1974 / VASARIS - FEBRUARY / VOLUME XXV, NO. 2

KAD TOJI LIEPSNELĖ NEUŽGESTŲ    39    Juozas Vaišnys, S.J.

KRIKŠČIONIŠKOJI KULTŪRA    40    Feliksas Jucevičius

JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (XIII)    47    Br. Krištanavičius, S.J.

MŪSŲ TAUTINIS BRENDIMAS    54    Jonas Miškinis

JAUNIMAS APIE SAVE    56    Redaktorius

KOVINGOSIOS LIETUVYBĖS GRETOSE    61    Vytautas A. Jonynas

BAISU TĖVIŠKĖJ NEBŪTI, KAI JOJE ESI!    63    Nijolė Jankutė

TEOLOGIŠKAI FILOSOFIŠKA PASAULIEČIO STUDIJA    65    Juozas Prunskis

TĖVYNĖJE    67    Danutė Bindokienė

KALBA    69    Juozas Vaišnys, S.J.

FILMAI    71    Juozas Prunskis

Daugumas šio numerio iliustracijų — iš praėjusi rudenį Čikagoje buvusios fotografijos darbų parodos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Thompson, Connecticut 06277.

 

MANĘS KLAUSIA DAŽNAI, KUR AŠ GIMĘS,
KUR TAS KRAŠTAS: RYTAI, VAKARAI?
AŠ ŠYPSAUSI VISIEMS DĖLEI SAVO LIKIMO,
IR JIEMS RODOS, KAD MAN ČIA GERAI.

MANĘS KLAUSIA DAŽNAI, AR TURTINGA
JI — TĖVYNĖ BENAMIO BAUGAUS?
ATSAKAU: VISA ŽEMĖ TEN AUKSU MAN ŽVILGA
ŽYDRUMOJ KRIŠTOLINIO DANGAUS.

MANĘS KLAUSIA DAŽNAI, KUR SUGRĮŽTUM,
JEI TĖVYNĖ PALIKS PAVERGTA?
AŠ JUOKIUOS JIEMS Į VEIDĄ, NORS PLYŠTA
MAN IŠ SKAUSMO ŠIRDIS SUŽEISTA.

O KAI DINGSTA VILTIS PASKUTINĖ,
KAI VISUR VIEN KLASTA IR KANČIA, —
AŠ, PRISPAUDĘS RANKAS PRIE KRŪTINĖS,
VĖL PRISIEKIU: TĖVYNE, TU — ČIA!

Petras Babickas

Rimantas Žukas    Mergaitė su ramune

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Šio "Laiškų Lietuviams" numerio "Jaunimo" skyriuje pateikėme kai kurias mintis iš mūsų jaunimo pasisakymų, ką jie galvoja apie save, apie dabartinį mūsų jaunimą, lygindami jį tiek su vyresniąja karta, tiek su amerikiečių jaunimu. Atrodo, kad tie pasisakymai kartais vienas kitam lyg prieštarauja. Pvz. daugelis teigia, kad dabartinis jaunimas nesirūpina tiek daug materialiniais dalykais ir materialiniu turtu, kaip vyresnieji. O štai kiti sako, kad jaunimas svajoja tik apie pelningas profesijas ir patogų gyvenimą puošniuose rajonuose. Žinoma, ne visas jaunimas vienodas, galima rasti ir vienokių, ir kitokių, bet atrodo, kad tas dvi skirtingas nuomones materialinių turtų atžvilgiu labai lengva suprasti ir suderinti. Mokslus einąs jaunimas materialiniais turtais paprastai daug nesirūpina, nes viską, ko reikia, gauna iš tėvų. Tačiau visai ką kita galima pasakyti apie tą jaunimą, kuris jau baigė mokslus, gavo geras tarnybas, vedė ir dabar savarankiškai gyvena.

     Kad mokslus einančiam jaunimui visai nesvarbu pinigas, tai gali įrodyti ir kasmet ruošiami "Laiškų Lietuviams" konkursai. Juose kiekvienas šiek tiek sugebąs valdyti plunksną gali laimėti šimtą ar pusantro šimto dolerių. Reikia tik parašyti kelių puslapių tam tikra tema tinkamą straipsnį. Tai yra didelės premijos, palyginus su romanų konkursų premijomis, kur maždaug už 300 puslapių veikalą skiriama 1000 dol. Kai buvo paskelbtas paskutinis konkursas, tai daugelis jaunuolių pasižadėjo jame dalyvauti, bet kai atėjo konkurso pabaiga, tai tų jaunuolių straipsniai nepasirodė. Vis teisinamasi neprisirengimu ir neturėjimu laiko. Kad vis neprisirengiama, tai tiesa, bet kad nebūtų laiko, tai negalima sutikti. Žinome, kad visi turi įvairių užsiėmimų, bet tikrai norint, to laiko galima surasti, kaip surandama daugeliui kitų užsiėmimų, nieko bendra neturinčių nei su mokslu, nei su kitomis tiesioginėmis pareigomis. Jeigu tie jaunuoliai ir nesirūpina piniginėmis premijomis, tai turėtų pagalvoti, kad būtų labai naudinga paskleisti žurnale ar laikrašty savo idėjas, nes jie sako, kad tų idėjų turi ir dar tokių, kurios pagerintų pasaulį!

