PAULIUS RABIKAUSKAS, S.J.
(Paskaita, skaityta laisvojo pasaulio lietuvių katalikų kunigų suvažiavime Romoje, 1975 m. birželio 30 d.)
Ruošusieji šį suvažiavimą kreipėsi į mane: "Esi istorikas, pakalbėk mums apie kunigą praeityje". Sutikau. Bet kai pradėjau galvoti, ką ir kaip reikėtų konkrečiai paliesti, kilo daugybė minčių. Vienos skatino karštai imtis nagrinėti kurį nors tos plačios temos aspektą, kitos — bandė net visiškai nuo to atgrasyti. "Kam tas vargas? Šiandien ne mada po istoriją knisinėtis. Šių dienų šūkis — emancipuotis, išsilaisvinti, nusikratyti viskuo, kas varžo, kas pasenę, kas kvepia idėjiniu paternalizmu. Iš viso, istorijos mokslas jau atgyveno savo laikus; jis pats jau tapo istoriniu dalyku. Gyvenimas srauniai teka į priekį". Jau girdėti pasakymų kaip "žmonija dabar gyvena poistorinę epochą". Ir tai ne tik sakoma, bet ir daroma. Štai daug kur teologijos fakultetuose Bažnyčios istorija suraukta į minimumą. Net pradžios ir vidurinėse mokyklose (kaip pvz. kai kuriose Vakarų Vokietijos srityse) istoriją norima išstumti iš mokslo programų.
Bet, ačiū Dievui, dar yra ir tokių, kurie giliai įžvelgia visų tų "naujovių" žalą. "Istorijos mokslas yra barjeras, —- rašoma paskutiniame garsaus vokiečių katalikų žurnalo "Stimmen der Zeit" numeryje, — yra barjeras prieš kiekvieną linijinį, totalinį aiškinimą, nesiskaitantį su begaline istorinio vyksmo įvairybe; yra užtvara prieš istorijos suredukavimą į "istorinius aspektus", parinktus pagal su mokslu nieko bendra neturinčius, politiškai iš anksto suformuluotus kriterijus; prieš istorijoje veikiančių faktorių daugiasluoksniškumo ir jų įvairiopo susipynimo nuslėpimą; prieš bandymus nuslopinti patirtį apie kitų laikotarpių, kitų vietų, kitų aplinkybių kitoniškumą, vedantį prie kitokių apsisprendimų ir klausimų išrišimų; prieš kliudymą pažinti istorijoje sukrautą alternatyvų atsargą, pajėgiančią atverti laisvei galimybių; prieš užblokavimą įžvalgos į (tikrąsias ar nujaustąsias) priežastis bei būtinumus, be kurių tiek praeitis, tiek ir dabartis būtų suvedama vien tik į nepasisekimų istoriją arba jų išdavą, o vargas ir kentėjimai būtų visiškas beprasmiškumas" (Stimmen der Zeit, 1975 Juni, p. 374-375). Trumpai, tuo norėta pasakyti, kad kaip tik istorijoje glūdi pilnesnės gyvenimo sampratos, didesnės laisvės, šviesesnės ateities, gaivinančios vilties potencinės jėgos. Tai lygiai ta pati mintis, kurią mes, lietuviai, išreiškiame, giedodami Tautos himną: "... iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia". Tą dalyką labai gerai supranta visi laisvės priešai: jokia kita mokslo šaka jų taip nevaržoma ir nemanipuliuojama kaip istorija.
Po įtarpo apie tai, kaip būtų tiesiog pražūtinga visai išsilaisvinti iš istorijos, eikime prie mūsų pagrindinės temos, prie lietuvio kunigo istorijoje. Gal būtų galima žvelgti aplamai į mūsų krašto praeitį ir žiūrėti, kaip joje pasireiškė lietuvis kunigas. Bet jaučiu, jog tokiam žvilgsniui, kad jis būtų šiek tiek pilnas, atitinkąs tikrovę, dar trūksta daug duomenų, — žinių lobyne dar per daug tuščių vietų, laiko tėkmės tinkle per daug plačių skylių.
