". Jis reikalingas, nes padeda vaikui kontroliuoti savo poelgius. Tačiau "negalima" ar į jį panašūs draudimai turi savo atspalvius, nuo kurių didele dalimi priklauso ir auklėjimo sėkmė.

     Trys šeimos augina po vaiką, maždaug vienodo amžiaus. Savo norais visi tie vaikai irgi labai panašūs. Tik skirtingai jiems sako "negalima", ir rezultatai skirtingi.

     Pirmosios šeimos Edmutis — sveikas, linksmas, judrus berniukas. Jis visko nori, ką tik pamato. Nori mašinos, tėvelio raktų, mamytės rankinuko ir t.t. Kartais užsinori ir brangios stovylėlės nuo staliuko. Jam sakoma: "Negalima, Edmuti! Suduš". Edmutis vis tiek prašo. Bet negi duosi vaikui trapią stovylėlę? Tačiau Edmutis nenusileidžia. "Noriu, noriu..." — primygtinai verkšlena, sekiodamas iš paskos. Jam dar kartą paaiškinama, kodėl stovylėlės negalima imti, tačiau Edmutis nieko nepaiso. Tik baisiai supyksta ir užšaukia garsiai. Matydamas, kad ir tai nepadeda, Edmutis taip ima spiegti, kad visas namas skamba. Tiesiog nebepatogu kaimynų.

     Vienas namiškių nebetenka kantrybės. Ir, nepaisydamas, kad vaikui ką tik buvo pasakyta "negalima", šį uždraudimą sulaužo. "Kiek jūs rikdysit vaiką! Galva tiesiog plyšta. Duokit galų gale jam tą stovylėlę. Prižiūrėsit, nieko neatsitiks".

     Edmutis, gavęs stovylėlę, iš tiesų nustojo verkti ir iš karto pasidarė linksmas. Visi atsigavo, nebesinervina. Taip, šį sykį nebesinervina, bet ateityje dėl to vaiko, oi, dar bus bėdos visiems.

     Kitą kartą Edmutis, negavęs norimo daikto, rėkdamas net pamėlynuoja. Tiesiog gaila vaiko.

     Trečią kartą nebėra pasaulyje jėgos, kuri Edmučio norus sulaikytų. Niekas jam ir nebeprieštarauja, nes visi įsitikinę, kad geriausia vaiką nuraminti, kai paduodi, ko jis prašo. O paskui, kai užmiršta ar užmiega, paimi — ir viskas gerai.

     Štai ir turime apgadintą mažylį. Kodėl? Todėl, kad šioje šeimoje nėra tvirto "negalima".

     O gal Edmutis iš prigimties blogas! Visai ne! Mielas, smalsus, kaip ir dauguma vaiku.

     Antroje šeimoje, kurioje auga Gintukas, "negalima" jau kitoks. Čia lengvai šiuo žodžiu nesišvaistoma. O jei prisieina sakyti "negalima", vaikas žino, kad tikrai negalima.

     Kartą, kai Gintukas užsigeidė pažaisti su žadintuvu ir sukėlė triukšmą, šeima reagavo taip. Tėvas tuoj pat palaikė motinos nuomonę:

     —    Gintuti, kodėl neklausai mamytės? Tuk tau paaiškino, kad besukinėdamas laikrodį gali sugadinti! Mamytė didelė, viską žino, o tu mažas, nežinai, bet nenori klausyti. Jeigu pasakė negalima, tai ir negalima.

     Nemyliu! Nemyliu! — pagąsdino, sužaižaravęs akimis, Gintukas.

     —    Ir mes tavęs nemylim, jei taip ožiuojies. Pats supranti, kad laikrodis — ne žaisliukas, o pyksti, kaip tas nedorėlis vilkas miške. Na, ir eik pas vilką! Jis negeras, tu negeras, galėsit susidraugauti.

     Gintukas puolė prie močiutės, piktai šnairuodamas į tėvelį ir mamytę.

     —    Neik, neik prie manęs! Ir man negero vaiko nereikia. Gali rėkti kiek tik nori, o laikrodžio gadinti vis tiek tau niekas neduos.

     Gintutis nuleido galvą ir susimąstė. Bet dabar jau ne apie laikrodį, o apie save: "Iš tiesų, tur būt, jis blogai pasielgė, nes juk visi taip sako..."

     Gintutis supranta, kad tėtukas, siųsdamas jį pas nedorąjį pasakų vilką, tik juokauja. Taip pat žino, kad mamytė, tėvelis ir močiutė labai jį myli, tik nemyli to užsispyrėlio ožiuko, kuris kartais į jį įlenda. Ir jam pasidaro gėda.

     Šeima kurį laiką į jį nekreipia dėmesio. Gintukas vos neverkia. Paskui mamytė dirsteli į Gintutį ir mato, kad šis jau nebe "didvyris", o mažas, nelaimingas vaikutis. Todėl prieina ir sako:

     —    Sūneli, juk tu toks būdavai geras berniukas. Žaisliukus sutvarkydavai, rūbelius į vietą pasidėdavai. Kaip čia šiandien taip negražiai išėjo?

     Gintutis nieko nesako, tik prisiglaudžia prie mamytės ir nori, kad daugiau apie tai nebekalbėtų.

     Kitą kartą Gintukas, pamatęs vakare užsukant žadintuvą, jau pats klausia:

     —    Ar laikrodis gali sugesti? Už tai negalima jo imti?

     Dabar, kai Gintukas jau geras, mama prineša laikrodį arčiau. Apžiūri jį drauge. Leidžia apčiupinėti stiklą, parodo rodykles, priglaudžia prie ausies, kad pasiklausytų cik-cik! Papasakoja, koks geras laikrodis: pažadina namiškius į darbą, pasako, kada Gintučiui reikia eiti į darželį, kada pietauti, miegoti ir t.t.... Laikrodis nenori sugesti, todėl pyksta, jei vaikai nori juo žaisti.

     Apie trečią šeimą, kurioje auga Dainelė, nesinori ir kalbėti. Čia "negalima" virtęs galas žino kuo. Namiškiai tik iš įpratimo visą laiką šūkauja: "Nelįsk! Neimk! Nesijodyk!" — ir galvoja, kad jau auklėja. Beveik visada vadovaujamasi nuotaikomis: gera nuotaika — viskas galima, bloga — niekas nebegerai, nieko nebegalima. Vaikai nuolat girdi "negalima", bet žino, kad viskas galima. Reikia tik stipriau panorėti.

     Dažnai vaikams atrodo, kad tų "negalima" labai jau daug. Tiesiog nebeįmanoma visų įvykdyti. Būtinai dalį reikia sulaužyti. Kitaip nepajudėsi, jokios savo iniciatyvos neparodysi. Ir iš dalies vaikai teisūs. Suaugusiam žmogui ir tai viskas iš rankų krinta, jeigu nuolatos ant jo šaukia ar be skaičiaus duoda pastabas. O čia juk vaikas. ..

Aš niekam nepuoselėju nei keršto, nei pagiežos. Nemėgstu tartiufų, fanfaronų, kvailių, melagių. Bet šiuos tikrai ignoruoju, ir man vis tiek, ar toks žmogus man skersai kelio praslenka, ar karvė aukštai ragus iškėlusi praeina, ar šuo uodegą pabrukęs prabėga.

J. Aistis