A. RUBIKAS
IŠVARYMAS IŠ ROJAUS IR DARBAS
Švento Rašto pasakojimas apie žmogaus sukūrimą bei jo uždavinius yra išsami teologinė antropologija (mokslas apie žmogų). Tai teologinis žvilgsnis į visą žmogų.
Aišku, Šv. Raštas kalba apie žmogaus puolimą, apie nuodėmę, apie rojaus netekimą bei iš to plaukiančias pasekmes: žmogaus eschatologinę (antgamtinę) mirtį. Bet kartu Šv. Raštas kalba ir apie žmogaus bendruomeninį gyvenimą čia, žemėje, apie visuomeninę jo prigimtį, apie lyčių atsiradimo prasmę: "Negera žmogui būti vienam" (Prad. 2, 18). Jis kalba ir apie medžiagines žmogiškosios egzistencijos prielaidas, apie žmogaus mitybą bei žemės ūkį: "Žemė teišželdina žaliuojančias žoles, duodančias sėklą, ir vaisinius medžius, duodančius vaisius" (1, 11). Jis kalba ir apie darbą: "Savo veido prakaite valgysi duoną" (3, 19).
Seniau buvo manyta ir aiškinta, kad Dievas žmogų buvo kūręs nedarbui. Pagal pirminę Dievo mintį žmogus būt galėjęs gulėti rojaus medžių paunksmy ir maitintis nuo medžių krintančiais vaisiais. Toks buvęs ankstesnysis Dievo planas. Tik išvarymas iš rojaus žmogų pasmerkęs darbui. Dabar jis buvo priverstas dirbti.
Ar taip buvo iš tikrųjų?
K. P. Celiešius savo katekizme "Ką mes tikime" (Čikaga, 1972 m.) kalbėdamas apie rojų ir sekdamas naująja egzegeze (Šv. Rašto aiškinimu) išvedžioja, kad rojus nebuvo koks uždaras žemės sklypelis su ypatingomis, pasakiškomis žemiško gyvenimo sąlygomis, bet kad "visa žemė buvo atvira žmogui, kaip laimės sodas, vadinamas rojumi".
Šitokia rojaus interpretacija, aišku, tolsta nuo senųjų katekizmų aiškinimo. Ja vadovaujantis, rojumi reikia suprasti ne kokį geografinį tašką, o visą žemę. Celiešius rašo: "Pasauly buvo daug visokių kūrinių, kaip žvaigždės, mėnulis, saulė, kalnai, augalai, medžiai, upės, jūros, debesys, ir įvairūs gyviai. Jie jautėsi laimingi Dievo meilėje" (psl. 25).
Taigi kas sudarė rojaus esmę? žvaigždės, mėnulis, saulė, kalnai, augalai, upės, jūros, debesys ir šiandien, po išvarymo iš rojaus, nėra dingę. Ir šiandien jie žavi žmogų kaip ir pirmosiomis jo žemės gyvenimo dienomis. Ir šiandien jie sudaro jaukų buvimą žemėje. Taigi ne juose glūdėjo rojaus esmė. Jos reikia ieškoti kur kitur, būtent meilės santyky su Dievu. Minėto katekizmo autorius, apibūdindamas pirmųjų žmonių, patalpintų rojuje, padėtį gražiai sako: "Jie jautėsi laimingi Dievo meilėje".
Taigi rojaus laimė glūdėjo ne tam tikroje medžiaginėje žemiškoje aplinkoje, o Dievo meilėje.
Šitoks rojaus aiškinimas remiasi ne kokiomis geografinėmis kategorijomis o (nesvarbu kur gyvenusio) žmogaus santykiu su Dievu. Padaręs pirmąją nuodėmę ir išvarytas iš rojaus, žmogus prarado ne kokį žemės sklypą (juk jam visa žemė buvo atvira kaip laimės sodas), o meilės santykį su Dievu ir tuo pačiu savo antgamtinę gyvybę. Nuodėmė pasmerkė žmogų eschatologinei (antgamtinei) mirčiai. Tą puolusio žmogaus būklę katekizmo autorius apibūdina šitokiu palyginimu: "lyg būtų išvaryti laukan iš gražaus sodo", — ir tuo pačiu jau pažymi, kaip reikia suprasti išvarymą iš rojaus, būtent — antgamtinės gyvybės praradimu.
