NATERCIA FREIRE
DAUGIAU NEBESLĖPKITE VEIDŲ
Šviesią valandą nebeuždenkite karstų,
Kai aukštai šviečia saulė.
Leiskite, kad gyvenimas visad būtu Mirtis.
Leiskite, kad Mirtis visad būtu Gyvata.
Nes viena ir kita meilėje taip susinarplioję,
Netgi nežino paslapties, kuri jas perkilnoja.
Leiskite siaubui ir puvenoms prisiklijuoti
Prie mūsų, stačiom vaikščiojančių, gyvųjų odų.
Neleiskite mums užmiršti bedugniškų nusileidimu
Į Aistrą.
Nebedangstykite daugiau urnose ir terasose
Kalėdų naktų,
Kurios buvo ir turėjo ateiti.
Vaikystės budėjimai. Jūros kvapsnis.
Priešingam vėjuje monologai.
Tas akių pasimetimas ore,
Bežiūrint į balto debesies aukštas nimfas.
Koks subtilus kvapsnis paryčiais,
Kai atvilnija iš sparnuotu kontinentų!
Ligotų. Tokių ligotų. Tokių ligotų.
Su savo neišsvajotų naktų akimis.
Mums atneša savo neryškius kūnus
Iš kitu dirvų smulkių dulkių,
Paaukotų avinėlių, tamsiųjų miškų
Lakštingalų.
Daugiau nebeslėpkite veidų po ašarų
Audeklu. Po raudonmedžio dugnu,
Kur mūsų nežinojimas lankstosi.
Daugiau nebedangstykite karstu šviesią valandą,
Kai būna vidudienis ir Saulė rauda.
KLAUSYK
Klausyk: kokias man siūlai upes,
Kuriomis dar nebūčiau plaukusi?
Vienomis mirtyje, kitomis gyvenime,
Mano budinčiam miege.
Klausyk: kokias kryptis man nusmaigstai,
Kurių dar nebūčiau išmėginusi?
Su angelais ir kvailais paukščiais
Jaučiuos geroje draugijoje.
Klausyk: kokias ydas man neši,
Kurių aš nemokėčiau apsakyti?
Tekąs šešėlis dienų,
Besisunkiančių iš moters.
Pagaliau klausyk: kokias paslaptis,
Žavingiausias ir ryškias?
Kokį trapų voratinklio siūlą
Man atneštum, kurio aš nebūčiau
Šokusi, bėgusi, išvaikščiojusi?
(Mano kaulų burtai?
Pusiausvyra be praeities?)
Klausyk: neprašyk iš ramybės to,
Ką ramybė tau paneigia.
KELKIS IR EIK
Tavo kojų skudurai,
Supuvę jau tiekoje kapu,
Sutrūniję pirštai, amžiai, amžiai,
Dienos, kuriu nematai, naktys, kuriomis šnabždi,
Minios, kuriose eini gulėdamas, ne stovėdamas,
Lapų aimanos, vėjuje be ryto,
Po plokšte, kur guli, išlikę iš belaikės idilijos.
Apie kuria svajoja didvyriai mirties valandą,
Šviesos ekstazės tyliose pakrantėse
Miglotos ramybės, tamsiuose miškuose.
Visur esąs glėbyje, kuri Mirtis nulemia
Ar guolius suakmenina bebalsiais ilgesiais.
Toji milžiniškoji agonija ligi Laikų pabaigos,
Toji milžiniškoji netobulos Pradžios agonija,
Toje tamsioje vergijoje, glūdinčioje kiekviename daikte,
Žaizdoje, kuri meile sprogsta kiekvienoje krūtinėje,
Tas buvimas vergu, šeima, mylimuoju, meilužiu,
Tarp pagonių, krikščionių, budistų, musulmonų.
Praeinančių dievų protinga pašaipa —
Auka ir kunigas žmogiškos atnašos,
Kuri sveria šventose ir pasaulietiškose knygose,
Kuri tave nugramzdina į dugną,
Kuri tave pririša prie pasaulio.
Kelkis ir eik!
(Lozorius ar Paracelsas?)
Tyras šerkšnas
Tave aprengia vandeniu ir stiklu.
Stiklinis — gali eiti,
Išlaisvintas — sulūži.
Vėl pradėsi tikėti
Lapų atsinaujinimu,
Tautų atsinaujinimu,
Ir aklas, kaip Homeras, vėl pradėsi dainuoti.
Išvertė P. Gaučys
Natercia Freire, portugalų viduriniosios kartos poetė, užima ypatingą vietą portugalų poezijoje ir literatūroje. Daug jos lyrikos yra išversta į įvairias kalbas. Ji buvo apdovanota keliomis premijomis. Jos poezija — naujųjų laikų balsas ir naujas romantizmas, kuris išsako nūdieni nerimą kosminiu atodūsiu, tikrai dinamišku ir pilnu žavesio. P.G.