Alė Rūta

    Birutės Pūkelevičiūtės "Naujųjų metų istorija", romanas.Rodos nieko ypatingo. Tokių meilės istorijų galima daug išgirsti. O puikiai parašyta! Visame romano plane, rodos, nėra jokio nereikalingo skyrelio, beveik nė nereikalingo sakinio. Skaitai, ir matai vaizdus, ir jauti žmones. Tikrus žmones. Vilė. Gal ji ir ne vien kaprizingos svajotojos charakteris; gal ji ryškus tokios moters tipas. Prisiminkim prancūzo Gustave Flaubert "Madame Bovary" Emą. Tokių Emu galėjo būti bet kur pasaulyje, bet kuriais laikais; jų yra ir dabar. Tipingi moters neištikimybės ir prabangos troškimo bruožai, randami visiškai nupuolusiose moteryse. Keli tipiški Emos brūkšniai ir brūkšneliai gali būti randami ir gerose moteryse, net šventuolėse.

    B. Pūkelevičiūtės Vilė galėjo išaugti iš Vilijampolės, iš mažo provincijos miestelio, iš Lietuvos senovinio kaimo, o gal ir iš Čikagoje gimusių. Jos koketiškumo (moteriškumo) bruožai ir drauge gilesnių svajonių, užlūžusių tam tikrose socialinėse aplinkybėse, padaro Vilę vispusiškai atskleistą ir beveik tragišką toje Naujųjų metų istorijoje.

    Viena kritikė lengva ranka brūkštelėjo: istorija ar istorijėlė? Iš dalies jos tiesa: trumpa, nesudėtinga istorijėlė. Bet, manau, daugumas skaitytojų mieliau priims gerai parašytą istorijėlę, negu netikusią didelę, sudėtingą istoriją.

    Ryškiausia — Vilė. O kuo dėta Stefanija? Charakteris su tvirtu, storu lietuvišku pamušalu! Tokia sučiauptom lūpom kaimietė, tokia išlaidas apgailestaujanti daktarienė, vyro dienų "piela"... Bet ištikima žmona, gera lituanistė ir patriotiškiausia lietuvė. Pilnakraujis žmogus — moteris. Jų vyrai — kiek pilkesni, bet užtat Naras — vėl sudėtingas ir labai simpatingas prastuolis, bet dvasios aristokratas.

    Ar geram literatūros veikalui būtina veikėjų būrys ir 200-300 knygos puslapių?

    Julijos Švabaitės-Gylienės poezija"Septyni saulės patekėjimai”.

    Vargšė esu moteris,
    vargšė esu motina,
    ir dar didesnė vargšė
    esu poetė.

(Iš eilėraščio "Pailsėk").

    Vargšė, nes moters gyvenimas kitoks, negu apskritai žmogaus gyvenimas; nes motina amžinai lieka su vaikais, jeigu jie ir toliausiai nubėga; nes poetės nemėgina ir nenori suprasti kritikai.

    Pailsėk — Tavo poezija pražįsta vienu rožės lapeliu tarp daugybės aštrių spyglių. ..

    Yra keista ir labai šalta, kai kritikė Švabaitės poeziją skaitė, "tartum atsagstydama švarką, kurio sagos nevienodo dydžio, nugaroj, alkūnėj ir net po pamušalu įsiūtos. Ir kai, pagaliau, atsagsčiusi visas sagas, praskleidė švarką, ieškodama paslėptos sielos — ten jos nerado" (E.J. "Laiškai Lietuviams", 1974 m., nr. 7-8, 245 psl.).

    Esu tikra, kad poetė "Septyniuose saulės patekėjimuose" nevyniojo savo sielos į švarką su įvairiai įsiūtomis sagomis. Kritikė čia labai klysta. Kito sielą atranda tik tas, kas turi turtingą sielą; išgyvenimus žodžiuose atpažįsta tas, kuris pats yra ne būtinai daug, bet giliai ką nors išgyvenęs ir dažnai mėginęs į kitų išgyvenimus įsijausti. Jeigu jau kalbame apie sielą, o ne apie formą ir įmantrybes...

    Mano tėvas šluosto ašaras
    į šiurkštų drobinį rankšluostį;
    sudraskytoj Prūsų padangėj
    krauju varvančios žvakės.

