Spausdinti

Marija Teresė Rowan

     Sustojus nakčiai mažoje Albertos ligoninėje, viena seselė atėjo į mano kambarį pasikalbėti. Mūsų pokalbis nuėjo ta kryptimi, iš kurios buvo matyti, kad Dievas kartais panaudoja keistas ir net pažymėtinai svarbias priemones, atnešančias pasigėrėtinai gerus rezultatus.

     "Prieš keletą metų", pasakojo seselė, "šioje mūsų ligoninėje buvo toks atsitikimas. Vieną popietę buvo priimtas į ligoninę maždaug keturiasdešimt metų amžiaus žmogus, katalikas. Šis vargšas sutvėrimas buvo labai emociškai paveiktas, ir gydytojas darė viską, ką galėjo, kad jį grąžintų į normalų stovį, kiek galima daugiau jį apklausinėjant. Tai buvo visiškai normalios pastangos. Mus visus ypač stebino ir gąsdino to žmogaus protinis stovis. Jis gulėjo lovoje, o jo veidas buvo tartum kaukė. Atrodė, lyg visas jo kūnas būtų suardytas į dalis. Jis kalbėjo labai mažai. Atsakinėjo tik į klausimus ir tai labai trumpai. Niekad, atsakydamas į klausimą, jis nevartojo dviejų žodžių, jeigu buvo galima apsieiti su vienu. Nė vienas ligoninės pareigūnas negalėjo giliau įsiskverbti į to žmogaus vidų, kiekvienas matė jį tik iš paviršiaus. Slaugės darė jam tik tai, kas buvo būtinai reikalinga, o po to tuoj išeidavo iš kambario, nes naujojo paciento laikysena visų atžvilgiu buvo labai atšiauri.

     Vieną vakarą, apie pusę aštuntos, kai ponas Macleod (tokia jo pavardė) buvo su mumis apie savaitę laiko, aš privalėjau pas jį užeiti kažkokiu reikalu. Aš esu knygyno vedėja, ne slaugė, todėl nelankau pacientų reguliariai.

     —    Labas vakaras, pone Macleod, — pasveikinau jį, parodydama savo veide plačiausią, kokią tik galėjau, šypseną.

     —    Labas vakaras, — jis atsakė, bet jo balso tonas buvo pilkas ir su maža gyvybės ženklų.

     Kai jau norėjau išeiti, staiga užkliuvo mano koja už ligonio lovos. Aš apsisukau, ir mano akys susidūrė su ligonio. Įbedžiau aikis į tą pilką, tartum kaukę, veidą ir kurį laiką jį stebėjau. Tada aš ir vėl plačiai nusišypsojau tardama:

     —    Jeigu Jūs kada nors sutiksite žmogų, kuris neparodys Jums savojo šypsnio, tai nusišypsokite jam...

     Rezultatas buvo tiesiog elektrifikuojantis. Žmogus tartum atgijo, atsikėlė iš numirusių.

     —    Sesele, — jis man tarė, — ar leisite man su Jumis pasikalbėti?

     —    Žinoma, kodėl gi ne? — atsakiau jam. Tik leiskite man atlikti savo pareigą. Aš sugrįšiu labai greitai.

     Pasakiau seselei vyresniajai, kur aš būsiu, jeigu kas nors manęs reikalaus.

     —    Darykite, sesele, viską dėl to nelaimingojo, — tarė ji man. — Mano maldos lydės Jus į jo kambarį...

     Kai grįžau į ligonio kambarį, jo veidas jau buvo praradęs tam tikrą kiekį buvusio pilkumo. Jo veido išraiška jau buvo labiau panaši į kitų žmonių išraiškas.

     —    Iki šiol aš maža turėjau reikalų su vienuolėmis, — pasisakė jis. — Ir tai buvo dėl to, kad aš galvodavau, jog jos yra lyg nerealūs žmonės. Iš tikrųjų, aš nė negalvodavau, kodėl taip manau. Jūs man parodėte, kad greičiausiai aš klydau.

     Tada be jokių tolimesnių įžangų jis pradėjo man pasakoti savo istoriją.

