JUOZAS PRUNSKIS
Kardinolo Mermillod antkapyje yra įrašyti šie reikšmingi žodžiai: "Dilexit Ecclesiam" (Mylėjo Bažnyčią). Nors Bažnyčia, būdama žmonių junginys, turi ir žmogiškų silpnumų, bet ji yra dieviškos kilmės — Kristaus įsteigta. Ji daug yra pasitarnavusi kultūrai, ypač dvasios kultūrai, bet ir dabar yra nepakeičiamas kultūrinis ir moralinis ramstis, nekalbant jau apie jos, kaip religinės tiesos nešėjos, vaidmenį. Tad meilė Bažnyčiai turi būti įrašyta ne tik antkapiuose, bet ir dabarties žmogaus širdyje.
Didįjį airių kovotoją už laisvę Danielių O'Connellį kartą vienas anglas parlamente pavadino popiežininku. O'Connellis atsiliepė, kad tas pravardžiavimas jo neįžeidžia, o teikia net garbę, nes popiežiaus vardas primena nenutraukiamą eilę, vedančią iki apaštalų ir Kristaus, o anglikonų tikyba teveda iki karaliaus Henriko VIII.
Tiesa, Bažnyčia yra pergyvenusi ir triumfų, ir labai sunkių dienų. Vienu metu sultonas Saladinas nusiuntė popiežiui Pijui II tokią žinią:
— Aš vykstu Šv. Petro bažnyčią paversti mečete.
Į tai Pijus II atsiliepė:
— Laivas gali būti audros blaškomas, bet jis neskęsta.
Istorikas Macauly, aptardamas Von Rankės knygą "Popiežių istorija", rašė:
— Nėra ir nebuvo žemėje žmonių visuomeninio darbo, kuris tiek nusipelnytų susidomėjimo, kaip Bažnyčia... Neišliko jokia kita institucija, kuri siektų tuos laikus, kai aukų dūmai rūko iš Panteono ir kai leopardai bei tigrai riaumojo Flaviano amfiteatre. Garsiausieji karališkieji namai yra tik iš vakar dienos, palyginus su Bažnyčia. Nėra ženklų, kad jos ilgo dominavimo pabaiga artėtų. Ji matė pradžią visų vyriausybių ir visų tikybinių junginių, kurie pasaulyje egzistuoja, ir mes neturime užtikrinimo, kad ji nematys ir jų visų pabaigos. Ji buvo didi ir gerbiama pirmiau negu saksai įkėlė koją į Britaniją, pirmiau negu frankai perėjo Reiną, kai dar graikų iškalba žydėjo Antijochijoje, kai dar stabai buvo garbinami Mekoje. Ji galės egzistuoti nesumažėjusiu gyvastingumu ir tada, kai koks nors keliautojas iš Naujosios Zelandijos plačių tyrumų sustos ties sulūžusio Londono tilto arka škicuoti Šv. Pauliaus bažnyčios griuvėsių...
Taip kalbėjo istorikas, kuris studijavo daugelio valstybių, tautų ir kultūrų žlugimą. Bažnyčia atsitiesia ir po sunkiausių likimo smūgių. Ištrėmime miręs popiežius Grigalius VII prieš mirtį kalbėjo:
— Mylėjau tiesą ir nekenčiau neteisybės, todėl mirštu ištrėmime.
Nežiūrint popiežiaus mirties ištrėmime, Bažnyčia nemirė. Net nekatalikas istorikas Gregorovijus pabrėžė:
— Krikščioniškoji religija buvo vienintelė užtvara, prie kurios ištiško barbarų antplūdžio srovė.
Net ir filosofas Kantas savo veikale "Mintys žmonijos istorijos filosofijai" liūdi-jo:
— Kad Europa visiems laikams nebuvo praryta hunų, saracėnų, totorių, turkų ir mongolų, tai popiežių nuopelnas. Be Romos hierarchijos Europa tikriausiai būtų tapusi despotų grobiu ir nuolatinių grumtynių arena arba būtų buvusi paversta mongoliškais tyrais.