Pasirinkau kitą būdą: mesti žvilgsnį į konkrečius asmenis, įvairiais laikotarpiais gyvenusius lietuvius kunigus, ir, būtent, ne tiek klausti, kas ir kokie jie kaip kunigai buvo, bet daugiau, ką jie apie kunigą galvojo ir kitiems skelbė, ką apie tai mums savo raštuose paliko. Mano žvilgsnis apsistojo ties dviem šių metų jubiliatais: ties prieš 400 metų gimusiu ir 17 amžiuje veikusiu jėzuitu T. Mikalojum Lancicijum ir ties prieš 100 metų mirusiu, mums visiems gerai žinomu vyskupu Motiejum Valančium. Tad ši paskaita tebūna ir mūsų šių jubiliejų paminėjimas. Buvo galima, gal ir reikėjo, taip pat stabtelėti ir ties šių laikų veikėju prel. Mykolu Krupavičium, kuris apie kunigą net stambų veikalą parašė, bet trumpas paskaitai skirtas laikas ir varginantis vasaros karštis patarė nuo to atsisakyti, ypačiai kad jau pernai buvo plačiai kalbėta apie jį kaip kunigą, ir paskaita buvo "Darbininke" ištisai išspausdinta (L. Tulaba, M. Krupavičius kaip kunigas, "Darbininkas" 1974.IX. 20, 27, X.4)
Mikalojus Lancicijus gal ir ne visiems mums žinomas. Pereitame gruodyje praėjo, berods, mūsų lietuvių visai nepastebėta jo 400 metų gimimo sukaktis. Jis buvo garsaus, ilgai Vilniuje dirbusio spaustuvininko Danieliaus Lenčickio sūnus. Tėvas buvo kilęs, kaip sako jo pavardė, iš Lenčicos miestelio, esančio Lenkijos centrinėje dalyje, bet sūnus gimė Lietuvoje ir visuomet rašėsi "Lituanus". Vaikystę Mikalojus praleido Vilniuje pirma katalikės auklės globoje (tėvai buvo protestantai), vėliau kalvinistų auklėjamas ir mokomas. Bet sutikdamas Vilniuje jėzuitus, dalyvaudamas jų disputuose su kalvinistais ir vėliau lankydamas Akademijoje poetikos klasę, stebėjo jų elgesį bei gyvenimo būdą ir įsitikino, kad su tokiu pamaldumu, pasiaukojimu ir šventu gyvenimu negali eiti išvien blogas tikėjimas. 1590 metais šv. Mikalojaus šventėje perėjo į katalikų tikėjimą. Eidamas 18 metus, Krokuvoje, kur tuomet buvo bendras lietuviams ir lenkams jėzuitams noviciatas, įstojo į jėzuitų ordiną. Tuojau buvo išsiųstas į Romą, kur, užbaigęs dvejų metų noviciatą, studijavo filosofjią, teologiją ir po studijų dar gyveno kelerius metus. Iš 61 metų, kuriuos praleido Jėzaus Draugijoje, didžiausią dalį — apie 50 metų — jis ėjo dvasios tėvo pareigas įvairiose vietose ir net įvairiuose kraštuose: Italijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Čekijoje. Buvo taip pat ir įvairių kolegijų rektorius, daugiau kaip ketverius metus vadovavo Lietuvos jėzuitų provincijai. Prieš mirtį, kol dar jėgos leido, šešerius metus buvo Lietuvos jėzuitų terciato instruktorium. Terciatas — tai jaunų, vos tik studijas užbaigusių jėzuitų kunigų dvasinio atsinaujinimo mokykla. Jos vadovu paprastai parenkamas dvasiniame ir vienuoliniame gyvenime ypačiai patyręs tėvas. Kad toms pareigoms buvo paskirtas Lancicijus (įdomu, kad tuo metu Lietuvos jėzuitų provincijolas buvo gerai žinomas lietuvis Jonas Gruževskis), rodo jo tarp savųjų įgytą vertę ir pasitikėjimą. Po to, pagyvenęs dar kelerius metus, mirė Kaune 1653 metais Kančios sekmadienį (1653.III.30).
