J.Venckus, S.J.
Rusija turėjo gerų rašytojų — Dostojevskį, Tolstojų, Turgenevą, o taip pat ir puikių poetų — Puškiną, Lermontovą, bet ji negali per daug pasigirti filosofais. Gal pirmasis jų filosofas yra Vladimiras Solovjovas. Tačiau ir Solovjovą Vakarų pasaulis nelaiko tikru filosofu, nes jis nesukūrė jokios filosofinės sistemos. Solovjovą galima vadinti pranašu, apaštalu, išminčium, subtiliu krikščioniu. Rusų tautai yra būdingas bruožas mesianizmas ir misticimas. Jie turi kartais labai gerų minčių, bet vis yra linkę perdėti. Slavofilų sąjūdis yra geras, bet jis nepalieka vietos mažumoms. Vis prieina prie jų naikinimo ir persekiojimo. Rusijos pravoslavija gali didžiuotis puikiomis, meniškomis bažnyčiomis, puošniais vienuolynais, bet ji yra labai netolerantiška kitoms tikyboms, pvz. katalikybei. Pakelti vargstantį proletariatą, įvertinti dirbančią klasę yra puiki mintis, bet jeigu proletariato laimė išperkama kitų žmonių krauju, tai viskas pavirsta tik į kerštą, neapykantą, žudymus ir mirtį.
Vladimiras Solovjovas
Solovjovas kartą yra pasakęs: "Mano uždavinys yra atnaujinti pasaulį". Jis buvo pradžioje slavofilas, bet vėliau tapo kataliku, nors ir nepriėmė lotyniškų apeigų. Jis pasiliko prie slaviškų apeigų, nes jam atrodė, kad tokiu būdu pasiliks ištikimesnis Rusijai. Jis buvo didelis Vakarų Europos gerbėjas, tik ją laikė labai sumaterialėjusia, todėl norėjo būti jos gelbėtoju. Jam atrodė, kad Vakarai žmogų padarė tik viena zoologijos rūšimi (pvz. darvinizmas), jį labai nužemino, bet vis dėlto jis pripažino, kad Vakarų žmonės yra racionalūs, sukuria geras filosofines sistemas, bet už jas nėra linkę nei kentėti, nei mirti. Už idėjas, net ir svetimas (pvz. marksizmą), tik rusas gali kentėti, būti ištremtas į Sibirą ar eiti į kartuves.
SOLOVJOVO GYVENIMO BRUOŽAI
Jis gimė religingoje šeimoje 1853 m. sausio 28 d. Tautybė ir religija buvo didžiausios šeimos vertybės. Solovjovo tėvas buvo Maskvos universiteto profesorius, buvęs net ir rektorius. Jis buvo didelis mokslininkas. Parašė 29 tomų Rusijos istoriją, kuri ir šiandien yra vertinga. Motina buvo ukrainiečių ir lenkų kilmės. Ji buvo labai švelni, pasiaukojusi savo šeimai ir vyrui, kuris visuomet buvo paskendęs knygose ir maža teturėdavo laiko pabendrauti su šeima. Jie turėjo devynis vaikus. Tais laikais jaunimas neužsiiminėdavo sportu, bet mokydavosi muzikos, kalbų, daug skaitydavo. Vladimiras, įstojęs į gimnaziją, buvo labai geras mokinys, bet be tėvo priežiūros skaitė visa, kas tik pakliūdavo. Būdamas 14 m. amžiaus, jau skaitė Kantą. Didžiausios įtakos jam turėjo filosofo ir gydytojo L. Buechnerio veikalas "Kraft und Stoff" (Jėga ir medžiaga), kur buvo skelbiamas labai grubus materializmas. Įdomu, kad šis veikalas buvo ir mūsų dr. Jono Šliupo evangelija, kurią jis visur skelbė. Tačiau Solovjovas skaitė ir kitokius veikalus. Perskaitė D. F. Strausso "Das Leben Jesu" (Jėzaus gyvenimas), taip pat ir Liudviko Renano (1823-1892), metusio kunigystę, veikalą "La Vie de Jėsus" (Jėzaus gyvenimas). Renanas buvo labai mokytas. Jis buvo istorikas, archeologas, mokėjo hebraiškai, užsiėmė kasinėjimais šventojoje žemėje. Evangelijas Renanas laikė tik mitų ir pasakų knygomis. Tokių autorių knygas skaitydamas, Solovjovas tapo bedieviu, dar tebeturėdamas tik 13 metų. Jis viešai draskė ikonas (šventus paveikslus), kad parodytų savo neapykantą Dievui ir tikybai. Ateistu jis išbuvo iki 18 m. amžiaus. Vėliau į jo rankas pateko Barucho Spinozos veikalai. Spinozos (1632-1677) protėviai buvo žydai, išvaryti iš Ispanijos ir apsigyvenę Amsterdame. Spinoza sakė, kad kiekviena žemiškoji vertybė, jeigu nėra Amžinojo Kūrėjo sudievinta, yra laikina ir bevertė. Žmogus turi gyventi amžinybės šviesoje — sub specie aeternitatis. Šie žodžiai ir vienuoliškame gyvenime yra dažnai kartojami. Spinozos mintys yra subtilios, tik reikia žinoti kur sustoti, kad nepavirstum panteistu ar monistu. Solovjovas, paskaitęs Spinozą, atsisakė Buechnerio grubaus materializmo ir Strausso bei Renano Šventraščio mitologijos. Jis tapo tikinčiu krikščioniu. Skaitė Rytų Bažnyčios Tėvus, bet gerai pažinojo ir šv. Augustiną.