Bažnyčia — Dievo kūrinys, bet sudarytas iš žmonių. Ji taip pat turi savų žmogiškų silpnybių, kai kuriais amžiais gana stipriai išryškėjusių. Taip yra ir dabartiniais laikais, o vis dėlto su prancūzų mintytoju Juozapu de Maistre galėtume pasakyti:
— O šventoji Romos Bažnyčia, kol tik aš galėsiu kalbėti, skelbsiu tavo garbę. Sveika, tu nemirtingoji mokslo ir šventumo motina! Tu nešei šviesą į tolimiausius žemės pakraščius, kur tik apakusios valdžios nesudarė kliūčių tavo įtakai. Tu atnešei galą žmonių aukoms, barbariškiems ir gėdingiems papročiams, ignorancijos nakčiai. Kur tavo pasiuntiniai negalėjo prasiskverbti, ten ko nors trūksta žmonių kultūrai. Tavo popiežiai bus pripažinti pagrindiniais žmonių kultūros veiksniais, Europos vienybės kūrėjais, mokslo ir meno saugotojais, civilinių laisvių kūrėjais ir gynėjais, vergijos naikintojais, despotizmo priešais, žmonių geradariais.
Kartą Prancūzijos karaliaus Liudviko Pilypo ministeris Thiers, lankydamasis Romoje, paprašė popiežiaus audiencijos, bet su sąlyga, kad jam, protestantui, nereikėtų klauptis ir bučiuoti popiežiaus žiedo. Kai popiežiui Grigaliui XVI buvo apie tai pranešta, jis tik nusišypsojo ir pasakė, kad ministeris gali elgtis taip, kaip jam patinka. Ministeris įėjo. Visa aplinkos atmosfera jį taip paveikė, kad jis atsiklaupė ir pabučiavo kryželį popiežiaus sandale. Tada popiežius jį paklausė:
— Pone Thiers, ar jūs nesuklupote ant ko nors?
— Ne, — atsiliepė ministeris, — bet mes visi suklumpame popiežiaus didybės akivaizdoje.
Rašytojas Senkevičius, kalbėdamas apie popiežių, priminė:
— Jūs esate tėvas, ir vaikai ateina prie jūsų iš visų pasaulio šalių. Jūs esate sielų tėvynė.
Lyg pabrėžiant, kad Bažnyčios ir popiežiaus stiprybė eina iš Kristaus, Šv. Petro aikštėje, Romoje, esančiame obeliske įrašyta:
— Christus vivit, Christus regnat, Christus imperat — Kristus gyvena, Kristus viešpatauja, Kristus valdo.
Atmintina, kad iš 263 popiežių net 81 yra paskelbtas šventuoju, 33 mirė kankinio mirtimi, 7 paskelbti palaimintaisiais ir dar kai kurių, pvz. Jono XXIII, yra užvestos beatifikacijos bylos.
Šiomis dienomis dėl ateistinių diktatūrų, o taip pat ir dėl dvasiškuos atkritimų ir dėl pasauliečių abejingumo bei šaltumo Bažnyčia pergyvena sunkesnius bandymus, bet tai jokiu būdu nėra jos pabaigos pradžia. Apie panašias dėmes šviesiame Bažnyčios kelyje iškalbingai yra pasakęs rašytojas Bougaud:
— Savo kelyje į amžinybę Bažnyčia neša tam tikrą skaičių silpnų ir ligonių, kurių negali palikti jų likimui. Ji taip pat už rankos veda ir didelį skaičių nusidėjėlių. Kadangi jie dažnai suklumpa, daugelis gauna klaidingą įspūdį apie Bažnyčią. Ji taip pat neša ir daug mirusiųjų, kurių papiktinantis gyvenimas sudaro daug dėmių ant balto jos rūbo. Tačiau visa tai neužtemdo jos grožio ir negali jo sunaikinti, nors kartais jį pridengia. Tai nesukliudo jos kelionės, nors kartais apsunkina. Kaip jos drabužiai bebūtų sutepti, iš esmės ji pasilieka visada tyra, nesmerktina. Kai kuriais laikotarpiais ji darosi panaši į savo dieviškąjį Sužieduotinį, kuris buvo apspiaudytas, aptekęs krauju, nustojęs viso didingumo. Tačiau, nors Bažnyčia yra piktnaudojama ir niekinama, kaip buvo ir su Išganytoju, nors ji kraujuoja iš tūkstančio žaizdų, ji pasilieka savo esme nepaliesta. Iš neišvengiamų silpnumų ir netobulumų sužydės nuolankumo, skaistumo. Dievo ir artimo meilės kilniosios gėlės. Mes tegalime tik stebėtis šiuo nepalyginamu sutvėrimu. Jos kūnas priklauso žemei, bet jos dvasia priklauso dangaus karalystei.