 (Tęsinys)

FELIKSAS JUCEVIČIUS

5

     Kai verčiame žmonijos istorijos puslapius, tai pastebime, kad ji beveik ritminiu periodiškumu tai prisiartina prie vienos kraštutinybės, tai prie kitos, kartais ji priartėja prie Dievo, kartais nuo Jo nutolsta. Kaip išrinktosios tautos istorija, taip ir krikščionybės istorija yra prisiartinimo prie Dievo ir nutolimo nuo Jo istorija. Bet kodėl žmonija nutolsta nuo Dievo, jei jos tikslas yra Dievas? Kodėl ji mieliau pasisako už tamsą, negu šviesą? Kodėl ji kartais lyg sąmoningai puola neviltin, nors žino, kad jos išganymas yra viltis? Atsakymai į tuos klausimus įgauna ne tik negatyvų, bet ir pozityvų aspektą, kai prileidžiame, kad kelias į žvaigždes eina per kančią ir vargus. Tik prisiminkime Sūnaus paklydėlio parabolę. Kai jis paliko tėvo namus, kai atsirado svetimoje aplinkoje, kai pasijuto vienui vienas, kai tik badas liko jo vienintelis ištikimas palydovas, tai jis tuomet suprato, ką reiškia likti be tėvo, ir tik tuomet jis šaukė iš širdies gelmių: "Tėve, aš nusidėjau dangui ir tau".41 Juo labiau įsigiliname į šios parabolės simboliką, tuo aiškiau matome dialektinį santykį tarp vilties ir nevilties. Kaip paskiras žmogus, taip ir žmonija apskritai suvokia vilties prasmę geriau neviltyje. Viltis iškyla kaip išganymas tik tuomet, kai žmogus atsiduria prie nevilties bedugnės.

     Jei reikėtų suminėti pagrindines nevilties pasirodymo priežastis krikščioniškuose vakaruose, tai pirmiausia turėtume nurodyti pačią žemiškąją prigimtį, tą begalybės ir baigtinybės sintezę, vidurį tarp nieko ir visko. Šitą priežastį galime laikyti ontologinio pobūdžio, nes tai liečia pačią žmogaus prigimtį. Bet žmogus yra ne tik ontologinė, o ir istorinė būtybė. Todėl neviltis turi šaknis ne tik ontologinėje žmogaus prigimtyje, bet taip pat jo istorinėje situacijoje.

BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.

XIII. NEMALONI PADĖTIS

     Įsteigus atskirą Lietuvos Jėzuitų provinciją, Kauno Jėzuitų gimnazijos padėtis nepasikeitė. Nuo 1930 m. ji turėjo nusistovėjusias tradicijas. Mokslo metų pradžioje, paprastai spalio mėnesį, visi gimnazijos auklėtiniai atlikdavo 3 dienų rekolekcijas. Jaunesniesiems mokiniams rekolekcijas vesdavo klierikai, o vyresniesiems — tėvai. Lapkričio 13 dieną gimnazija švęsdavo savo globėjo šv. Stanislovo Kostkos šventę su pamaldomis ir akademija. Į tą šventę T. Kipas atkėlė ir savo vardines. Pradžioje gegužės 15 dieną, o nuo 1931 m. rugsėjo 8 dieną gimnazija švęsdavo Tautos Šventę, žygiuodama su dūdų orkestru priešakyje į Petro Vileišio aikštę, kur respublikos prezidentas priimdavo kariuomenės paradą. Gavėnios metu mokiniai suvaidindavo kokį didesnį veikalą, o atskiros klasės, pradedant trečiąja klase, ruošdavo akademijas. Tai buvo gera proga parodyti mokinių talentus. Akademijų programą atlikdavo choras ir stygų orkestras. Pavasarį gimnazija — mokytojai, mokiniai ir jų tėvai — ruošdavo gegužinę.

     Pradedant 1930-1931 mokslo metus, reikėjo atidaryti pirmąsias ir antrąsias paraleles klases, nes pirmojoje klasėje buvo 75 mokiniai, o antrojoje 84. Iš viso tais mokslo metais gimnazija turėjo 356 mokinius. Išvykus kl. J. Riethmeisteriui studijuoti teologiją, į Kauną atvyko filosofiją baigęs kl. Jonas Danyla. Jis ir abiturientas Kazys Ulvydas švietimo ministerio buvo patvirtinti gimnazijos mokytojais.


Kan. J. Tumas-Vaižgantas, buvęs Jėzuitu gimnazijos mokytojas.