Įdomią žinią apie Lancicijaus mirtį randame tuometinio Lietuvos kanclerio Alberto Stanislovo Radvilo atsiminimuose, kurie labiau panašūs į dienoraštį. Radvilas Lanci-cijų vadina "magnae sanctitatis" vyru, nes ir turėjęs apreiškimų, ir matęs Viešpatį Kristų ir Švenčiausia Mergelę Mariją, ir gavęs raštu užtikrinimą, kad danguje jam esanti paruošta aukšta vieta. Prieš pat mirdamas, jis diktavęs ten esančiam Kauno kolegijos rektoriui laišką ir miręs to laiško nebaigęs. Jame pareiškęs, kad nereikia už jį melstis, nes neisiąs į skaistyklą; verčiau tebūną laikomos mišios už nuodėmių atleidimą... Pridūręs: "Jei kas dėl to mane laikys apsisiautusį išdidumo aureole ir kaltins puikybe, man bus didelis laimėjimas amžinajam gyvenimui" (A. S. Radziwill, Memoriale rerum gestarum in Polonia, IV, Wroclaw etc. 1974, p. 272). Suprask, net mirties valandoje nieko kito nesiekia, kaip būti paniekinamas ir išjuokiamas. Dėl paties dalyko — tiesiog į dangų patekimo — Lancicijus nė kiek neabejojo. Iš išlikusių jo laiškų matyti, kad jis ne kartą apie tai užsiminęs, rašydamas savo dvasiniams patarėjams apie savo vidaus gyvenimą. Tą pažadą jis gavęs jau apie 1600 metus, kai studijavo teologiją, bet dar nebuvo kunigas. Tik visa bėda, kad šiame ir kituose panašiuose atsitikimuose tas, kuris pasakoja, yra sykiu ir vienintelis pagrindinis įvykio liudininkas. Tą nujautė ir Radvilas, minėtų atsiminimų autorius. Sako, daug kas skaitę tą mirštančio Lancicijaus diktuotą laišką ir laikę jį negirtinu dalyku, nes einąs prieš Bažnyčios papročius, kur už visus mirusius laikomos mišios ir meldžiamasi. Ir prideda: "Žiūrėsime, ką Roma nuspręs, kai ten tas dalykas bus svarstomas". Roma nieko nenusprendė. Kiti, aprašydami Lancicijaus mirtį, to keisto laiško visai nemini. Kancleris Radvilas tačiau jo neišgalvojo, nes ten pat nurodo, kad pats Kauno kolegijos rektorius tą dalyką pranešęs jo nuodėmklausiui, o šis (T. Samuelis Leskis) kaip tik prieš porą metų buvo darbavęsis Kauno kolegijoje, todėl palaikė ir toliau ryšius su savo bendrabroliais.
Bet, kaip pradžioje pastebėjau, man rūpi ne paties Lancicijaus gyvenimas ir veikla, o jo pasisakymai apie kunigystę ir kunigus. T. Lancicijus yra, tur būt, lig šiol vienintelis lietuvis, tiek daug rašęs apie dvasinio gyvenimo klausimus. Vien išleistų jo dvasinio turinio veikalų priskaičiuojama apie 30. Didžiausia jų dalis pasirodė, jam dar gyvam esant, dviejuose dideliuose tomuose: Nicolai Lancicii Opusculorum spiritualium tomus primus,... tomus secundus, Antverpiae 1650. Trečiam panašiam tomui skirta medžiaga žuvo neišspausdinta. Raštuose gvildenamos ne tiek teoretinės pažiūros, kiek praktiški gyvenimo klausimai. Būdamas tiek metų dvasios tėvu, jis nuolatos susidūrė su visokiausiomis problemomis, kurias reikėjo išrišti, paaiškinti, nurodyti tokio ar kitokio elgesio motyvus. Visi jo raštai yra perpinti nesuskaitomomis, kartais ilgokomis citatomis iš Bažnyčios Tėvų, iš šventųjų gyvenimų, iš jėzuitų konstitucijų, bet taip pat ir iš profaninių šaltinių, ypač senovės graikų ir lotynų autorių. Labai dažnai įterpia ir savo paties atsiminimų iš Romos (kur vienuolinio gyvenimo pradžioje išgyveno 15 metų), iš savo pergyvenimų įvairiose kitose vietose, tarp jų kartais prisimena ir Vilnių bei kitas Lietuvos vietoves. Nors jis pats, dvasinių dalykų žinovų nuomone, turėjęs tikrų mistinių malonių, savo raštuose pabrėžia ne tiek kontempliacijos, maldos, susijungimo su Dievu savybes, kiek griežtos savitvardos, kovos su ydomis ir trūkumais, ištikimumo net menkiausiose smulkmenose, tvirtos valios, tramdant netvarkingas aistras, svarbą, — ne dėl to, kad būtų buvęs abejingas mistiniam keliui ir nepaprastoms malonėms, bet kad žinojo, kokio reikia didelio, tiesiog visiško (totalinio) sielos apsivalymo, kad kas galėtų priimti tas malones, jei Dievas jų panorėtų jam duoti.
