Spausdinti

Vytautas A.Jonynas

     Leidėjams, net rašytojams, tie dalykai pažįstami. Kritikams ir recenzentams — ne būtinai. Retai kada jie turi progos išvysti knygos rankraštį — mašinėle rašytų puslapių "mišiolą" — ir paskui pamatyti, kaip ta popieriaus krūva susislegia į tradicinio formato baltąsias lankas. Sakysit, tipografiniai dalykai, o tačiau, keista, jau vien ta išorinė metamorfozė pakeičia skaitančiojo pagavą.

     Teko įsitikinti, paėmus į rankas Nijolės Jankutės kūrinį "Nuo devynių iki pirmos", kurį pirmą kartą teko perskaityti JAV LB Švietimo Tarybos konkurso vertinimo komisijoj. Rankraštis atrodė stambus, skyreliai susiliejo į vieną. Daug kas atrodė ištęsta. Vis dėlto iš jo alsavo jaunatviškumas, idealizmas. Šalia kitų rankraščių (o jų būta visokiausių, įskaitant ir H.G. Wells "Nematomo žmogaus" sulietuvinimus) jis kėlė įspūdį (vertinimo komisijos tokiems dalykams jautrios), tarytum būtų specialiai parašytas konkursui. Gal būt, toji aplinkybė (įsivaizduotas autorės noras įtikti komisijai) ir paaiškina, kodėl balsuojant komisijos nuomonių skaida buvo didelė, ir N. Jankutės apysakai, ryžtingai skelbiančiai egzilės Kulturkampf'o prasmingumą, nebuvo lemta laimėti konkurso premijos. Tačiau ją išleido Akademinės Skautijos leidykla, finansiškai paremta Vydūno Jaunimo Fondo. Atseit, išleido sąmoningasis jaunimas.

     Bet jeigu prisimenam rankraštį, tai dar ir todėl, kad, atrodo, nesėkmė kažkaip nesiryžta paleisti jo iš nagų. Nebe pirmas, tiesa, kartas, kai išeivijos knygą sudarko aplankas. Baisėjomės J. Jankaus "Užkandžio" balvonu. Šiuokart susiduriame su dar siaubingesniu pasityčiojimu iš rašytojo. Atrodytų, kad viršelio autorė viską darė, kad išreikštų savo beveik patologišką neapykantą iliustruojamam veikalui. Kaip kitaip paaiškinti nutėkštą kreivažandę kūtvėlą ir stagarų kūlelius horizonte. Tokių "grafitti" nepagailėdavom, jauni būdami, ant gimnazijos sienų savo "malpoms" ir "škapoms", bet ką turi bendro ši figūra su N. Jankutės knygos dvasia?

     "Nuo devynių iki pirmos" centre stovi ne kokia groteskinė mokytojos figūra, bet, priešingai, idealistinių polinkių lietuvaitė. Jei ši knyga nusipelno dėmesio skaitančioje jaunimo ir senimo publikoje, tai kaip tik dėl savo optimistinės gaidos ir humaniškumo.

     Romanas tikroviškai atkuria išeivijos buitį. Nesunku atspėti, kad vaizduojamoji realybė yra čikaginis "milieu", bet autorei pavyksta išvengti bedvasio reportažinio stiliaus. Knygos kompozicija nesudėtinga, bet sumani. Autorė pavaizduoja dienoraščio nuotrupų pagalba, kaip čionai gimusi lietuvaitė, vadinamosios "pasimetusios generacijos" atstovė, palaipsniui susiranda savąjį kelią. Anksčiau baisėjusis mokytojos darbu, pasuka pedagogikon. Knygoje gana stipriai jaučiama B. Pūkelevičiūtės "Aštuonių lapų" įtaka. Ypač stiliuje. Vis dėlto N. Jankutė pateikia įtikinančią pagrindinio personažo augimo diagramą. Susipažinęs su trylikmetės Ritos širdies sopuliais, skaitytojas palaipsniui seka jos brendimą, vidines permainas, iššauktas brolio Rimo tragedijos pasekmių. Rimas ir jo mylimoji juoduke Lia tampa rasizmo aukomis.