Įstojęs į universitetą, pradžioje trejus metus studijavo gamtos mokslus. Taip pat studijavo istoriją, norėdamas pasekti savo tėvo pėdomis. Pagaliau palinko į filosofiją. Jis parašė tezę apie Vakarų filosofijos krizę. Būdamas tik 23 metų amžiaus jau tampa Maskvos universiteto profesorium. Profesoriavo tik vienerius metus, nes valdžiai nepatiko jo pažiūros. Iš profesoriaus pareigų buvo atleistas. Valdžia, nenorėdama užgauti jo tėvo, išsiunčia Solovjovą į užsienį. Jis nebuvo turistas, nesidomėjo nei gražiais Europos miestais, nei meniškomis katedromis, bet užsidarė Britanijos Muziejuje Londone, studijuodamas mistiką, spiritizmą, okultizmą, kabalą (tai yra toks mokslas, kurs ieško šventose knygose kiekviename žodyje paslaptingos, giliai paslėptos reikšmės). Iš Londono Solovjovas nuvyko į Paryžių, kur susitiko su Renanu, kuris buvo sugriovęs jo tikėjimą. Vėliau pasakė, kad Renanas jam nepadaręs gero įspūdžio.
Kartą, važiuodamas į Italiją, traukinyje pirmą kartą susitiko su katalikų kunigais ir ilgiau su jais išsikalbėjo. Jam katalikų kunigai padarė didelį įspūdį, būdami inteligentiški, kultūringi ir mandagūs žmonės. Nuvyko ir į Egiptą studijuoti Rytų mistikos. Užsienyje išbuvęs apie 18 mėnesių, grįžo į Maskvą (1873 m.). Čia vėl buvo priimtas profesoriauti universitete. Bet reakcionieriška valdžia ir vėl įsikiša. Pirmiau jai nepatiko jo pažiūros į slavofilus, dabar pastebėjo, kad Solovjovas linksta į katalikybę. Valdžia jį nukelia į Petrapilį ir duoda nedidelę vietelę Švietimo ministerijoje. Čia jis pagarsėjo savo paskaitomis. Salės nesutalpindavo visų klausytojų. 1881 m. revoliucionieriai nužudė carą Aleksandrą II, kuris, lyginant su kitais carais, buvo daug geresnis — jis panaikino baudžiavą. Žmogžudžiai buvo sugauti ir nuteisti mirti. Solovjovas vieną savo paskaitą baigė šiais žodžiais: "Caras Aleksandras III turėtų dovanoti mirties bausmę žudikams". Salėje kilo triukšmas. Solovjovas suprato, kad negerai padaręs, taip sakydamas. Rašė carui laišką, kad jis nebuvęs gerai suprastas, bet vis dėlto esąs gražus krikščioniškas elgesys atleisti priešams. Visa tai pasibaigė tuo, kad valdžia jam neleido daugiau viešai skaityti paskaitų. Dabar Solovjovui nieko kito nebeliko, kaip tapti rašytoju, poetu. Valdžia cenzūravo jo knygas. Kai kurių neleido spausdinti. Tada Solovjovas jas pradėjo spausdinti Austrijoje ir Prancūzijoje.
