Daina Kerbelytė

     Jungtinių Amerikos Valstybių Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba, norėdama mūsų jaunimui parūpinti tinkamų skaitinių, pernai buvo paskelbusi jau antrą konkursą parašyti jaunimui veikalą (romaną, novelę, apysaką). Konkurso vertinimo komisija buvo sudaryta Montrealyje. Šios komisijos narė buvo ir Daina Kerbelytė, kuri čia pateikia premijuotos knygos recenziją ir taip pat trumpai pamini kai kuriuos kitus konkursui atsiųstus veikalus. Iš jos pasisakymų matyti, kokių knygų jaunimas laukia. Daina Kerbelytė studijuoja žurnalistiką, tad tikimės, kad ir dažniau pamatysime jos rašinių lietuvių spaudoje.

     Taip pat šios knygos recenziją yra atsiuntęs ir mūsų žinomas literatūros kritikas pasirašęs t i t o  a l g o s  slapyvardžiu. Ir jo recenzija spausdinama šiame numeryje.

Redakcija

     Balandžio mėnesį konkurso vertinimo komisija buvo susirinkusi Montrealyje apsvarstyti devynių kūrinių, atsiųstų JAV LB Švietimo Tarybos konkursui. Tūkstančio dolerių premija turėjo būti paskirta už veikalą, labiausiai tinkantį jaunam skaitytojui. Po ilgų diskusijų komisija nutarė premijuoti Danutės Brazytės-Bindokienės apysaką, vardu "Parkas anapus gatvės".

     Šioje knygoje vaizduojama eilė nuotykių ir įvykių iš Amerikos lietuvių vaikų gyvenimo. Perskyrimas po perskyrimo atskleidžia seriją atsitikimų, užuot vysčius vieną intrigą. Dėl to knyga lengvai skaitoma, veiksmas labai greitai vystosi, tad jaunųjų skaitytojų tarpe ji turėtų turėti didelį pasisekimą.

     Pagrindiniai asmenys — Algis, Dalia ir Vytas — yra natūralūs, įtikinantys ir visai simpatingi jaunuoliai. Jų veiksmai ir pokalbiai perduoda jų charakterius: Algis — vyresnysis brolis, išmintingas, narsus, visada pasiruošęs patarti; Dalia — paauglė panelė, susirūpinusi draugėmis ir kosmetika, "motinos padėjėja", tipiškai reaguojanti į draugės pakvietimą telefonu: "Aš vėliau pabaigsiu, mama!"; ir Vytas — truputį išdykęs, sąmojingas, knygos siela. Visi jie geri, linksmos nuotaikos vaikai, sugebą įkliūti į visokias situacijas. Jų nuotykiai įvairūs: Dalia vos išvengia arešto, pabėgdama iš namų, kuriuose atvažiavusi policija atranda jos drauges ir draugus, berūkančius marijuaną. Ji sužino, kad geriausia draugė Vida yra pripratusi vogti iš krautuvių. Algio darbovietėje įvyksta apiplėšimas. Ir kulminacinis knygos įvykis — Vytą pagrobia motociklistai, norėdami iš jo išgauti, kur jis paslėpė radęs jų narkotikus. Apysakoje taip pat yra romantiška užuomina: Vidai patinka Algis, o jis į visą reikalą numoja ranka, sakydamas, kad jam nei šilta, nei šalta, bet vėliau jo nuomonė pasikeičia.

     Kiekvienas perskyrimas — tai atskira dramelė, ir beveik kiekvieną kartą vienas iš vaikų patenka į konfliktą su sąžine: ar sakyti tėvams, ir kaip jiems pasakyti? Nors santykiai su tėvais yra geraširdiškai linksmi, tačiau — kaip daugumui jaunimo — jiems yra sunku įtikinamai išsiaiškinti su vyresniaisiais. Vaikų tipiškumas ir padaro šią knygą patrauklią.

     Kūriniai, kurie komisijos buvo rekomenduoti išleisti, "Nuo devynių iki pirmos" ir "Iš Gabriuko užrašų", taip pat įdomiai ir gerai parašyti. Pirmasis yra apysaka iš šeštadieninės mokyklos. Ši tema automatiškai sukelia kai kuriuos klausimus: ar jauni skaitytojai ims šią knygą noriai į rankas, ar jie norės skaityti apie taip pažįstamą lituanistinės mokyklos atmosferą?