     Iš esmės vaizduojamas gana banalus gyvenimas. N. Jankutei grėsė pavojus daug ką nusaldint, perkraut plakta grietinėle. Miela pastebėti, kad autorė tų pavojų išvengė. Pagrindinių personažų, tiesa, nedaug — motina, tėvas, Rimas, Lia, sužadėtinis Gedas — bet jie gyvi, įtikinantys, nesuschematinti. Dienoraštinė forma autorei suteikė galimybę pagyvinti pasakojimo stilių, įterpti daug samprotavimų, asmeninių pastabų. Jos yra tikros, autentiškos, nepasisavintos iš vedamųjų. Bet vietomis kai kas prailgsta, ypač tie puslapiai, kur Jankutė pernelyg užsigaišta, aprašinėdama lietuviškosios mokyklos užkulisius, mokytojus, posėdžius, tėvų siluetus ir t.t. Gal būt, todėl, sakysim. Daina Kerbelytė rado, kad šis veikalas ne kažin kaip bus patrauklus jaunam skaitytojui (Laiškai Lietuviams, rugsėjis 1973).

     Kai kurios aktualijos, apie kurias užsimenama knygoj (Apollo 8 skridimas, Nixono išrinkimas) dvelkia, kas be ko, žila senove. Bet tų dalykų panaudojimas autorei buvo būtinas. Iš esmės ji siekė pasakyti skaitytojui, kokia plati praraja tarp žmogaus visagalybės mokslo ir technikos srityje ir to paties žmogaus mizerijos žmogiškojo santykiavimo plotmėje. Užsigaišimus knygos pradžioje išperka su kaupu paskutiniai skyreliai, kuriuose su didele įtampa ir nuoširdumu pavaizduota Rimo ir Lios meilė.

     Didelė rašytojiška dovana yra N. Jankutės sugebėjimas sukurti, be sacharininių priemaišų, vaizdžias kasdienybės vinjetes:

     "Šį vakarą mudvi su mama vėl puošėme eglutę. Rimas ją mums nupirko, nes tėtė tiesiai po darbo išvyko į savo darbovietės "Christmas party". Mama taip pat turėjo ten dalyvauti. Bet ji nemėgsta tų kalėdinių "šurum - burum", kaip ji vadina. "Pokyliaut su nepažįstamais žmonėm ir vaidint, kad labai smagu, prašoka mano sugebėjimus", sako ji, dailiai surišdama tėtei kaklaryšį.

     Kiekvieną kartą, kai aš juos matau toje paprastutėje kaklaryšio rišimo scenoj, mane užpila šiluma. Ta vidinė, kuri reiškia, kad esi laimingas. Aš laiminga, kad turiu tokius tėvus. Niekas kitas negalėtų užimti jų vietos. Jokia kita mama taip neužrištų tėvui kaklaryšio, ir joks kitas tėvas neatrodytų toks patenkintas...

     Rimas įstatė eglutę į stovą ir taip pat išnyko. "Hockey" pažaist, kaip sakė, bet žinau, kad ne. Ir man neramu. Jo dar nėra, nors tėtė jau seniai grįžo. Aš girdžiu, kaip jis dar kažką pasakoja mamai. Ir jie negali užmigti. Laukia Rimo, kaip aš. Rimai, Rimai, saugokis! Neduoda man ramybės kvaila mintis, kad Rimui kažkas atsitiks!... Gal kad kelis kartus sapnavau tokį nejaukų, vis tą patį sapną..

Arba:

     "Kodėl tiek daug pasauly neteisybės? Kodėl žmonės neleidžiami gyventi ten, kur jie nori? Kodėl tos valdžios visada šneka žmonių vardu, apie žmonių teises, apie žmonių gerovę, o iš tikrųjų tų žmonių norų ir gerovės visai nepaiso?

     Apie tai galvojant, dažnai ateina fantastiška mintis: staiga viso pasaulio žmonės išemigruoja, pavyzdžiui, į mėnulį. Žemėje pasilieka tik visos valdžios, diktatoriai, prezidentai, premjerai, partijų vadai... įdomu, apie kokių žmonių gerovę ir teises jie tada šnekėtų? Dėl kokių žmonių teisių jie tada vienas kitą apgaudinėtų ir kokių žmonių vardu jie vienas kitam meluotų?"

     Kita gera savybė yra ta, kad autorė nesibaido panaudoti svetimžodžių, įsipilietinusių išeivijos kalboj. Tai suteikia jos pasakojimui autentišką akcentą. Kartais pasitaiko vietų, kur jų vartojimas diskutuotinas:

     "Lia, vargšė Lia! Kodėl jai turėjo "atsitikti" Rimas, kada universitetas pilnas aukštų, atletiškų negrų? Kodėl Rimui turėjo "atsitikti" Lia, kasdien matant šimtus baltų mergaičių?"

     "Atsitikti" čia lengvai pakeičiamas "pasipainioti" ar kitu atitikmeniu. Tačiau, nežiūrint kai kurių nesklandumų, "Nuo devynių iki pirmos" yra šilta, nuotaikinga ir net labai vertinga knygutė, kuri kiekvienam suteiks malonios atvangos.