Spausdinti

titas alga

     Tarti, jog šiandien išeivijos jaunimo literatūra išsilaiko vien konkursų dėka, gal dar ir nebūtų visai tikslu, bet, antra vertus, negalėtumėm nuneigti fakto, kad geriausios šio žanro knygos, išleistos paskutiniaisiais metais, buvo rašytos konkursams. Jų tarpe ir neseniai išėjusioji JAV LB Švietimo Tarybos konkurse pirmąją premiją laimėjusi Danutės Brazytės-Bindokienės apysaka "Parkas anapus gatvės".

     Jaunimo literatūroje D. Brazytė jau reiškiasi bent dešimt metų. Jeigu pirmosios jos knygos (Keturkojis ugniagesys, 1964, ir Baltosios pelytės kelionė į mėnulį, 1966) buvo skirtos mažamečiams skaitytojams ir jokių problemų nekėlė, tai vėlyvesnės (Mieste nesaugu, 1970, taip pat konkurse premijuota), Įskaitant ir čia aptariamąją, skirtos paaugliams, yra reikšmingos jose keliamų problemų aktualumu. Tos problemos vienodu grėsmingumu tyko tiek šiapus, tiek ir anapus lietuviškojo geto ribų gyvenantį mūsų jaunimą. Taip ir "Parke anapus gatvės" veikėjų pasižymėjimai moksle, tautinių šokių pamokos, sąžiningas darbas vasaros atostogų metu, bandant užsidirbti pinigų knygoms ar drabužiams, dar neišsemia jų laisvalaikio valandų ir energijos. Blaiviai ir realistiškai galvojanti autorė turi pripažinti, kad nė lietuviai jaunuoliai neturi imuniteto prieš narkotikų vartojimą, vagiliavimą krautuvėse (shop lifting) ar net plėšikavimą. Autorė, žinoma, nebando jų teisinti ar užtarinėti, nors randa progų ir blogybių paliestiems veikėjams leisti atskleisti savo gerąsias puses (Vidos atvejai). Paraidžiui nesilaikydama šabloniškosios ''crime does not pay" taisyklės, D. Brazytė niekur anaiptol nepripažįsta nė blogio pergalės.

     Pagrindinis apysakos veikėjas dvylikmetis Vytas Saulėnas, augąs šio krašto didmiestyje, jaunų inteligentų šeimoje. Jam ir jo draugui Storginčiui (t.y. Gintautui, šitaip bendraamžių pravardžiuojamam dėl jo storumo) dažniausiai tenka būti apysakos centre, nors neretai prožektorių šviesos nukrypsta ir į šešiolikmetį Vyto brolį Algį, keturiolikmete sesutę Dalią ar jos draugę pliuškavotą lepūnėlę Vidą. Pavasarį užsimezgęs veiksmas vyksta vasaros atostogų metu veikėjų namuose, parke, krautuvėse, gatvėsee ir kitose įprastinėse vietose, intrigos siūlui kartais nusidriekiant ir į mažiau įprastinius užkampius.

     Jau apysakos pradžioje skaitytoją užintrigavusi neeiliniu įvykiu, D. Brazytė kiekvieną skyrelį padaro tolygiai svarbų. Laikotarpiai kuriuose nieko reikšmingesnio neįvyksta, gabiai peršokami vienu sakiniu, paragrafu ar poskyriu, sąmoningai vengiant trafaretinių kasdieninės rutinos aprašinėjimų. ("Pavasaris greit virto vasaros pradžia...", "Praėjo savaitė, kita...")

     Nors kai kurios knygoje keliamos negerovės šiame krašte yra gerokai paplitusios, bet lietuviškuose rateliuose dėl jų skaudumo paprastai vengiama pilna burna apie jas kalbėti. Šiuo atveju jas keliančią autorę reikėtų sveikinti ne tik už drąsą, bet ir už gerai apgalvotą, atsargų, o kartu ir natūralų priėjimą. Tokio slidaus Dalios nuotykio, kaip dalyvavimas pasilinksminime, kur buvo rūkoma marijuana, atpasakojimas dialogu skaitytojo priimamas natūraliu formos paįvairinimu ir autorę išgelbsti iš rizikingo detalių aprašinėjimo, perdėto dramatizavimo ar atgrasaus moralizavimo. Problemos išsprendimas "šeimos posėdžiu" ir vėl parodo autorės pedagogišką ir literatūrišką metodą, jos sugebėjimą nenuklysti pigiais šunkeliais.