 

     Šių mokslo metų naujovę sudarė ne tiek mokytojai, kiek paralelės klasės (pirmoji B ir antroji B), kuriose kai kurie dalykai buvo dėstomi vokiečių kalba. T. J. Belecko teigimu, pirmasis tą planą iškėlęs prezidentas A. Smetona. Norėdamas susilpninti vokiečių gimnaziją Kaune, jis pasiūlęs T. Kipui sustiprinti vokiečių kalbos mokymą jėzuitų gimnazijoje, dėstant kai kuriuos dalykus vokiečių kalba. T. Kipas tą planą aptarė su švietimo ministeriu K. Šakeniu, kuris jam visiškai pritarė. Tačiau tėvai jėzuitai norėjo išgirsti ir mokinių tėvų nuomones. Tuo tikslu rugsėjo 2 dieną jie sušaukė mokinių tėvų pasitarimą. "Planas", taip rašė T. Kipas savo dienoraštyje, "beveik visų buvo teigiamai sutiktas, kai kurių su dideliu džiaugsmu. Tik 2 ponios labai susijaudinusios kalbėjo prieš. Po poros dienų viena iš jų pakeitė savo nuomonę".1 T. Beleckas, kuris dalyvavo tame susirinkime, sakė, kad planui priešingų nuomonių buvę daugiau. Bet daugumas pasisakė už jį, nes tas eksperimentas buvo numatytas tik 2 metams.

     Iš tiesų, po dvejų metų jis buvo palaidotas, nes nedavė lauktų rezultatų.

     Tradicines mokinių rekolekcijas šiais metais vedė pirmasis gimnazijos direktorius T. Jonas Paukštys, kuris rugpiūčio 28 dieną buvo gavęs kunigo šventimus. Nuo spalio 1 dienos kan. Juozas Tumas-Vaižgantas pradėjo dėstyti jėzuitų gimnazijoje literatūrą 7 ir 8 kl. Jis turėjo tik po 4 pamokas į savaitę. Kai T. Kipas tuo laimėjimu pasigyrė A. Smetonai, šis jam atsakė, kad iš tikrųjų tai esąs pralaimėjimas universitetui ir kūrybiniam Vaižganto darbui. Iš to T. Kipas padarė logišką išvadą, ir po poros metų kan. Tumas pasitraukė iš jėzuitų gimnazijos. Bet 1930 m. spalio 9 dieną, minint 10 metų Vilniaus netekimo sukaktį, Tumas-Vaižgantas skaitė gimnazijos mokiniams paskaitą ir padarė didelį įspūdį. Lapkričio 1 dieną gimnazijos salėje įvyko žymus koncertas su Kipru Petrausku, Vlada Grigaitiene-Palavinskaite ir Vince Zauniene-Jonuškaite. Koncertas buvo skirtas gimnazijos naudai. Į jį atvyko S. Smetonienė ir užsienio reikalų ministeris D. Zaunius.

JONAS MIŠKINIS

     Žmogaus tautinis brendimas nėra kažkoks atsitiktinis dalykas. Tai yra veiksnys tų aplinkybių, kurios sudaro tautą. Taigi, žmogus, kaip tautietis, gimsta iš tautos. Nuosekliai tariant, tauta savo narius ne tik gimdo, bet kartu sudaro ir būtinas sąlygas jiems būti ir veikti. Todėl žmogus pilnutine prasme, konkretus ir kūrybingas, gali gyvuoti tik tautoje. Žodžiu, tauta yra pirmykštis šaltinis, iš kurio žmogus semia savo darbams gyvybės. Dėl to suprantama, kad patys didieji žmonijos genijai buvo sykiu ir patys tobulieji savo tautos reiškėjai. Jų kūrybiniuose veikaluose atsispindi ryškūs tautiniai pradai, tobulai suderinti su visuotinėmis idėjomis.

     W. Saueris sako, "kad tautos nariai kyla iš sveikų tautos jėgų. Tik čia jie yra gyvi, tik čia jie įsišaknija, kaip medis savo krašto žemėje. Jis miršta, jei yra perkeliamas į svetimos šalies žemę".

TĖVYNĖ

     Tėvynė yra gražus žodis. Juo išreiškiama tai, kas kiekvienam žmogui yra kilnu ir šventa, už ką daugumas žmonių nesigaili paaukoti to brangiausio pasauly turto — gyvybės.

Eugenijus Būtėnas  Draugystė

     Jei kiek žvilgtelsim į istoriją, tai pamatysim, kad tėvynės meilė ruseno kiekvieno širdyje senovėje, viduriniais amžiais ir taip pat šiais naujaisiais laikais. Vadinas, taip buvo, taip yra ir taip bus, nes tai yra į-gimta ir žmoniška. Juk kiekvieno padoraus žmogaus troškimas ir laimė — matyti savąją tėvynę laisvą ir nepriklausomą. Ir jei klastingas priešas įsiveržia kada į gimtąjį kraštą, naikindamas turtą, kankindamas moteris, vaikus, žudydamas vyrus, tai kiekvienas su dideliu ryžtu ėjo ir eis ginti savo tėvynės. Tad aukoti savo gyvybę tėvynės gerovei yra didžiausia auka, kokios iš žmogaus begalima reikalauti.