(Iš eilėr. "Mirę traukiniai").

    Šiais keliais taupiais žodžiais poetė nupiešia likusius ir pasitraukusius ir kas tik buvo paliestas anos staigios tremties, ar kas bent skaitė apie anas dienas — supras.

    Ir vėl apie tėvą (poetės pamėgta tema):

    O tu antrąjį kartą valgei
    sudžiūvusią duoną,
    slėpeisi bulvių rūsyje,
    savo kūnu uždengdamas
    šviežiai užraugtąją.

(Iš eilėr. "Balta kreida asloje").

    Poetė turi daug meilės du karus iškentėjusiom lietuviui, kuris užraugia ir išsaugo šviežią duoną ateičiai...

    Poezijoje paprastumas ne būtinai reiškia skurdumą. Šioje knygoje yra daug paprastų žodžių ir eilučių, bet užtat — tikra, nemanieringa siela.

    "Jurgis Krasnickas"— redagavo Vincentas Liulevičius. 50 metų mirties sukakčiai paminėti kilnaus suvalkiečio, ateitininko, nepaprastų gabumų ir nepaprastai didžios dvasios jaunuolio.

    Ši gražiai išleista knyga buvo jau ne kartą paminėta. Istorikas V. Liulevičius atliko prasmingą darbą, surinkdamas kilnaus velionio šeimos narių, draugų, bendraminčių, pažįstamų straipsnius ir trumpesnius pasisakymus.

    Tai ano laiko, Lietuvos klestėjimo pradžios, nepriklausomybės kovų ir tos nepriklausomybės bei laisvos valstybės kūrimo dienų veidrodis. Kokie kupini idealų buvo tada jaunuoliai! Ir kaip jie aukojosi dėl tų idealų, kiek dirbo ir kaip mokėsi dirbti.

    Vieno žmogaus trumpo gyvenimo ir tragiškos mirties paminėjime užkliudoma visa epocha. Tegu nepilnai, tegu tik išryškinamas ateitininkiškas jaunimas, bet jau vien tuo galima gėrėtis: dideliuose Lietuvos varguose visada buvo ir didelių sielų jaunimo. Tokia siela buvo ir a.a. Jurgis Krasnickas.

    Ir kažin, ar jo mirtis buvo tokia beprasmė? Juk ji palietė ištisas kitų jaunuolių minias, juos uždegė, stiprino, skatino dirbti. Kaip jo brolis Antanas liudija, Jurgis sakydavęs: "Gyvenimą keičia ir atneša idėjas ne gyvi žmonės, bet knygos" (140 psl.). Ir iš šios knygos Jurgis Krasnickas mus visus tebeveikia, mums atneša daug naujų minčių ir idėjų.

REDAKCIJOS PRIERAŠAS

    Esame dėkingi Alei Rūtai už šias jos "refleksijas". Kai iš įvairių pusių į kokį nors dalyką pažvelgiame, tai visuomet galime susidaryti objektyvesnį vaizdą. Julijos Švobaitės-Gylienės ir Birutės Pūkelevičiūtės knygų recenzijos, išspausdintos "Laiškuose Lietuviams" (š.m. nr. 7-8 ir 9), buvo griežtokos, bet apie jas sulaukėme įvairių atsiliepimų: vieni jas gyrė, kiti peikė. Būtų klaidinga manyti, kad už kiekvieną įvairių autorių mintį laikraščio ar žurnalo redakcija yra atsakinga, kad kiekvienai minčiai ji pritaria. Jeigu autorius po savo straipsniu pasirašo savo pavardę, tai tuo pat prisiima ir visą atsakomybę. Redakcijos kartais deda net kelis tuo pačiu klausimu straipsnius, kurių mintys būna viena kitai priešingos.

    Bet šia proga redakcija nori pasisakyti apie mūsų kritikas bei recenzijas aplamai ir trupučiuką žvilgtelti į tų dviejų minėtų knygų recenzijas.