     Ar jie priims su entuziazmu knygą apie šį jautrų klausimą, prisimindami, kaip per keletą metų turėjo anksti keltis šeštadieniais ir paskui kelias valandas išsėdėti mokykloje, kai tuo metu kiti draugai žaidė lauke?

     "Iš Gabriuko užrašų" yra sumaniai parašyta, pilna spalvingų ir linksmų dialogų. Ii turėtų patraukti jaunimą dar ir tuo, kad veiksmas vyksta egzotiškoje Australijoje. "Saigūnas" — istorinis veikalas, malonus skaityti, ypač tiems, kurie domisi istorija. Jis yra skirtingas nuo kitų panašių istorinėmis temomis parašytų knygų. "Saigūnas" nėra apsunkintas daugeliu datų, faktų ar komplikuotų strateginių išvedžiojimų. Istorija čia vaizduojama gyvai ir patraukliai. Ne vienas skaitytojas galės įsitikinti, kad istorija nėra jau toks sausas dalykas.

     "Laiškai jaunystei" vietomis persaldinti. Kaip atsiminimai, jie gali būti įdomūs tik pačiam autoriui. Nors gramatikos ir stiliaus atžvilgiu "Laiškai jaunystei" priimtini ir jaunimui, bet vis dėlto jie labiau tinka vyresniajai generacijai, nes jaunimas dar "nežiūri atgal". Daugiausia jaunimas skundžiasi lietuviškomis knygomis, kad jos yra vienodai neįdomios: kaip žmonės reagavo į Lietuvos užgrobimą, kaip jie bėgo, kokius vargus išgyveno. Jaunimas yra daugiau susirūpinęs dabartine lietuvių padėtimi Amerikoje. Jei Gedimino ir Vytauto laikų Lietuva ir dabar jaunimui įdomi, tai dabartinė istorija yra jau labai vienoda ir nuobodi. Jaunimui kartais atrodo, kad kiekvienas pergyvenęs šią liūdną mūsų istorijos epochą yra parašęs savo atsiminimus, tad šita tema jau yra pernaudota. Aplamai jaunimui atsiminimai nėra patrauklus objektas.

     Kai pradėjau skaityti "Žvaigždės taku", apsidžiaugiau: pagaliau kažkas skirtinga! Atrodo, kad čia buvo visos sąlygos įdomiai knygai: įtikinantis dialogas, įdomi intriga, maloniai skaitoma. Pati būdama studentė, užjaučiau charakterių problemas universitete: konfliktai tarp įvairių politinių doktrinų, susitikimai su įtikinančiais jaunuoliais, stipriomis politinėmis pažiūromis. Bet staiga, maždaug vidury, veiksmas pradėjo lyg vilktis; ar autorius per daug įklimpo į politiką, ar jam pačiam nusibodo rašyti, ir užbaigė, atrodo, tik tam, kad būtų užbaigta. Kažkaip politikos filosofija tapo neįdomi, ilgos diskusijos politiškom temom pasidarė labiau nuobodžios, negu reikalingos veiksmo plėtotei. Kai pabaigiau, buvau nusivylus. Tai buvo aiškus įrodymas, kaip iš gerai pradėto ir įdomaus veikalo išėjo tik šiaip sau rašinys, kurį pabaigus, atsidūsti: "Ačiū Dievui — pasibaigė!" O iš tiesų gaila — jei autorius būtų išlaikęs pradėtą tempą ir veiksmą, užuot įsileidęs į per ilgus politinius išvedžiojimus, būtume turėję puikią knygą.

     Parenkant premijuotiną knygą, svarbiausias klausimas buvo: ar patiks jaunimui? Bindokienės "Parkas anapus gatvės" atsako: "Taip". Jaunųjų skaitytojų dėmesį patrauks veiksmas ir naujų nuotykių nujautimas: ką Dalia, Algis ir Vytas vėliau darys? Vyresniam, studento amžiaus jaunimui, kuris šeštadieninę mokyklą jau seniai baigė ir dabar bijo paimti į rankas lietuvišką knygą, nes kai kurie žodžiai gali būti nesuprantami, tai bus gera skaitymo praktika ir malonus popiečio praleidimas. Jiems, kaip ir man, bus gaila, kad lietuvių kalba neturėjom tokių knygų, kai buvome 13 ar 14 metų.

     "Parkas anapus gatvės" nėra literatūrinis šedevras ir į tokį nepretenduoja. Ši knyga lengvai patrauks jaunojo skaitytojo dėmesį, o tai jau savaime yra pasisekimas.