DR. I. S.

     Norint priešą nugalėti, reikia jį pažinti. Tai liečia ir mūsų visuomenės priešą — girtavimą. Negana įtikinėti, kad gerti kenksminga, — reikia ir išaiškinti, kodėl.

     Šiuolaikiniai fiziologų, biochemikų ir gydytojų tyrimai atskleidė kai kurias svarbias alkoholio poveikio detales. Šių tyrimų dėka paaiškėjo patologinio potraukio alkoholiui priežastys.

ALKOHOLIS PATENKA Į KRAUJĄ

     Etilo spirito molekulės yra labai mažos. Šis junginys turi ir kitų fizinių savybių, dėl kurių jis puikiai maišosi su vandeniu ir gerai tirpsta riebaluose. Kaip tik todėl alkoholis taip lengvai praeina pro biologines membranas: jis pradeda skverbtis pro gleivinę jau burnoje, dar nespėjus nuryti, vėliau skrandyje, žarnyne ir labai greitai patenka į kraują, kuris jį išnešioja po visą organizmą.

Al. Juškio nuotr.

     Vos tik alkoholis patenka į organizmą, veikiamas fermentų, jis pradeda skilti į vandenį ir anglies dioksidą. Pagrindinis patekusio į organizmą alkoholio kiekis perdirbamas kepenyse (100 mg per valandą vienam kūno svorio kilogramui) ir tik 2-5% gryno alkoholio pašalina inkstai, prakaito liaukos ir plaučiai (iškvepiant orą). Nuo šių dviejų procesų santykio — alkoholio patekimo ir skaidymo—priklauso alkoholio kiekis kraujyje, taigi ir jo svaiginantis poveikis smegenims.

     Ypač greitai alkoholis įsisiurbia, supylus jį į tuščią skrandį, be užkandos. Atvirkščiai, gerai pavalgius, labiausiai mėsos, žymiai sulėtėja įsiurbimo procesas, ir alkoholio į kraują patenka perpus mažiau. Tai galima paaiškinti taip: virškinimo produktai, kurie taip pat skverbiasi į kraują pro tą pačią gleivinę, konkuruoja su alkoholiu ir trukdo jam patekti į kraują.

     Girtėjimas labai priklauso ir nuo žmogaus emocinės būsenos. Neigiamos emocijos (sielvartas, širdgėla, depresija) lyg ir pagreitina įsisiurbimą. Įsisiurbimas taip pat gali sulėtėti, veikiant labai stiprioms emocijoms — įtūžiui, labai stipriam džiaugsmui ir t.t. Apie šių psichikos būsenų cheminę pusę mokslas žino dar labai mažai. Galima tiktai manyti, kad prislėgta būsena kažkodėl palengvina alkoholiui praeiti pro biologines membranas ir, galimas dalykas, trukdo organizmui jį perdirbti.

     Stiprios emocijos sukelia skrandžio ir žarnyno staigų kraujagyslių susiaurėjimą, jomis prateka mažiau kraujo, tad suprantama, kad alkoholis lėčiau įsiurbiamas.

     Alkoholio įsiurbimo greitis priklauso ir nuo jo koncentracijos gėrimuose. Toks pat alkoholio kiekis, patekęs į organizmą, geriant alų (3-6%) arba vynuogių vyną (9-20%) veikia organizmą silpniau, negu 40% degtinė. Atskiestas alkoholis patenka į kraują lėčiau ir žymi jo dalis suyra, nepasiekusi smegenų. Tačiau jeigu tuo pačiu metu į skrandį patenka ir anglies dioksido (viskio su soda, spirito su mineraliniu vandeniu arba alaus su degtine), šios dujos suerzina skrandžio ir žarnyno gleivinę, į ją pradeda plūsti daugiau kraujo, ir alkoholio įsiurbimas pagreitėja.

NAUDA VIENAI MINUTEI

     Kai kas alkoholį vadina stimuliatorium: truputį išgėrę žmonės pasidaro gyvesni, energingesni, sugeba geriau bendrauti. Iš tiesų nedidelė alkoholio dozė stimuliuoja organizmo aktyvumą: šiek tiek sustiprėja pulsas, išsiplečia odos ir galūnių kraujagyslės, sumažėja kraujospūdis, išnyksta įtampa ir prislėgtumas. Prieš pietus išgerta taurelė sudirgina skrandžio gleivinę, padidina skrandžio sulčių išsiskyrimą, sužadina apetitą.

     Suprantama, viena degtinės taurelė organizmui negresia tiesioginiu pavojumi. Tačiau ši minutinė alkoholio "nauda" gali tapti baisia organizmo nelaime, jeigu taurelė virsta įpročiu. Žmogus išgeria vis dažniau, pradeda lengviau pakelti vis didesnes alkoholio dozes, nuo kurių anksčiau apsinuodydavo. Galų gale jis suserga sunkia liga — alkoholizmu.

GIRTUMO LAIPSNIAI

     Alkoholis — specifiškas nervų nuodas. Gerai tūpdamas riebaluose, kurių nemaža yra galvos smegenų audiniuose, jis kaupiasi smegenyse žymiai didesniais kiekiais, negu kituose organuose.