     —    Kai dar buvau labai jaunas, mano tėvai, kurie buvo praktikuoją katalikai, atvyko čia iš Škotijos. Jie apsigyveno pietinėje Albertoje. Aš užaugau ūkyje, šalia Raymond vietovės. Karo metu tarnavau aviacijoje. Kai mes buvome apsistoję Halifakse, susitikau labai gražią mergaitę, kurią planavau vesti. Deja, ji buvo nekatalikė. Jos tėvai buvo mirtinai nusistatę prieš katalikiškas vedybas. Aš atsisakiau tuoktis bet kurioje kitos tikybos bažnyčioje, todėl mes tik susimetrikavome civiliniame vedybų biure. Vienas dalykas vis man drumstė ramybę — kaip prikalbinti uošvį, kad būtų mums leista susituokti katalikų bažnyčioje. Tačiau, kai mano mintys atsileisdavo, vėl ramindavausi: Dievas leis kada nors dalykams susiklostyti palankia prasme, o iki tol aš lauksiu. Parašiau ir savo tėvams, kurie, žinojau, buvo labai sukrėsti. Ir šiuo atveju raminausi tokiu pat galvojimu: kada nors ir kaip nors Dievas išspręs šį reikalą. Po karo nė negrįžau namo, kad nesusitikčiau su savo tėvais. Nenorėjau dar labiau apkartinti jų širdžių. Pagaliau sužinojau, kad mano tėvai, pardavę ūkį Albertoje, sugrįžo į Škotiją. Mat, jie vargšai galvojo, kad jau praradę savo sūnų, lyg jis būtų žuvęs kovos lauke... Pasitraukęs iš aviacijos, gavau gerą tarnybą vienoje alyvos kompanijoje. Mes turėjome penkis sveikus vaikus. Atrodė, kad reikalai slenka gera kryptimi.

     —    Ar niekada Jūsų sąžinė negraužė? — švelniai įsiterpiau.

     Jis truputį šyptelėjo ir atsakė:

     —    Aš lankydavau bažnyčią kiekvieną sekmadienį ir šventadienį. Išklausydavau šv. mišias. Mano sąžinė kartais stengdavosi pakelti savo balsą, bet aš jį pasistengdavau užslopinti. Vis būdavau kuo nors užsiėmęs, tik ne rūpesčiu, kaip sutvarkyti savo šeimos reikalą. Tačiau vieną kartą, labai staiga, tai buvo prieš keletą mėnesių, pasijutau bepralaimįs mūšį prieš savo sąžinę. Nebegalėjau normaliai nei valgyti, nei miegoti. Beveik tuo metu buvau perkeltas čia. Žmona buvo labai išsigandusi.

     Jis trupučiuką stabtelėjo ir vėl tęsė:

     —    Šiaip jau mano žmona yra puiki asmenybė. Labai norėčiau, kad Jūs, sesele, kada nors ją sutiktumėte. Ji ateina popietinėmis valandomis, kai vyresnieji vaikai yra mokykloje. Mūsų geroji kaimynė prižiūri kitus du mažiukus. Labai bijojau savo žmonai atvirai išsakyti, kas mano sąžinę ir širdį slegia. Viską, galima sakyti, slėpiau nuo jos. Tačiau kai ji pamatė, kad aš kasdien vis prarandu daugiau ir daugiau svorio, paėmė mane į savo rankas. Ji pakvietė gydytoją, bet nieko blogo manyje nerasta. Buvo matyti, kad aš reikalingas pagalbos, deja, kitokios — ne fizinės, o dvasinės.

     Toliau jis pasakojo, kad, matydamas ir suprasdamas savo negalią, atsukęs žvilgsnį į Dievą, pajutęs didelę kaltę prieš savo vaikus, kurių nė vienas nebuvo krikštytas. Jį užgulęs rūpestis, baimė ir atsakomybės jausmas prieš savo žmoną ir prieš tėvus, kurie dėl jo tiek iškentėjo ir tebekenčia. Pagaliau ir jis pats pasijuto esąs labai nelaimingas. O kieno kaltė? Jo paties! Nieko kito nebuvo galima kaltinti. Jam buvo leista ir toliau kalbėti, skųstis, nors mačiau, kad jis buvo pavargęs. Pagaliau pasakiau:

     —    Pone Macleod, jeigu kuo aš ar kitos seselės galėtume Jums padėti, mielu noru tai atliksime. Mes visos už Jus meldžiamės. Esu tikra, kad ir Jūsų tėveliai meldžiasi. Jeigu Jūs norėtumėte kada nors pakalbėti su kunigu, mes tai sutvarkysime.