    Jau 1962 m. "Laiškuose Lietuviams" buvo vedamasis, tema "Reklama, kritika ir savikritika" (74-78 psl.). Ten tarp kitko taip rašėme: "Kai paskaitai kokio nors solisto ar solistės rečitalio aprašymą, tai labai nustembi, kad jis iki šiol dar nėra dainavęs nei Milano Scaloje, nei Niujorko Metropolitane. Kai peržvelgi kokios nors naujai pasirodžiusios knygos recenziją, tai pagalvoji, kad šis rašytojas jau, tur būt. Nobelio premijos neišvengs. Kai pamatai meno parodų įvertinimą, tai pradedi spėlioti, kuri Europos pinakoteka turės garbės didžiuotis šiais nemirtingais kūriniais. Bet koks nusivylimas! Praeina metai, praeina kiti, o tos kritikų sukeltos svajonės nesipildo ir gana".

    Kadangi mūsų recenzijose bei kritikose yra tiek daug pasaldyto vandenėlio, tai kartais yra naudinga įpilti šiek tiek daugiau druskos ar pipirų, kad bent kiek pakeistų skonį. O kad šį kartą ta druska ir pipirai teko toms dviems mūsų minėtoms rašytojoms, tai jau tokia jų dalia... Gal kitą kartą bus kitaip.

    Kad B. Pūkelevičiūtės veikaliukas yra nedidelis ir nesudėtingas, tai ir Alė Rūta pripažįsta. O kad jis yra gerai ir įdomiai parašytas, tai ir Nijolė Jankutė to neneigė. Tad atrodo, kad jųdviejų nuomonės sutinka. Kad Pūkelevičiūtės pirmesnieji veikalai, ypač "Aštuoni lapai", buvo stipresni, tai, tur būt, taip pat nedaugelis imsis ginčytis.

    Gal pagrindinė kontroversija kilo dėl to, kad vieni jį laiko romanu, o kiti tik novele ar apysaka. Mes prisidedame prie šių pastarųjų. Teisingai Alė Rūta rašo, kad literatūros veikalo gerumas nepriklauso nei nuo būrio veikėjų, nei nuo puslapių skaičiaus. Taip, tiesa, bet literatūriniai veikalai turi ir atitinkamus vardus. Kelių puslapių apsakymėlis gali būti tikras literatūros šedevras, bet būtų juokinga, jeigu jį kas pavadintų romanu. Net pvz. Šatrijos Raganos "Viktutę" ir "Sename Dvare" nevadiname romanais, bet apysakomis. Žinoma, kartais yra sunku nustatyti ribą tarp romano, apysakos ir novelės, bet romanas turi būti sudėtingesnis ir didesnės apimties, negu apysaka ar novelė. Kas šiuo klausimu labiau susidomės, gali pažvelgti į atitinkamus žodžius Lietuvių enciklopedijoje.

    Bandydami spręsti ginčą dėl Julijos Švabaitės poezijos, jau susidursime su žymiai komplikuotesniu uždaviniu. Pirmiau, kai eilėraščio vertę apspręsdavo ne tik vaizdingas ir "poetiškas" kokios nors minties ar nuotaikos perteikimas, bet ir ritmo tobulumas bei rimo turtingumas, jį įvertinti buvo lengviau. Dabar eilėraščio menas yra pasukęs tokia kryptimi, kad labai retas tesugeba jį tinkamai suprasti ir objektyviai įvertinti. Bet kažin ar iš viso yra įmanomas objektyvus įvertinimas? Jau ne kartą teko patirti, kad net didžiausi mūsų poezijos žinovai apie kokio nors poeto kūrybą yra visiškai skirtingų nuomonių: vienam jo poezija gali atrodyti labai gera, o kitam — visai bevertė.

    Tikriausiai į objektyvumą nepretendavo nė Eglė Juodvalkytė, ką ji pati pareiškė jau pirmame sakinyje. Ji parašė tik tai, ką pajuto, perskaičiusi tuos eilėraščius. Alė Rūta, juos perskaičiusi, pajuto visai ką kita. Ar galima už tai vieną peikti, o kitą girti? Ar gali kas mane smerkti, jei tas pats įvykis, kuris kitam sukėlė juoką, man sukels ašaras?

    Trečioji knyga, apie kurią Alė Rūta rašo, jau buvo "Laiškuose Lietuviams" (1973 m., 174 psl.) teigiamai įvertinta. Autorė, matyt, bus kitur girdėjusi apie ją kokių nors kontroversinių užuominų.