     Tėvynė yra mylima ne dėl to, kad ji didelė, graži, turtinga, kultūringa ar turinti garsią praeitį. Kartais suvargusi ir nykstanti tauta gali būti labiau mylima, negu turtinga, išsiplėtusi. Goethės žodžiais tariant, kuo vargingesnis kraštas, tuo didesni patriotai. Tiesa, su patriotizmu yra glaudžiau susijęs gėrėjimasis savo gimtuoju kraštu ir didžiavimasis savo tauta. Tačiau ne šitas gėrėjimasis ir didžiavimasis gimdo meilę. Tik tėvynės bei tautos meilė gimdo gėrėjimąsi ir didžiavimąsi.

Redaktorius

     Čikagos Pedagoginio Lituanistikos Instituto studentams buvo duotos parašyti dvi panašios temos: pirmam kursui — "Skirtumas tarp lietuvių ir amerikiečių jaunimo", o antram kursui — "Mūsų jaunimo charakteristika". Čia pateiksime charakteringesnes tų rašinių mintis. Skaitytojams bus įdomu pamatyti, kaip jaunimas galvoja pats apie save. Be abejo, čia bus ir pasikartojimų, bet jų sunku išvengti. Gal bus logiškiau pirma pažvelgti, kaip studentai save charakterizuoja, žiūrėdami, koks yra skirtumas tarp jų ir vyresniosios kartos, o paskui — kaip jie galvoja, lygindami save su amerikiečių jaunimu.

Mūsų jaunimo charakteristika

VITA MUSONYTĖ:

     Nors ir mūsų jaunojoje kartoje yra nemaža skirtumų tarp vieno ir kito individo, bet vis dėlto visa jaunoji karta ryškiai skiriasi nuo vyresniosios. Jaunimas nepasitenkina tuo, kas yra, bet vis ko nors ieško. Vyresniesiems atrodo, kad jaunimas per daug viską kritikuoja, bet iš tikrųjų jis ieško, kaip pagerinti aplinką ir aplamai gyvenimą. Jis domisi politika ir ekologija, jis rūpinasi tomis problemomis, kurios nuspręs ateitį. Dėl to jaunimas vis iškelia broliškumą ir meilę, o smerkia neteisybes: karą, žmonių saugumo nebojančią techniką, suktus politikus. Jaunimui materialinis turtas nėra toks svarbus, kaip tėvams, kurie jį labiau vertina. Dabartinė karta nepergyveno nei depresijos, nei karų. Ji neturi sunkiai dirbti, kad įsigytų patogumų, kuriais kasdien naudojasi. Tėvai vis pabrėžia, jog reikia gerai mokytis, baigti aukštus mokslus, kad būtų galima susikurti lengvesnį, patogesnį gyvenimą. Bet jaunimas labiau ruošiasi dirbti tose srityse, kurios jį domina, nekreipdamas daug dėmesio į atlyginimą. Jaunimui svarbiau dvasinis turtas. Draugai nerenkami pagal kilmę, piniginį turtą ar išvaizdą, o pagal bendrus interesus ir dvasinį turtą. Jaunimas nėra šališkai nusistatęs prieš kokią nors žmonių grupę ir neatstumia naujų idėjų. Jis nepasitenkina kitų nutarimais, bet pats svarsto kylančias problemas.

     Lietuvių jaunimas turi bendrus visam jaunimui bruožus, bet taip pat ir skiriasi nuo kitataučių jaunuolių. Sąmoningi lietuviai jaunuoliai yra įsijungę į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, kurio tikslas yra išlaikyti lietuvybę išeivijoje. Jaunimas, jausdamas atsakomybę dėl lietuvybės likimo išeivijoje, priklauso organizacijoms, kurios uoliai veikia. Ten jaunimas ne tik siekia aukštų kilnių tikslų, bet taip pat ir mezga draugystes su kitais lietuviais. Šie ryšiai yra gana stiprūs, nes jaučiama bendros pažiūros, panaši kilmė ir panašūs siekimai. Lietuvybės likimas daug priklauso nuo šių draugysčių, nes be glaudžių ryšių nebus stiprios veiklos. Kol kas kultūriniu ir visuomeniniu atžvilgiu lietuviškumo liepsna tebedega jaunojoje kartoje. Deja, yra jaučiama ir asimiliacijos ženklų. Jaunieji yra paveikti gimtojo krašto įtakos. Tai ypač ryšku kalboje: visur daugiau ir daugiau girdėti anglų kalba. Kol jaunimas nesusipras, kad be lietuvių kalbos nebus nė lietuvių kultūros, negalima tikėtis, kad ateinanti karta įvertins mūsų darbą ir rūpinsis lietuvių kultūros išlaikymu.