     Alkoholio poveikis smegenims tiesiog priklauso nuo jo koncentracijos kraujyje. Didėjant alkoholio kiekiui, iš pradžių paraližuojami aukštesnieji smegenų centrai, po to — slopinami vidutinieji ir pagaliau žemesnieji, kurie valdo pagrindines organizmo funkcijas.

     Mažai išgėręs, kai alkoholio koncentracija kraujyje ne didesnė kaip 0,05%, prasideda smegenų centrų, valdančių elgseną, ypač dėmesio ir savikontrolės centrų, slopinimas. Tada prasideda stimuliuojanti alkoholio veikla: žmogui dirbtinai pakyla nuotaika, jis tampa plepus, pernelyg gyvas, girtėdamas vis labiau praranda veiksmų kontrolę, sutrinka tikrovės orientacija.

     Geriant toliau, kai alkoholio koncentracija kraujyje pakyla iki 0,1%, prasideda vidutinio girtumo stadija. Galvos smegenų žievėje esantys neuronai chaotiškai sujaudinami, nebereguliuoja žemiau esančių požievio skyrių, pasikeičia emocinis imlumas (kartais tokiais atvejais sakoma, jog atsipalaiduoja žemieji instinktai). Tokioje būklėje žmogaus elgesys labai priklauso nuo jo temperamento ir charakterio: vieni tampa neramūs, kiti pasiduoda beprasmiškai linksmybei ir išdykavimui, kuris staiga gali virsti perdėtu jausmingumu, įsižeidimais bei ašaromis, treti pasidaro įtarūs, irzlūs ir agresyvūs.

     Kai žmogus visiškai nusigeria, ir alkoholio koncentracija kraujyje pasiekia 0,15%, prasideda judėjimo centrų slopinimas — žmogus nekontroliuoja savo raumenų veiklos. Dar gerdamas, kai alkoholio kraujyje atsiranda 0,25-30%, žmogus patenka į sunkaus girtumo stadiją: visiškai praranda orientaciją, užmiega, praranda sąmonę. Ir paskutinė stadija — kai geriantysis, būdamas sunkaus girtumo stadijoje, dar išgeria. Vos tik jo kraujyje alkoholio pakyla iki 0,5%, paveikiami gyvybiškai svarbūs centrai, esantys pailgosiose smegenyse. Alkoholis užblokuoja kvėpavimo centrus ir, praradęs sąmonę, žmogus miršta.

DĖL KO PAGIRIOJAMA?

     Alkoholio poveikį organizmas jaučia ne tik molekuliniame lygyje. Tiesa, jis patenka į organizmą molekulėmis, bet ką jis ten padaro? Alkoholio veikimas jaučiamas ne tik biocheminių, bet ir elektrocheminių procesų, nervinių ląstelių ir sinapsių sutrikimuose. Neurofiziologų tyrimai rodo, kad, veikiant alkoholiui, atsiranda ir kitų organizmo gyvybinės veiklos sutrikimų, pirmiausia smegenų klaidos.

     Galvos smegenys, labiau negu bet kuris kitas audinys, reikalauja nuolat ir daug deguonies. Apsinuodijus alkoholiu, smegenyse sumažėja kraujo apytakos ir kvėpavimo intensyvumas. Tikriausiai, veikiant alkoholiui, suyra smegenų kapiliarai. Eksperimentiškai įrodyta, kad girto žmogaus smegenyse atsiranda daugybė smulkių kraujo išsiliejimų, o dar daugiau kraujagyslių užsikemša. Dėl to nervų ląstelės pradeda trūkti ir maisto, ir deguonies. Dėl nervų ląstelių deguonies bado atsiranda bendras suglebimas, silpnumas, žmogus nebegali susikaupti, jam skauda galvą.

     Rytmečio pagirias galima paaiškinti tokia nervų ląstelių būkle, tačiau tikriausiai prie to prisideda dar ir žuvusių ląstelių (tų, kurios vakar neišlaikė alkoholio poveikio) irimo produktai, kurie nuodija gyvas ląsteles. Štai kodėl pagiringas žmogus ryte neturi jėgų, jam skauda galvą, pykina ir t.t. Tiesa, čia mes nekalbame apie vadinamąjį "pagirių sindromą" — patologiškai nenumaldomą potraukį išgerti. Toks sindromas būdingas chroniškiems alkoholikams. Tokiu atveju veikia visai kitokie mechanizmai. Šiame straipsnyje mes kalbėjome tik apie normalius žmones, kurie kartais nesusilaiko nuo taurelės.

     Nėra jokių abejonių, kad nervų ląstelės, kurių daliai tenka tokie sunkūs išbandymai, prieš laiką susidėvi, o dėl to atsiranda aukštesniosios nervų sistemos sutrikimų. Tiesa, žmogaus smegenyse yra milijardai nervinių ląstelių, ir jeigu retkarčiais žūva net po kelis tūkstančius ląstelių, tai nesukelia pastebimų pakitimų. Bet prisiminkime, kad žuvusios nervų ląstelės, skirtingai negu visos kitos, nesugeba regeneruoti. Jeigu žmogus pradeda sistemingai gerti, šie nedideli pakitimai kaupiasi, ir visa tai virsta baisia nelaime.