PAVERKITE ŽEMĘ
Bet tada nėra galima pirmųjų žmonių gyvenimą darbo atžvilgiu skirstyti į dvi priešingas dalis: be darbo rojuje ir sunkiai dirbant po išvarymo. Jau iš pat pradžios Dievas žmogų kūrė darbui. Jis jį šaukė darbuotis tiek dėl savo antgamtinės, eschatologinės (pomirtinės) gyvybės, tiek ir dėl savo žemiškosios egzistencijos. Tai patvirtina Šv. Raštas.
Štai kur kas dar prieš rojaus istoriją, tuoj po pirmųjų žmonių sutvėrimo (kaip aiškina Biblija) Dievas paskelbė ir jų uždavinį šioje žemėje: "Veiskitės ir dauginkitės ir pripildykite žemę, ir ją paverkite, ir viešpataukite jūros žuvims, ir dangaus paukščiams, ir visiems gyvuliams, kurie kruta ant žemės" (1, 28).
Bet pavergti žemę reiškė ne gulėti po rojaus medžiais, o kovoti su gamtos stichija ir ją įveikti, reiškė kurti žemėje techniką, civilizaciją ir kultūrą. Žemė čia reiškė visus kontinentus, visas jūras ir abu ašigalius. O kaip šiandien yra paaiškėję, ji reiškia ir ją supančią visatos erdvę. O visa tai įvykdyti nebuvo įmanoma be darbo, be fizinių bei protinių jėgų įtempimo.
APGYVENTI IR SERGĖTI
Štai Šv. Raštas, pasakodamas "dangaus ir žemės istoriją", primena tą mūsų planetos laikotarpį, kada dar "nebuvo žmogaus, kurs žemę apgyventų" (2, 5). Bet tuo pačiu jis nusako, pažymi ir žmogaus žemišką uždavinį. Šv. Rašto pasakojimu. Dievas apgyvendino pirmuosius žmones rojuje ne tam, kad jie tenai nieko neveiktų, bet "kad jie apgyventų ir sergėtų" (2, 15). Tai reiškė apgyventi, įdirbti ir sergėti žemę, atiduotą į žmogaus rankas. Tai reiškė rūpintis jos atmosfera, jos dirvožemiu, jos augmenija ir gyvūnija ir visus tuos dalykus saugoti nuo jiems žalingų įtakų. Šiandien ypatingai aktualus yra pasidaręs šis uždavinys-.
Bet tai dar ne viskas. Vadovaujantis dėsniu, paskelbtu Šv. Rašte, kad negera žmogui būti vienam, tai reiškė drauge kurti ir tam tikras visuomeninio gyvenimo formas, atitinkančias Dievo duotą žmogaus prigimtį. Tai reiškė užtikrinti jaukų buvimą ir socialinėje plotmėje. Tai reiškė užtikrinti jį visiems.
Ir šitą žemišką uždavinį Dievas davė žmogui kaip ir aną antgamtinį: kovoti dėl pomirtinės (eschatologinės) gyvybės. Tuos abu uždavinius žmogus (ir teologai) turi imti rimtai, nes jų abiejų autorius yra vienas ir tas pats Dievas.
Kas svarbiausia: Dievas tuos du uždavinius yra vieną su kitu taip sujungęs, kad žemiškasis gyvenimas (pagal Dievo mintį) yra tapęs žmogaus antgamtinės gyvybės bei jo pomirtinio gyvenimo sąlyga, prielaida ar įžanga. Tai aiškiai patvirtino Kristus, piešdamas paskutiniojo teismo sceną. Kviesdamas palaimintuosius į savo Tėvo karalystę, jis giria jų rūpestį, jų pastangas kuriant žmoniškas medžiagines gyvenimo sąlygas čia, žemėje. Jis giria jų rūpestį teisingu maisto produktų bei kitų gyvenimo reikmenų paskirstymu: "Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte" (Mato, 25, 35-6). Jis taip pat giria jų angažavimąsi už silpnuosius visuomenės narius: "Buvau keleivis, ir mane priglaudėte, ligonis — mane aplankėte, kalinys — atėjote pas mane" (25,35-7). Kaip tik dėl šitų žemiškų uždavinių atlikimo Kristus laiko palaimintuosius vertais įeiti jo Tėvo karalystėn.