Vytautas A.Jonynas

     Leidėjams, net rašytojams, tie dalykai pažįstami. Kritikams ir recenzentams — ne būtinai. Retai kada jie turi progos išvysti knygos rankraštį — mašinėle rašytų puslapių "mišiolą" — ir paskui pamatyti, kaip ta popieriaus krūva susislegia į tradicinio formato baltąsias lankas. Sakysit, tipografiniai dalykai, o tačiau, keista, jau vien ta išorinė metamorfozė pakeičia skaitančiojo pagavą.

     Teko įsitikinti, paėmus į rankas Nijolės Jankutės kūrinį "Nuo devynių iki pirmos", kurį pirmą kartą teko perskaityti JAV LB Švietimo Tarybos konkurso vertinimo komisijoj. Rankraštis atrodė stambus, skyreliai susiliejo į vieną. Daug kas atrodė ištęsta. Vis dėlto iš jo alsavo jaunatviškumas, idealizmas. Šalia kitų rankraščių (o jų būta visokiausių, įskaitant ir H.G. Wells "Nematomo žmogaus" sulietuvinimus) jis kėlė įspūdį (vertinimo komisijos tokiems dalykams jautrios), tarytum būtų specialiai parašytas konkursui. Gal būt, toji aplinkybė (įsivaizduotas autorės noras įtikti komisijai) ir paaiškina, kodėl balsuojant komisijos nuomonių skaida buvo didelė, ir N. Jankutės apysakai, ryžtingai skelbiančiai egzilės Kulturkampf'o prasmingumą, nebuvo lemta laimėti konkurso premijos. Tačiau ją išleido Akademinės Skautijos leidykla, finansiškai paremta Vydūno Jaunimo Fondo. Atseit, išleido sąmoningasis jaunimas.

     Bet jeigu prisimenam rankraštį, tai dar ir todėl, kad, atrodo, nesėkmė kažkaip nesiryžta paleisti jo iš nagų. Nebe pirmas, tiesa, kartas, kai išeivijos knygą sudarko aplankas. Baisėjomės J. Jankaus "Užkandžio" balvonu. Šiuokart susiduriame su dar siaubingesniu pasityčiojimu iš rašytojo. Atrodytų, kad viršelio autorė viską darė, kad išreikštų savo beveik patologišką neapykantą iliustruojamam veikalui. Kaip kitaip paaiškinti nutėkštą kreivažandę kūtvėlą ir stagarų kūlelius horizonte. Tokių "grafitti" nepagailėdavom, jauni būdami, ant gimnazijos sienų savo "malpoms" ir "škapoms", bet ką turi bendro ši figūra su N. Jankutės knygos dvasia?

 (Mintys apie J. Kralikausko "Tautvilą")

Nijolė Jankutė

     Pirmojo Lietuvos karaliaus užmirštieji laikai Juozo Kralikausko asmenyje susilaukė verto metraštininko, ir prieš mūsų akis vėl atsivertė naujas mindauginės dramos lapas. Su "Tautvilos" romanu autorius tęsia senosios Lietuvos istorinių įvykių seriją.

     "Tautvila" — neeilinė knyga, kaip ir trys jos pirmatakės, nes 13-jo amžiaus Lietuva — Juozo Kralikausko mūza, meilė ir stiprybė. Tiesa, "Tautvila" neturi "Vaišvilko" problematikos; šiame romane nebesisupa Lietuvos likimas ant svarstyklių. Ši knyga užgriebia nebe Valstybės ar Tautos gyvatos klausimus, bet žmogaus širdies jautriausias stygas. "Tautvila" — tėvynės ilgesio apoteozė ir to ilgesio išsipildymo ironiška tragedija.

     Tautvilos tragedija nesvetima šių laikų lietuviams. Tai tremtinio, tai išeivio skaudžioji dalia ir neišrišama problema, kada po eilės metų, grįžus išsvajoton tėvynėn, staiga pajunti, kad laikas nestovėjo vietoje, kaip tavo prisiminimai, ir tu esi jau svetimas.

     "O, baisu tėviškėje nebūti, kai joje esi!" — atsidūsta kunigaikštis Tautvila, grįžęs Treniotos valdomon Kernavėn. Ir, gal būt, nėra aktualesnių žodžių mūsų dabarčiai, kaip šie, pasakyti prieš 700 metų...

     Dėdės Mindaugo ištremtas, Tautvilas ilgėjosi Lietuvos 27 metus. Neįstengė to ilgesio nuslopinti nei garbingas Polocko kunigaikščio sostas, nei gražuolė žmona Salomėja, nei sūnus Konstantinas.

