Spausdinti

E. Jankuvienė

    Kai mums tiek metų, galvojame, kad savo dalį iš gyvenimo pasiėmėme, o dabar turime arba auginti anūkus, arba vaikščioti pas gydytojus ir skųstis jiems, kad ir čia skauda, ir ten gelia, ir miegas neateina. Mes gydomės, geriam vaistus, o susitikusios su vienmetėmis — tik skundžiamės. Ar ne?

    O namuose su vyrais kalbamės irgi apie ligas — savo ir jo. Kalbos vienodos, pilkos, ir gyvenimas, atrodo, be prošvaistės. Tokios nuotaikos apimtos, mes daug ko nepastebim.

    Užimta savimi, savo buvusiomis, esamomis ir būsimomis ligomis, aš su savo pažįstamomis apie kitus reikalus kalbėdavau prabėgom. Ir štai vieną dieną pas mane užėjo buvusi bendradarbė, kuri, kaip ir aš, — pensininkė. Tai, ką ji man papasakojo — staiga išgydė mane nuo ligų, mano veidai pradėjo degti, kraujas jaunatviškai cirkuliuoti iš susijaudinimo.

    Jos vyras dirba ir dažnai būna komandiruotėse, jis 62 metų, taigi, dvejais metais už ją vyresnis. Prieš metus jo stalčiuje ji atrado paslėptus laiškus — meilės laiškus, iš kurių sužinojo, kad jos varžovė gyvena viename iš miestų, kur jis dažniausiai vyksta. Sužinojo, kad toji yra žymiai jaunesnė už ją ir jos vyrą. Laiškai pasirašyti "Tavo". Jie buvo išimti iš vokų, matyt, daug, labai daug kartų skaityti. Įsikarščiavusi ji parodė tuos laiškus vyrui. Po 35 bendro gyvenimo metų jis pirmą kartą pavartojo jėgą, užlaužė rankas, norėjo tuos laiškus ištraukti. Ji rėkusi, kad nuneš į darbovietę, kad parodys vaikams. Laiškus jai pavyko išsaugoti, nors jie smarkiai nukentėjo. Jis įspėjo: jei ji ką nors pasakys darbovietėje (jis užima gan aukštą postą) arba praneš vaikams, kurie gyvena atskirai, jis paliks ją ir išeis pas aną moterį.

    Ir štai jau visus metus mano bendradarbė tylėjo, kentėjo, žinodama, kad jis važinėja ten, pas tą, kuri jį supranta ir užjaučia. Jis niekad negrįždavo iš komandiruotės šeštadieniais ir sekmadieniais. Šventėms irgi pasilikdavo tame mieste. O ji žinojo tik miesto pavadinimą ir tos mylimos ir mylinčios "vardą" — "Tavo". Nebegalėdama ištverti, atėjo pas mane. Ką aš galėjau jai patarti? Mes kartu paverkėme. Mintyse aš jai rėkte rėkiau, — išeik, išeik tu, išeik pirma, negyvenk amžinoje baimėje, nusižeminusi, nes ji kiekvieną kartą jam sugrįžus iškratydavo jo kišenes, apuostydavo, taip, apuostydavo švarką, marškinius, gal užuos kvepalų kvapą, gal pamatys plauką. Ji verkdama kartojo, — aš dar niekad jo taip nemylėjau, kaip dabar...

    Kitą atvejį man papasakojo pažįstama, kuri gyvena viename bute su vyresnių žmonių šeima. Vienu metu ji pastebėjo, kad kaimynas vėlai grįžta, girdėjo, kaip jis garsiai žmonai skųsdavosi, esą, darbai jį taip užgriuvę, kad reikia iki paryčių dirbti. Tie žmonės gyveno vieni du — duktė ištekėjusi, žmona — pensininkė, vyras dar dirba. Jam 65, žmonai 62 ar 61. Paskui mano pažįstama negirdėjo nė žodžio, nors žinojo, kad jie abu namie. Kaimynė aiškino, kad vyras daug dirba, nuvargsta ir grįžęs miega, niekur nebeina su ja. Vėliau ji išvarė savo senį, nes jis susirado 45 metų našlę. Išmetė jo drabužius, knygas, baltinius, rėkdama ir verkdama. Jis susirinko, ir vargšas, išvarytas, išguitas, nuėjo ieškoti paguodos pas jaunesnę, švelnesnę, kuri jį suprato, priglaudė ir po skyrybų bylos užregistravo savo santuoką su juo.

    Kai aš abi šias istorijas pradėjau pasakoti savo vyrui, jis nenorom klausėsi ir pasakė, kad tokie dalykai domina "tik jus, moteris". Vyrams, esą, tokie niekai nerūpi — "kas, kaip, su kuo ir kodėl". Patarė man eiti dirbti, tada nebūsią laiko gaudyti gandų.

    Ir štai vieną vakarą jis grįžo iš darbo žymiai vėliau, "su kvapeliu", pasakė man, kad buvo su mūsų bendru pažįstamu — irgi daugiau kaip šešiasdešimties — bare "aplaistyti" naujo gyvenimo. Pažįstamas jau trys mėnesiai gyvena pas kitą, žymiai jaunesnę žmoną. Senoji pasirodė esanti irzli, nervinga, o jis nori ramybės, švelnumo ir supratimo. Pasakoja vyras ir vis kažkaip keistai į mane žvilgčioja, tarsi tik dabar pamatė žilus plaukus, atidžiai apžiūrinėjo raukšles, spoksojo į mano kaklą, rankas. .. Paskui priėjo prie veidrodžio, ir aš išgirdau:

     — Hm, hm, mano galvoje žymiai mažiau žilų plaukų, negu Juliaus. Pasirodo, moka žmogus gyventi...

     Pagalvojau, kad blogai išgirdau, ir toliau aimanuoju, dūsauju dėl draugų tragedijos. Bet manasis nebenorėjo manęs klausyti. Jis pasakė, kad toks yra realus gyvenimas, kodėl nepagyvenus su jauna, ir kad nėra čia ko aimanuoti ir stebėtis, lyg jauniklei. Aš suglumau.

     Ir dabar mano vyras, eidamas į darbą, ilgiau stovi prieš veidrodį, atidžiau renkasi marškinius ir derina kaklaraištį, ilgiau blizgina batus, išeina švilpaudamas, grįžta niūniuodamas.

     O aš? Ką man daryti? Pas kurią kaimynę ar pažįstamą bėgti? Ne, aš nelauksiu užuojautos, neisiu skųstis. Visus savo tamsius apdarus išėmiau iš spintos, juos atiduosiu labdarai, pati eisiu apsipirkti žydrų, pastelinių spalvų drabužių, susitarsiu su grožio salionu, rytoj eisiu atjauninti veido, nudažyti plaukus. Tegu jaunos būna žilos, o mes, šešiasdešimtmetės, turim būti jaunesnės už jaunas. O gal pakviesti savo senuką kur į restoraną pašokti? O kodėl ne?!