Aš tave visko mokiau. Ne, ne tada, kai man sekėsi, man, tur būt, niekad ir nesisekė, bet tada, kai viena pasislėpusi raudojau.

     Tada tariau tau: būk nepriklausoma ir savarankiška. O tai reiškė — turėk profesiją, kilk karjeros laiptais, būk darbe gerbiama ir vertinama, — ir tu padėties viešpats. Tau nereikės laukti malonės iš vyro. Jis tavęs nežemins, nepaliks, jūs būsite lygiaverčiai partneriai. Negalima tapti lėle, žaisliuku vyro namuose. Žaisliukai greitai įkyri.

     Po to, ko aš mokiau tave po to? Neprisimeni? Man atrodo, visuomeniškumo. Pati, užsikasusi namuose ir valandai iš jų ištrūkusi, skubėjau tave mokyti: neužsidaryk tarp keturių sienų, neišpūsk savo šeimos rūpesčių, pasižiūrėk, kaip gyvena žmonės, kuo gyvena žmonės, — visos tavo problemos pasidarys mažutės ir juokingos. Išeik iš namų, — kiek daug žavesio visuomeninėje veikloje, žmonės, net patys seniausi, išeina ir visi būryje šoka, dainuoja, keliauja. Drauge džiaugiasi, drauge sprendžia savo buities problemas. Pakeliui, tur būt, dar miesčioniškumu baidžiau. Šaukiau, neapsiversk daiktais, nesusitverk daiktų kulto, tegul neužgožia daiktai žmonių, netapk jų vergė. Geriau duok akims ir ausims peno. Ieškok grožio ten, kur po spalvų, linijų, garsų šifrais jis tau kaip paslaptis guli.

     Po to, tur būt, mokiau gerumo. Kai buvau pati pikta, neteisinga, grubi ir storžievė, kai kentėjau, bet nepriverčiau savo kvailo, ambicingo "aš" palenkti už sprando ir priversti atsiprašyti, sakiau tau, — būk švelni, atlaidi. Dažniau šypsokis ir skleisk švelnumą. Žmonėms. Visiems, kurie greta tavęs. Mylėk visus.

Jonas Rimša Tahitietė

     Ir kaip atsitiko, kad paties svarbiausio tau nepasakiau?

     Į virtuvę tavęs nestūmiau, pati jos nekenčiau, galvojau, kad be jos išsiversim.

     Per tiek metų tu turėjai labai daug ko išmokti. Laukiau, tu didelėmis vaikiškomis raidėmis parašysi — laiminga. Deja, deja. Bėga metai, o tu tik skundiesi, skundiesi, skundiesi. Priklausomai nuo tavo amžiaus, energijos, išsilavinimo, poreikių, visuomeninės padėties.

     Šį kartą man atrodo, kad tu kažką apgaudinėji. Jeigu tik mane, gerai, bet greičiausiai pati save. Pati nesuvokdama, tik nuo kažko gindamasi, nesąmoningai. Bet jeigu tu nekoketuoji su manim, tai kur aš buvau, kad paties svarbiausio tau būsiu nepasakiusi. Man atrodė, kad tai gyvena kiekvienoje iš mūsų, egzistuoja natūraliai, kaip oras ir vanduo gamtoje. Kad mes tik tokios ir esame. Pasirodo, kažkas iškreipė tavo sveiką prigimtį, o gal net tavo motinos ar senelės. Ilgus metus turėjo laužyti, žaloti, jeigu tas supratimas, toks gilus, atėjo iki tavęs, palietė tave ir paliko pėdsakus.

     Tu rašai: "Negyvenčiau su juo, neliko meilės, pagarbos, artumo. Mūsų namai — pragaras, gyvenu tik dėl vaikų. Aukojuosi".

     Aš į kelis sakinius suvedžiau tavo ilgą ir liūdną laišką. Esmės neiškreipiau. Juk tu tą norėjai pasakyti?

     Štai šituose žodžiuose ir slepiasi konfliktas. Pats didysis prieštaravimas. Netrukus įrodysiu, kad tu neteisi. Jeigu namuose kasdien pragaras, pasiklausk tokių, šiandien jau suaugusių, bet vaikystėje šitokį pragarą praėjusių vaikų. Ar jie dėkoja savo tėvams, kad jie kažkada "aukojosi" jų labui. Suaugę vaikai smerkia savo tėvus, jie gailisi savo įskaudintos vaikystės. Ir kitur gyvendami, tėvai lieka savo vaikams tuo, kuo jie buvo šeimoje iki skyrybų. Žinoma, jeigu jie nebuvo tėvai, gyvendami poroje, jie negalėjo jais išlikti santuoką išardę. Žmonos ir vyro tarpusavio santykiai neapsprendžia kiekvieno iš tėvų, atskirai paėmus, santykio į savo vaiką. Tai jau atskirų jėgų veikimo laukai. Aš bent tuo esu įsitikinusi.