     "Sugrįžti prie Neries! Pargrįžti tėvonijon galop tikrai, o ne vien tik sapnuose" (8 psl.) — tai nuolatinės Tautvilos mintys. Ir kai pagaliau nelauktai, netikėtai Treniota atsiunčia pasiuntinį Polockan su kvietimu: "Tu, broli, atjok su sūnum. Pasidalysime žemes ir Mindaugo turtus..Tautvila užsidega sugrįžimo ugnim.

     "Lėksiu! Į savo laimę, gal pražūtį — bet jau lėksiu" (11 psl.). Veltui sūnaus perspėjimai, kad tas kvietimas — tik masalas, tik gudraus Treniotos spąstai. Tautvila neboja. Ką gali logika ir politika prieš gimtinės šauksmą? Ne Mindaugo žemių dalybos traukia Tautvilą, bet, kaip jis sūnui sako, "kniečia pasitikrinti, ar tebėra tie kalnai. Ar tebėra Neris..." Tai nelogiška, visiškai naivi, tik tremtiniui ir išeiviui suprantama, bet tuo pačiu absoliučiai pagrįsta sugrįžimo priežastis.

     Ir grįžta Tautvila Kernavėn, kaip Treniotos svečias, giliai širdyje vildamasis pasilikt čia kaip saviškis iki mirties. Jo troškimas išsipildo, deja, su makabrišku likimo posūkiu. Tautvila miršta išsiilgtoj, išsvajotoj Kernavėj... kaip belaisvis, kaip į spąstus įviliotas pavojingas priešas, kaip nekenčiamas svetimtautis...

     Drėgno tamsaus pilies rūsio gelmėse, mirdamas badu, Tautvila iš naujo pergyvena savo grįžimą tėvynėn, kuri po 27-rių metų ir ta, ir nebe ta. Dvilypumo paradoksą pabrėžia ta pati gamta (sravi Kemavėlė, Neris, kalnai) ir nebe tie žmonės. Draugai, pažįstami — išmirę, ištremti, o dabartiniai kernaviečiai žvilgčioja į Tautvilą kreivai. Faktas, kad Tautvila čia gimė ir

Jonas Boguta    Žirgas

užaugo, kad jis karaliaus Mindaugo brolvaikis — seniai pamirštas. Nes ir paties Mindaugo atminimą stengiasi kuo greičiau panaikinti neteisėtas Kernavės valdovas.

Juozas Prunskis

     Galima drąsiai tvirtinti, kad mes savo tautoje teturime tik vieną tokį asmenį kaip prof. dr. Antanas Maceina. Iš prigimties apdovanotas dideliais gabumais. Išėjęs visą teologijos kursą Kauno kunigų seminarijoje, bet įžvelgęs savo kitokį pašaukimą, netapdamas kunigu, ėmė gilintis į filosofines bei pedagogines studijas Kauno, Liuveno, Friburgo, Štrasburgo, Briuselio universitetuose, apgindamas disertaciją apie tautinį auklėjimą ir pasiekdamas filosofijos daktaro laipsnio. Pakviestas dėstyti Kauno universitete, greit tapo pakeltas į profesorius ir net išrinktas filosofijos fakulteto dekanu.

     Kai okupacija jį išbloškė į užsienį, jis neieškojo sau patogesnio ir pelningesnio krašto, bet būdamas giliai susietas su vakarų Europos kultūra, ten ir pasiliko profesoriauti, dėstydamas Freiburgo, vėliau Miunsterio universitetuose. Prof. Maceina brendo giliojo mūsų filosofo St. Šalkauskio idėjų atmosferoje, ir jo kūrybinė veikla yra lyg tęsinys to didžiojo mintytojo, tik labiau šakota, gal net daugeliu atžvilgių gilesnė. Šalia gausių straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose pasipylė daugybė išmąstytų, gilia logiška slinktimi parašytų veikalų: Socialinis teisingumas, Didysis inkvizitorius, Saulės giesmė (Aidų premijuotas veikalas apie Šv. Pranciškų Asyžietį), Niekšybės paslaptis, Marijos būties ir veiklos apmąstymai, Kultūrinė demokratija, Nepasaulėžiūrinė politika, Studija apie Dostojevskį, Dievo Avinėlisir eilė kitų.

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

KAD SKAITYTOJAMS NEPRITRUKTŲ ŽODŽIŲ

     Iš "L. Lietuviams" skaitytojų pasisakymų žinome, kad skyrelis "Tėvynėje" yra populiarus ir mielai skaitomas. Kiekvienam išeivijos lietuviui įdomu sužinoti, kaip kasdieninis gyvenimas vyksta pavergtoje tėvynėje, tačiau ne kiekvienam prieinama okupuotosios Lietuvos spauda ar kiti žinių šaltiniai. "Laiškai Lietuviams" stengiasi bent kiek šį savo skaitytojų smalsumą patenkinti ir kiekvieną mėnesį pateikti žinių iš anapus geležinės uždangos. Šis darbas būtų dar sėkmingesnis, jei skaitytojai dažniau pareikštų savo nuomones, pageidavimus ir net kritiką. Skaitytojams, kurie mėgsta nusiskųsti, kad sunku tinkamai mintis išreikšti, nes žodžių pritrūksta, duodame trumpą žodynėlį, tikėdami, kad jis bus labai naudingas, ypač pobūviuose, norint pagerinti ir pralinksminti nuotaiką:

alkūnė — mergina, kuri visuomet laikosi dietos (t.y. kuri visuomet alkana):
angliškas — pieštas anglim;
apatinukas — apatijos sūnus;
apibūdinti — suręsti stogą virš galvos (pastatyti būdą);
atvirukas — nuoširdus, atviras vaikas;
avėti — palengva virsti avim;
avinas — apsiavęs batais;
bijūnas — visko bijantis žmogus;
braškėti — skinti svetimas braškes;
budelis — sargas, arba budintis žmogus;
bulvaras — bulių piemuo;
diktatorius — mokytojas, diktuojantis diktantą;
gūžčioti — ieškoti kiaušinių gūžtose;
įkaitinti — padaryti įkaitu;
imtuvas — kyšininkas;
išvadavimas — išvadų darymas;
kolonizacija — fasado papuošimas kolonomis;
migdolas — vyras, mokantis migdyti vaikus;
minutė — nedidelė mina;
moliūgas — meniškas molio dirbinys;
nualinti — nugirdyti alumi;
paštetas — pašto tarnautojų ansamblis;
pavėžinti — pavaišinti virtais vėžiais;
ridikas — darbininkas, ridenantis statines;
sielotis — plaukioti sieliais;
sudominti — sužaisti partiją domino;
šakotis — dirbti su šakėmis;
temdyti — rinkti įvairias temas;
vadovėlis — neprityręs vadovas;
valyti — rodyti savo valią;
vargonai — vargo žmonės;
vedamasis — per prievartą tuokiamas jaunuolis;
vertikalus — kūrinys, lengvai išverčiamas į kitą kalbą;
vėžė — vėžio pati.

"Šluota" Nr. 18 ir 19 (1973 m.)

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

KAI KURIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ NETIKSLUS VARTOJIMAS

Tęsinys

      PALYGINTI ir PALYGINUS nėra tos pačios reikšmės žodžiai. Štai du pavyzdžiai: Palyginti (ne Palyginus) jis greitai išmoksta svetimą kalbą. Palyginus (ne Palyginti) abidvi knygas, išryškėja nemažas skirtumas.

      Palyginti (pirmajame sakinyje) šliejasi prie prieveiksmio greitai (=Palyginti greitai) ir suteikia jam tam tikrą semantinį atspalvį. Čia jis yra įterptinis žodis, vartojamas ką nors reliatyviai nusakant, atsižvelgiant į kitus daiktus, reiškinius ir pan. Palyginus yra padalyvis ir rodo aplinkybę, kylančią iš kito veikėjo veiksmo (taip antrajame sakinyje išryškėja skirtumas, kai kažkas palygina abidvi knygas).

      PAŠVĘSTI nevartotinas vietoj paskirti. Pvz.: Jis pašventė (=paskyrė) visą savo gyvenimą menui. Bet visiškai gera šio žodžio vartosena tokiame sakinyje: Tai bent gerai pašventėm (t.y. pasilinksminom per šventes).

      PERGYVENTI nereikėtų vartoti vietoj jaudintis, sielotis, liūdėti, nerimauti. Pvz.:

Jis labai pergyveno jaudinosi, sielojosi), kad neišlaikė egzaminų. Esu tikras, kad mama dabar labai pergyvena( = liūdi, nerimauja).

      Bet žodis pergyventi visiškai tinka tokiuose sakiniuose: Mergaitė pergyveno (t.y. patyrė) didelę baimę. Tuo metu Europa pergyveno (t.y. gyveno) atgimimo laikotarpį. Jis ir savo vaikus pergyvens (t.y. už juos ilgiau gyvens).

      Tad galima padaryti tokią išvadą, kad pergyventi vartojamas tik tranzityviniu veiksmažodžiu (pergyventi ką), bet nevartotinas intranzityviniu veiksmažodžiu.

JEREMY

      Pagal Arthur Barron scenarijų parašytas poros kuklių jaunuolių meilės filmas. Savo nuotaikomis iš dalies jis primena “Love Story” ar “Friends”. Aukštesniosios mokyklos pirmosiose klasėse esąs Jeremy (Bobby Benson), gerai grojąs violončele, mėgstąs arkliukus ir krepšinį, įsižiūri iš Detroito į Niujorką persikėlusią, bebaigiančią mokyklą Susan (Glynnis O’Connor), pamėgusią baletą. Ji susižavi Jeremy koncertu, ir tarp jųdviejų išauga šilti jausmai. Filme vaizduojami labai nedrąsūs pirmieji pasikalbėjimai, telefonavimai, išėjimai. Jie patrauklūs savo paprastumu ir nuoširdumu, kol jau nueinama per toli, nors tai ir nevaizduojama nemoraliu plikumu, bet jau sugestijonuojama gal ir per daug. Dėl to filmas kvalifikuojamas — suaugusiems.