ATSAKOMYBĖ UŽ ŠIĄ ŽEMĘ
Kad krikščionys yra atsakingi už šią žemę, tai paaiškėjo jiems ypač 19-to šimtmečio pabaigoje. Tą atsakomybės sąmonę juose pažadino dideli nuostoliai: didelės darbo žmonių dalies nusisukimas nuo krikščionybės. Jeigu dėl socialinės neteisybės krikščionių kraštuose turėjo pakelti balsą Marksas, tai dėl to buvo kalta tarp kitko ir anuometinė teologų-pamokslininkų karta, daug kalbėjusi apie atlyginimą po mirties, bet per mažai arba visai nekalbėjusi apie teisingą atlyginimą įmonėse bei fabrikuose ir apie žmoniškas darbo sąlygas. Šitoks vienašališkas teologijos susikoncentravimas į pomirtinį gyvenimą, į eschatologinius dalykus, daugiau ar mažiau išleidžiant iš akių šio gyvenimo aktualijas, milijonų akyse krikščionių Dievą darė nereikšminga figūra šios žemės gyvenime ir prisidėjo prie abejingiumo religijai ir prie ateizmo pergalės.
Tokios teologijos akivaizdoje žmogus su pagrindu klausia: kas tai per Dievas, kuris viską daro dėl pomirtinio žmogaus išgelbėjimo, bet kuriam mažai ar visai nerūpi dabartinės politinės, ūkinės, visuomeninės sąlygos, kuriose tenka žmogui gyventi? Toks Dievas pasidaro įtartinas, kaip įtartinas jis buvo ir Marksui. Tai nėra Kristaus skelbtas Dievas.
Tai buvo rimtas įspėjimas XX amžiaus teologijai!
Teologija, kuri kalba apie eschatologinę žmogaus mirtį (antgamtinio gyvenimo netekimą), bet kuri, deja, lieka daugiau ar mažiau abejinga žmogaus žemiškajai egzistencijai bei mirčiai (kurios žmogus taip pat bijo), tampa neaktuali. Tada nieko nepadeda nuolatiniai įrodinėjimai, kad Dievas viską padarė iš nieko. Šitokiais argumentais jau buvo bandyta kovoti prieš ateizmą. Be pasekmių!
Žmogui yra ne vien įdomu ar svarbu, iš kokio nieko jis atsirado. Jam ne mažiau svarbu, kas šiandien su juo darosi, ką kiti su juo daro arba kokiose ūkinėse, visuomeninėse, bažnytinėse formose verčia jį gyventi. Jis su pagrindu klausia: ar visa tai atitinka kuriančio Dievo mintį bei valią?
GALUTINIS MASTAS
Aišku, ne kiekvienas teologinis teiginys yra jau ir priimtinas vien dėl to, kad jis tokiu save laiko. Čia turi būti koks nors mastas, kokia nors visa sąlygojanti norma, kokia nors visus saistanti rodyklė.
Bet ar gali ja būti (tegu ir įsigalėjusios) viešojo, visuomeninio gyvenimo formos, laikysenos, galvosenos, elgsenos, nuomonės, papročiai? Nors ir kažin kaip jos kai kam būtų mielos, parankios ir patogios, jos niekad negalės būti savo pačių mastu. Tada išeitų, kad visa ko mastu yra jas sukūręs žmogus. O virš žmogaus — krikščionių tikėjimu — yra Dievas.
Tada ir teologijos aukščiausia norma bei galutinė rodyklė gali būti tik Apreiškimas, tik apsireiškiančio Dievo valia arba planas. O teologo uždavinys yra tas, kad ir senas, kad ir labai pamiltas gyvenimo formas, laikysenas, elgsenas, nuomones matuoti Šv. Raštu, matuoti apsireiškiančio Dievo valia ir žiūrėti, kiek jos atitinka Dievo duotą mastą. Tai yra ir šiandieninės teologijos uždavinys.