SOLOVJOVO ASMENYBĖ
Solovjovas nebuvo paprastas žmogus nei savo išorine išvaizda, nei savo papročiais, nei gyvenimo būdu, o dar labiau iš kitų skyrėsi savo dvasia. Sokratas, pamatęs auksą, sakydavo, kad pasaulyje yra tiek daug kitų labai vertinamų dalykų, kurių jam visai nereikia. O Rembrandtas sakydavo, kad jis nieko blogo nematąs išeiti į gatvę su sulopytomis kelnėmis. Panašiai ir Solovjovas nesirūpino daugeliu kasdieninių nereikšmingų dalykų. Jam labiausiai rūpėjo Kristus, gyvenąs įsikūnijęs žmogaus asmenyje. Jam rūpėjo Dievo karalystės skleidimas, ką kiti vadino utopija, nes su dabartiniais žmonėmis jos įvykdyti esą negalima.
Solovjovas visą gyvenimą pasiliko nevedęs. Kartą, dar vaikas būdamas, jis pamatė nepaprastai gražią mergaitę, kuri jam padarė neišdildomą įspūdį. Jis tos mergaitės paveikslą taip išaukštino ir nušvietė, kad jį padarė lyg Goethes "das Ewig Weibliche" — Amžinosios moters vaizdu, kurios iš tikrųjų žemėje nėra. Ji pasidarė jam dieviškos išminties simboliu — jis ją pavadino Sofija (graikiškai sophia reiškia išmintis). Kai jame subrendo religija, tai toji gražuolė, tas dieviškos išminties simbolis jau pasidarė visai aiškus — tai buvo nekaltai pradėtoji Mergelė, Dievo Motina. Jis patyrė tris tos Sofijos mistiškas vizijas: pirmąją Maskvos universiteto koplyčioje, antrąją Londono Britanijos muziejuje, o trečiąją Egipto dykumoje. Tas tris vizijas jis aprašė, pavadindamas jas "Trimis pasimatymais". Solovjovas lyg ir girdėdavo tos Sofijos patarimus ir įsakymus. Tai turėjo jo asmeniškam gyvenimui labai didelės reikšmės.
Solovjovas buvo vegetaras. Gyveno beveik tik arbata ir daržovėmis. Tai buvo jo filosofinių principų išvados. Pagal tuos savo filosofijos principus jis kiekviename žmoguje matė Kristų. Niekad neatsakydavo elgetai išmaldos. Pamatęs elgetą kitoje gatvės pusėje, jis perbėgdavo gatvę ir atiduodavo jam kartais paskutinius savo pinigus. Dažnai jį apstodavo valkatos ir girtuokliai, prašydami pinigų. Jeigu kas Solovjovą perspėdavo, kad valkatos jį išnaudoja, tai jis atsakydavo, kad valkatos ir girtuokliai dar labiau yra pasigailėjimo verti. Pamatęs kartą elgetą, prašantį išmaldos, pasikrapštė po kišenes, bet nieko nerado, tik nosinę. Elgetai pasakė, jog nieko daugiau neturįs, tik šitą nosinę, kurią gali atiduoti, jeigu elgeta nori. Elgeta ją priėmė, priglaudė prie širdies ir sakėsi niekados tokios brangios išmaldos negavęs. Apsiverkė ir ta pačia nosine nusišluostė ašaras. Žiemą pamatęs studentą be apsiausto, jam atidavė savąjį, pasilikdamas visą žiemą be apsiausto, nes neturėjo pinigų kito nusipirkti. Miegodavęs ne lovoje, bet ant žemės. Neturėjo savo pastovaus buto, gyvendavo kokiame pigiame viešbutyje ar pas draugą, kuris iš pasigailėjimo duodavo jam kambarį. Jeigu koks rašytojas paprašydavo, kad peržiūrėtų jo rankraštį, visados priimdavo ir pataisydavo. Jis turėjo labai gražų stilių, primenantį prancūzų rašytojus.
SOLOVJOVAS — KATALIKAS
Solovjovas ypač įdomus ir nuostabus tuo, kad, būdamas toks genialus filosofas, turėjo drąsos skelbti subedievėjusiam pasauliui tokias brangias ir svarbias tiesas, kaip žmogaus amžiną paskyrimą ir tikrąjį jo išaukštinimą. Jo filosofija vadinama integraline, nes protui skelbia tiesą, širdžiai meilę, jausmams džiaugsmą. Jo krikščionybė aprėpia visas žmogaus gyvenimo formas. Jis sujungia gražion sintezėn filosofiją, teologiją ir gamtos mokslus, parodydamas, kad tarp jų nėra jokio prieštaravimo.