     Kartais atrodo, kad, norėdama išsakyti viską, ko mūsų jaunimo literatūroje dar nebuvo kelta, autorė "Parką anapus gatvės" apsunkino per didele problemų ir negiminingų įvykių gausa. Pirmojoje dalyje pasigendama veikalo ašies, į kurią natūraliai vestų visi intrigos siūlai. Toksai įvykis atsiranda antrojoje apysakos pusėje ("Pavoiingas radinys"), tačiau visos eilės nuotykių, paliestų ankstyvesniuose skyreliuose, ryšiai su šiuo ivykiu tėra atsitiktini ir palaidi. O vis dėlto tasai, sakytume, centrinis skyrelis vaizdžiai atskleidžia autorės talentą pinti intrigos siūlą, palaipsniui keliant įtampą jauno skaitytojo vaizduotėje. Tasai talentas pademonstruojamas, prie "pavojingo radinio" prieinant aplinkiniais, bet gana logiškais keliais. Tiesa, besiiriant atomazgos pusėn, veiksmo tempui sustiprėjus, akylesnis vyresnio amžiaus skaitytojas suras ir kiek nelogiškų ar dirbtinių situacijų, perdaug akivaizdžiai susiklosčiusių "pagal autorės užsakymą", tačiau vargu jas pastebės mažiau įgudęs veikėjų amžiaus skaitytojas, kuriam ši knyga taikoma.

     Itin ryškus autorės geras savo veikėjų (o kartu, žinoma, ir skaitytojų) psichologijos ir galvosenos pažinimas, vykusiai atskleidžiant jų reakcijas, charakteringas visiems šio amžiaus jaunuoliams. Štai autorės gerai parinkta tipiška situacija:

     —    Mes tada buvome maži vaikai, mama,pasipūtė Dalia.Dabar tokiais niekais tik Vytui tiktų užsiimti.

     —    Baisiai tu čia daug vyresnė už mane. Nelaikyk tokiu mažu vaiku.

     —    Treji metai didelis skirtumas,atšovė sesuo.

     —    Dveji ir vienas mėnuo,pataisė motina.Vytai, atsakyk tą telefoną, skamba ir skamba.

     —    Viską čia aš turiu padaryti,murmėjo, nerangiai slinkdamas telefono link.

     — Vis tiek ne man skambina. Dalios kuri draugė pasiilgo.

      (...) Vytas nukabino ragelį, pasisveikino ir užsidarė mažame maisto sandėliukyje, kad pokalbio nesiklausytų mama su seseria. Dalia mirktelėjo ir nusijuokė.

     —    Matai, ir tas varlė paslapčių turi.

     Kiekvienam savos paslaptys svarbios, nesišypsok,sudraudė mama (51 psl.).

     Tinkamų spalvingų epitetų, o ypač nuotaikingų veiksmažodžių panaudojimu autorė parodo ne tik gerą lietuvių kalbos mokėjimą, bet ir žinojimą, kur ir kaip jį panaudoti saikingai ir efektingai. Pavyzdžiu čia galėtų būti ir veiksmažodžio "bėgti" pakaitalais pabrėžiamas veikėjų ar situacijų dinamiškumas: "spruko laukan", "nurūko gatve", "bematant išnyko iš virtuvės", "pasišokinėdamas nubildėjo", "smuko pro duris" ir t.t.

     Viršuj duotoji citata taip pat parodo ir D. Brazytės sugebėjimą pinti lakoniškai taupų, bet daugiausia pakankamai gyvą dialogą. Tiesa, yra vietų, kur tėvų ar vyresniųjų kalbai būtų galima prikišti kiek per didelį "knygiškumą", oficialumą, nelankstumą, tačiau autorė, būdama pedagogė, gal būt, kiek galima didesnio kalbinio tikslumo sąmoningai siekė, nevengdama jo sąskaiton atsisakyti autentiškumo.

     Ne vien profesionalai garsintojai, bet ir išprususios motinos žino, kad neįpirši vaikui ar jaunuoliui kurio nors produkto, keldama tik jo maistingumą, sveikumą ir vitaminų perteklių. Lygiai kaip nepriversi jo skaityti knygos vien dėl to, kad ji lietuviška, pamokanti, naudinga, morali. Pirmoje eilėje ji turi būti įdomi, aktuali, patraukli, intriguojanti. Žodžiu — išpildyti kiekvieno skaitytojo elementarinius reikalavimus. Džiugu, kad premijuotoji D. Brazytės apysaka juos su kaupu išpildo.

Danutė Brazytė-Bindokienė. Parkas anapus gatvės. Premijuota apysaka jaunimui. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1973 m. Viršelis D. Korsakaitės-Sutkuvienės. 156 psl., kaina 3 dol.