Teologai-pamokslininkai, kurie nutolsta nuo šios aukščiausios normos ir pradeda pataikauti nors ir aukštai stovinčių bet vis dėlto žmonių interesams, norams, tikslams, — teologai, kurie stovi ne Šv. Rašto, o vienokių ar kitokių galiūnų tarnyboje, gali net tapti apreikštojo Dievo duobkasiais žmonių širdyse. Jei XIX šimtmečio teologai būtų turėję drąsos (ar įžvalgos) laiku pasmerkti socialinio gyvenimo neteisybes, kaip jas vėliau pasmerkė nuncijum Belgijoj buvęs, tas neteisybes savo akimis matęs ir vėliau popiežium tapęs Leonas XIII (enciklikoj Berum novarum), jeigu kai kurie tikėjimo skelbėjai nebūtų vaikščioję ant pirštų galų pro šio pasaulio didžiuosius ir tą pačią encikliką nenukišę į stalčius ar net deginę, o mažuosius paguosdami laime po mirties ir tuo pačiu didiesiems teisę į laimę pripažindami jau šiame gyvenime, tai vargu ar šiandien reikėtų užsiiminėti priekaištais, kad Bažnyčia ėjo su kapitalizmu ir kad krikščionys laiku nepastebėjo jiems istorijos uždėto uždavinio ir jo neatliko, tuo prarasdami darbo pasaulį.
JUNGTI Į VIENĄ VISUMA
Teologija, kuri išleidžia iš akių Dievo įsakymą apgyventi ir dirbti žemę, tai yra kurti kultūrą, civilizaciją, techniką bei visuomenines santvarkas, atitinkančias Dievo mintį, — teologija, kuri, kalbėdama apie dangų, nestovi ant šios žemės, pasidaro net nesuprantama ir tuo pačiu netenka reikšmės.
Tą pavojų Vatikano susirinkimas labai aiškiai matė. Todėl jis įpareigojo teologus bei bažnytinio gyvenimo vadus (o kartu visus krikščionis) studijuoti šių dienų pasaulio aktualijas arba gyvenimo keliamus dalykus.
Vatikano susirinkimas liepia kandidatams į kunigus įsigyti humanitarinių ir gamtos mokslų žinių (Kunigų paruošimas, 13). Jis ragina ir eilinius tikinčiuosius jungti naujųjų mokslų bei teorijų teikiamas žinias su krikščioniškąja dora ir krikščionių mokslo tiesomis, "kad jų (krikščionių) religinis įsisąmoninimas ir dvasinis gyvenimas žengtų lygia sparta su moksliniu pažinimu ir su kasdien tobulėjančia technika'' (Bažnyčia dabartiniame pasaulyje, 63). Susirinkimas liepia teologijos mokytojams bendradarbiauti su kitų mokslų žinovais ir neatitrūkti nuo gyvenamojo meto (ten pat, 62). Susirinkimas įsako kunigams gilinti savo dieviškųjų ir žmogiškųjų mokslų žinias ir taip pasiruošti geriau sueiti į pokalbį su savo amžininkais, "kadangi nūdien žmogiškoji kultūra, o taip pat ir teologijos mokslai sparčiai žengia pirmyn" (Kunigų tarnyba ir gyvenimas, 19). Taip pat susirinkimas ragina ruošti tam pritaikytus kursus, steigti studijų centrus, bibliotekas ir parinkti tinkamus asmenis vadovybei, kurie šias problemas bei uždavinius matytų ir juos spręstų (ten pat).
Kam visa tai?
To reikalauja gyvenimas. Labai teisingai yra pastebėjusi A. Liulevičienė, kad žmonės yra ištroškę žmogiškosios patirties integralumo (suprask: jungimo į vieną visumą). Jie norėtų patį mokslą ir kultūrą suvokti tikėjimo šviesoje (žiūr. Aidai, 1973, psl. 142-3).
Iš tiesų, žmogus, pašauktas amžinajam gyvenimui, antgamtinei gyvybei, yra iš to paties Dievo gavęs įsakymą apgyventi ir sergėti žemę.