Solovjovas pripažino, kad yra trys pažinimo šaltiniai: tikėjimas, vaizduotė ir kūryba. Pažinti realybę arba tikrovę reikia daugiau kaip žmogaus proto, reikia Dievo, kuris tapo žmogumi. Dievas tapo žmogumi, kad žmogus pasidarytų dieviškas. Tai yra pagrindinė Solovjovo doktrinos mintis, kurią vėliau perėmė Berdiaevas. Žmogus jaučia nemirtingumo alkį, kurį reikia patenkinti; jis jaučia tiesos ir žmogiškosios tobulybės troškulį, kurį reikia numalšinti.
Solovjovas domėjosi ir pravoslavija, ir katalikybe. Katalikybė jam buvo simpatinga savo socialine veikla: ligoninėmis, prieglaudomis, našlaitynais, vaikų darželiais. Taip pat jis galvojo, kad Kristus paskyrė šv. Petrą Bažnyčios galva. O kurgi kitur galėtų būti toji galva, jei ne Romoje? Solovjovas aiškiai kaltina Konstantinopolį dėl 1054 m. įvykusios schizmos. Jis žinojo, kad yra daug rusų, perėjusių į katalikybę, daugiausia iš aukštesnių sluoksnių, kurie daugiau bendravo su prancūzais. Bet tie rusai, perėję į katalikybę, kartu priimdavo ir lotynų apeigas, tokiu būdu nutraukdavo visus ryšius su Rusijos pravoslavija. Kai kurie pravoslavai, ypač Austrijoje, perėję į katalikų tikėjimą, pasilaikydavo pravoslavų liturgiją. Ten jie turėjo politinę laisvę, o Rusijoje unitai buvo persekiojami. Solovjovas ilgai kalbėjosi su vysk. Strossmayeriu apie bažnyčių suvienijimą. Vyskupas parašė ir į Romą apie Solovjovo pastangas suvienyti bažnyčias. Popiežius Leonas XIII, išgirdęs apie Solovjovo pastangas, ištarė šiuos žodžius: "Bella cosa, ma impossibile fuor d'un miracolo" (Gražus dalykas, bet jis tegalėtų įvykti tik stebuklu). Niekas tada negalvojo, kad toks stebuklas galėtų įvykti.
Solovjovas jau seniai save laikė kataliku, nes pripažino Romos popiežių, tačiau Bažnyčios kanonai reikalavo tam tikrų ceremonijų, norint oficialiai pereiti į Katalikų Bažnyčią. Reikėjo perskaityti tikėjimo išpažinimą, atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Solovjovas tai atliko 1896 m. Maskvoje. Į Katalikų Bažnyčią prie liudininkų jį priėmė buvęs ortodoksų kunigas, unitas.
PASKUTINĖS SOLOVJOVO DIENOS
1897 m. jis pavojingai susirgo. Pasikvietė buvusį savo teologijos profesorių kun. Ivantsovą, nes norėjo atlikti išpažintį ir priimti Komuniją. Ivantsovas atsisakė jam suteikti sakramentus, nes žinojo, kad jis buvo perėjęs į Katalikų Bažnyčią. Prieš mirtį Solovjovas buvo pasitraukęs į kunigaikščio O. N. Trubeckojo vilą Uzkoje, 30 km nuo Maskvos. Jausdamas artėjančią mirtį ir negalėdamas surasti katalikų kunigo, jis pasikvietė vietos popą, vardu Baliajevą. Pas jį atliko išpažintį ir priėmė Komuniją (Kat. Bažnyčia pripažįsta ortodoksų sakramentus). Baliajevas, aprūpinęs Solovjovą paskutiniais sakramentais, paskelbė, kad jis prieš mirtį atsisakęs katalikybės ir sugrįžęs atgal į pravoslaviją. Bet vysk. d'Herbigny, parašęs Solovjovo biografiją, titulu "Rusijos Newman", neigia, kad Solovjovas būtų atsisakęs katalikybės. Žinant visą jo galvoseną ir pasisakymus, tikrai negalima prileisti, kad jis būtų taip keitęs savo religiją, tik jis kitaip žiūrėjo į katalikybę ir į pravoslaviją, negu daugelis kitų. Jo galvosena nebuvo siaura, bet universali, ekumeniška. Jis buvo įsitikinęs krikščionis. Solovjovas mirė 1900 m. rugpiūčio 8 dieną.