     Tu ne dėl vaikų gyveni su vyru, nesiryžti nutraukti santuokos, renki apgailėtinus meilės trupinius. Jis tau pačiai reikalingas. Kaip vyras, žmogus, draugas. Kiekvienoje moteryje, kaip ir kiekviename žmoguje, daug briaunų. Ir kiekviena iš jų priima ir atspindi vis kitokią šviesą, kitokį tos šviesos spindėjimą. Aplink jį turi žaižaruoti turtingas nuotaikų, spalvų ir pustonių pasaulis. Pasaulis, pilnas netikėtų atradimų ir neįspėtų mįslių, tikrų laimės blykstelėjimų ir laikino pritemimo, palaimingo pastovumo ir amžino siekimo atsinaujinti. Mes sakome: gyvenimas trumpas, bet jis pakankamai ilgas, kai reikia jį laimingai pragyventi dviese. Ne kiekvienam užtenka talento ir dar kažko, kad pilnoje harmonijoje praeitų metai. Su mylimu užtai ir lengviau. Su mylimu užtai tūkstantį kartų sunkiau. Visai kiti reikalavimai, kai myli. Kitaip skamba tavo stygos, ir kitomis antenomis tu priimi antrojo pasaulio signalus, -— mylimo žmogaus žodžius, žvilgsnį, prisilietimą. Jis tave glosto, o tu jauti — nemyli, nors rankos tos pačios. Jis sako žodžius, daug gražių žodžių, o tu girdi, — nemyli, nors žodžiai tie patys. Tiesa? Čia tavo tiesa, tu ją atradai.

     Ne dėl vaikų tu su juo gyveni. Dar lauki stebuklo. Pareis vieną gražią dieną, ir vėl viskas prasidės nuo pradžių. Tik dar stipriau, dar gražiau, nes dulkėmis nusėstą jausmą bus apvalęs kentėjimas. Žinoma, kad taip ir bus. Su viena sąlyga — jeigu tu gyvenai ne tik dėl vaikų.

     Santuoka yra daug daugiau, negu giminės pratęsimo aktas. Tai vieta (jeigu galima taip išsireikšti), kur žmogus turi suklestėti, sulapoti visais savo žiedais ir lapais. Jis čia turi mylėti ir būti mylimas, jis turi rūpintis ir jausti, kad juo taip pat rūpinasi. Kad ieško jo užuojautos, dėmesio, prielankumo. Pagaliau jis laukia dėkingumo ir pripažinimo, nori pats sulaukti gailesčio, užuojautos ir įkvėpimo. Nori patikti, nori žaisti, nori susikaupti. Daug, daug įvairių situacijų ir niuansų. Vyras moteriai turi tapti tėvu, mylimuoju, jos vaikų tėvu, viešpačiu, vergu, gerbėju. Kaip ir žmona vyrui: motina, mylimąja, žmona, jo vaikų motina, karaliene, verge, bendraminte. Aukšti laiptai, su daugybe pakopų, ir kiekvienai iš jų savo vardas. Mokslų didelių ir nereikia. Yra didelė prigimties dovana — intuicija. Ji pašnibžda, ir, tur būt, visada teisingai, kur ir ant kokios pakopos mes turime pasilypėti, kad laikinai sutrikusi harmonija vėl atsistatytų.

     Įtikėk, ne vaikams, visų pirma tau pačiai, tavo kūnui ir dvasiai reikalingas vyras. Kaip jam reikalinga moteris.

     Ne tokia jau tu stipri, kad nereikėtų atsiremti. Tai kodėl, pagimdžiusi pirmąjį, tu užmiršai medį, nuo kurio nukrito vaisius. Nuo šiol tavo visos mintys, visos sielos pastangos nukrypo į tą mažutį žmogų, kuris iš tavęs tiek daug ir nereikalavo. Tu jam valgei, jam miegojai, jam dirbai. Tu pamiršai, kad tavo vyras, toks pat vaikas, tik, žinoma, didelis; jam šilumos ir tavo meilės reikia lygiai tiek pat. Staiga jis liko vienas, tau nereikalingas, — tavęs neišmylėjęs, savų planų, svajonių neišsakęs, pasakų neišpasakojęs, jėgų neatidavęs. Atsipalaiduoti reikia, atsijungti, prasiblaškyti. Gal pasimaišė stiklelis, gal kortos, gal kita moteris. Tu neaiškini, kodėl pragaras. Tik pati žinai — pragaras. Meilė išėjo.

     Nenusimink, jeigu gyvenai ir jam. Jeigu mylėdama rasdavai jėgų ir tos meilės išraiškai: žodžiui, švelnumui, artumui. Tada dar ne viskas žuvo. Išvargsite vaikus, pailsėsite, atsigausite ir grįš vėl laimė. Bet jeigu tau nuo mažens kas įkalė ar per genus atėjo, kad nuodėmė mylėti savo vyrą, kad santuoka — ne vieta sentimentams ir malonumams, bijau, kad tavo laiškas liks balsu, šaukiančiu tyruose.

     Svarbiausia, neapgaudinėk savęs. Aš vis dėlto netikiu, kad tu gyveni tik dėl vaikų. Ir čia tavo išsigelbėjimas.

     Aš vis tiek lauksiu tavo laiško, kuriame švies tas vienas vienintelis žodis — laiminga. Aš vis tiek lauksiu.

Tavo Mama