      Pačiame jų meilės įkarštyje įvyksta tragedija — tėvą darbovietė vėl atkviečia į Detroitą, ir viskas turi nutrūkti. Kaip B. Benson, taip ir G. O’Connor žiūrovą žavi nuoširdžiu paprastumu ir natūralumu. Stipri vaidyba ir antrinio personažo — Jeremy muzikos mokytojo Leonard Cimino, su pasisekimu vaidinusio Goodmano teatre Čikagoje.

      Filmas yra susilaukęs pripažinimo Cannes filmų festivalyje. George Pappas režisūra įspūdinga. Savo išradingumu atkreipia dėmesį ir filmuotojas Paul Goldsmith.

ENGLAND MADE ME

      Šis filmas susuktas pagal plačiai skaitomą kataliko rašytojo Graham Green romaną. Režisierius Peter Duffell viską rūpestingai suplanavęs, vengdamas nereikalingų scenų ir dialogų. Vaizduojami nacių laikai Vokietijoje. Vokiečių finansininkas turtuolis įsimyli savo sekretorę, atvykusią iš Anglijos ir ilgesnį laiką dirbančią jo firmoje. Sekretorę sklandžiai vaidina dailios išvaizdos Hildegard Neil. Kai atvyksta sekretorės brolis, išsivysto jo romansas su lengvabūde britų turiste. Jis atskleidžia laikraštininkui (kurį įtikinančiai vaidina Michael Hordern), kad turtuolis veda jo seserį, ir tos sensacingos vedybos prieš laiką patenka į spaudą. Sužadėtuvių scena turtingoje salos pilyje atskleidžia nacių pareigūnų orgijas. Turtuolis ir jo klika, nepatenkinti busimosios žmonos brolio išsiplepėjimais, nusprendžia juo nusikratyti ir jį nužudo. Tai patyrusi sesuo palieka turtuolį.

KONKURSO LAIMĖTOJAI

      Iš vienuolikos konkursui atsiųstų straipsnių premijas laimėjo šie konkurso dalyviai: I premiją (150 dol.) — Aušra Gylytė-Karkienė, iš Toronto; II (100 dol.) — Vytautas Zubas, iš Fiji salos; III (75 dol.) — Vacys Kuprys, iš Cicero; IV — (50 dol.) — Alfonsas Nakas, iš Detroito; V (25 dol.) — Algirdas Ratnikas, iš Detroito.

      Konkurso vertinimo komisiją sudarė: Algirdas Grigaitis (pirm.), Marija Eivaitė (sekr.) ir nariai: Danutė Bindokienė, Vytautas Kasniūnas, Nijolė Užubalienė.

      Premijų mecenatai: dr. Leonas Kriaučeliūnas — 200 dol.; Ona ir Vincas Kuliešiai — 100 dol.; Stefanija Rudokienė — 50 dol. ir dr. Ferdinandas Kaunas — 50 dol. Nuoširdžiai dėkojame mecenatams, vertinimo komisijai ir sveikiname laimėtojus!

ATSIŲSTA PAMINĖTI

SUVAŽIAVIMO DARBAI, 1933, I. Išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Redagavo Juozas Eretas. Perspausdinta fotomecha-niniu būdu 1973 m.

Antanas Maceina. KRIKŠČIONIS PASAULYJE. Išleido “Krikščionis gyvenime” 1973 m. Įrašus piešė Telesforas Valius. 402 psl., kieti viršeliai, kaina 7 dol.

Liudas Dovydėnas. KARALIAI IR BULVĖS. Pasakų rinkinys. Viršelis Ados Korsakaitės-Sutkuvienės. Išleido Liet. Knygos Klubas 1973 m. 212 psl., kaina 4.50 dol.

Erlėnas. GIRIŲ SARGAI. Apysakos. Viršelis V. Simankevičiaus. Išleido kun. Pr. Vaseris Australijoje 1973 m. 212 psl., kaina 3 dol.

VARPAS, nr. 12, 1973 m. Redaktorius — Antanas Kučys. Leidžia Varpininkų Filisterių draugija.

LITUANUS, Vol. 19, No. 4. Šio numerio redaktorius — J. A. Račkauskas.

KRIVŪLĖ, nr. 3(11), 1973 m. Leidžia Vakarų Europos Lietuvių Sielovada. Redaguoja kun. P. Celiešius.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros žurnalas. Redaktorius — Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, Marija Eivaitė, Algirdas Grigaitis, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S.J., Nijolė Užubalienė. Administracija: Petras Kleinotas, S.J., ir Aleksandra Likanderienė. Viršelis—Algirdo Kurausko / fotografija — Algirdo Grigaičio. Skyrių vinjetės — Jūratės Eidukaitės. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiras numeris — 50 c.