     —    Nėra kito laiko, o tik dabar, — jis pratarė, ir jo apatinė lūpa sudrebėjo, tartum šalčio sukrėsta.

     Aš taip pat buvau šiek tiek sukrėsta, kai pakilau nuo šalia lovos stovėjusios kėdės. Buvo 10 valanda, ir tėvas Baker, galimas daiktas, jau ilsėjosi. Jis jau buvo senesnio amžiaus ir paskutinėmis savaitėmis gerai nesijautė. Vis tiek aš skubėjau koridorium prie artimiausio telefono, melsdamasi, kad Dievas padėtų ir kad pats tėvas Baker atsilieptų telefonu. Kunigas pats atsiliepė. Trumpai išdėsčiau jam padėtį, o jis pasakė:

     —    Tučtuojau aš būsiu ten!

     Kitą dieną pasistengiau susitikti su Macleod žmona, jai išeinant iš ligonio kambario.

     —    Sesele, Ian jau man pasakė apie savo pokalbį su Jumis. Aš be galo Jums esu dėkinga. Jis man papasakojo ir apie susitikimą su kunigu. Aš jaučiau ir supratau, kad mano vyras jau ilgesnį laiką jautėsi nelaimingas. Man buvo ne pasalptis, kad jį slėgė religiniai reikalai. Jis yra labai geras vyras ir vaikų tėvas — gal vienas iš tūkstančių. Tačiau, kaip dabar atrodo, mes abu esame atsakingi dėl jo suirusios sveikatos. Ar Jūs, sesele, patikėtumėt, kad per paskutiniuosius kelis mėnesius jis yra praradęs apie 70 svarų? Aš esu tikra, kad tai įvyko, kaip jis pats sako, dėl nepaklusnumo Dievui. Suprantu, kad ir aš buvau kvaila, leisdama tėvams įsikišti į mūsų vedybų ir gyvenimo reikalus. Jeigu būčiau žinojusi, kiek sveikatos kainuos vargšui Ian, būčiau visai kitaip elgusis. Praeitą naktį kunigas pasakė, ką mes turime daryti.

     Dvi didelės ašaros nusirito jos veidu, ir ji tęsė toliau:

— Aš esu pasiruošusi visur eiti su savo vyru ir viską daryti, kad tik jis pasijustų laimingas ir kad mūsų šeimos laimė būtų atstatyta.

     Ponia Macleod paėmė eilę religijos pamokų, ir juodu buvo katalikiškai sutuokti ligoninės koplyčioje. Vaikai buvo pakrikštyti, o du vyresnieji, po pasirengimo, priėmė ir šv. Komuniją. Reikėjo stebėtis, kaip staiga ligonio sveikata pradėjo eiti geryn. Žmona pasakė, kad ji niekad nebuvusi tokia laiminga, kaip dabar. Keletui mėnesių praslinkus, Macleod vėl buvo perkeltas į buvusią tarnybos vietą. Tačiau pats svarbiausias įvykis buvo maždaug po metų. Apie tai pats Macleod man parašė laiške. Visa jų šeima nuvažiavo į Škotiją aplankyti tėvų. Iš ankso jiems apie įvykius nebuvo pranešta. Ian Macleod norėjo savo tėvams suteikti didelę staigmeną. Jie ten nuvyko savaitės pabaigoje. Apie religiją nieko neminėjo. Sekmadienį tėvai ruošėsi į bažnyčią. Ruošėsi ir visa sūnaus šeima. Ir vieni, ir kiti nieko apie tai nekalbėjo. Komunijos metu visa šeima, drauge su senaisiais tėvais, prisiartino prie Dievo stalo ir priėmė Švenčiausiąjį.

     Po mišių jie visi stovėjo ant mažutės provincijos bažnytėlės laiptų ir susitikinėjo su tėvų draugais bei pažįstamais. Senelis su pasididžiavimu rodė savo vaikaičius, o jo žmona, senutė motina, neišlaikiusi pravirko džiaugsmo ašaromis. Ian apkabino ją ir su švelniu šypsniu tarė aplinkui stovintiems draugams:

     — Nesistebėkite, draugai! Tai džiaugsmo ašaros, kad sūnus pagaliau grįžo namo.

     Tik Macleod šeima ir jo tėvai težinojo, ką iš tikrųjų reiškė žodžiai — SŪNUS PAGALIAU GRĮŽO NAMO".

Iš anglų kalbos išvertė Pr. Alšėnas