Galima sakyti, kad beveik viskas, ką Lancicijus savo gausiuose raštuose dėsto, tinka ir kunigams. Tačiau yra ir specialus traktatas: Opusculum decimumtercium, pavadintas "De officiis sacerdotum" (Apie kunigų pareigas). Nors vadinamas "opusculum" (veikalėlis), bet apima daugiau kaip 150 folijaus puslapių. Jį perrašius, sakykime, į "Krikščionis Gyvenime" knygų formatą, būtų kur kas storesnis veikalas, kaip kun. A. Grauslio "Šviesa tamsoje".
Pažvelkime trumpai, ką Lancicijus tame traktate nori kunigams pasakyti. Pirmas ir svarbiausias kunigo uždavinys yra šventų mišių aukos atnašavimas. Jam nušviesti skiria pusę viso traktato. Smulkiai išdėsto, kaip reikia ruoštis mišias laikyti, kaip jų metu elgtis, kokius jausmus atskirais momentais sužadinti. Žinoma, jis rašė tokiu stiliumi ir davė tokius patarimus, kokie buvo įprasti anuomet, prieš maždaug 350 metų. Šiandien daug ką būtų sunku ir skaityti, dar sunkiau būtų įvykdyti. Bet negalima reikalauti, kad 17-jo amžiaus žmogus būtų nujautęs visas, ypač mūsų laikais įvykdytas reformas. Mums svarbu pažinti tą gilią dvasinę jėgą, kuri veikė patį autorių ir kurią jis norėjo kitiems perduoti.
Kristus Eucharistijoje yra Lancicijui pavyzdys, kuriuo turi sekti savo darbais ir gyvenimu kiekvienas kunigas. Guvus, tikslus ir ištikimas paklusnumas, gilus nuolankumas iki visiško savęs išsižadėjimo (pagal "ama nesciri et pro nihilo reputari"), beribė kantrybė, visiškas Dievui pasivedimas, nepaprastas tyrumas, visais lygus rūpinimasis (Kristus Eucharistijoje yra sielos maistas prasčiokams ir didžiūnams, beturčiams ir turtuoliams, moterims ir vyrams, gyvybe trykštantiems jaunuoliams ir sulinkusiems, nesimpatiškiems seniams) ir taip toliau. Lancicijus priskaičiuoja net 13 Kristaus Eucharistijoje sekimo atžvilgių. Užtat ir skiria šv. mišioms tokią didelę reikšmę. Plačiai aiškina šios aukos kilnumą tiek dėl to, kas čia aukojama, tiek dėl paties aukojimo vyksmo, jo tikslo, jo vertės, jo vaisių.
Tarp kitko Lancicijus pasitelkia net astronomiją, norėdamas sužadinti pagal anų laikų įvaizdžius, nuostabos jausmą dėl nuotolio tarp Kristaus, esančio ir liekančio garbėje virš aukščiausio dangaus ("excelsior coelis factus" — kaip sakoma laiške Žydams, 7,26), ir tos vietos žemėje, kur, kunigui laikant mišias, duonos ir vyno pavidalai pakeičiami į Kristaus Kūną ir Kraują. Nurodo, kad išgaubto firmamento, kitaip sakant aukščiausio dangaus, nuotolis nuo žemės yra 80.942.4711/2 mylios; žemiau to firmamento yra septyni kiti žemesni dangūs, kurių pats žemiausias. Mėnulio dangus, yra nutolęs nuo žemės, skaičiuojant lenkiškomis myliomis (o viena lenk. mylia yra lygi trims romėniškoms ir penkioms lombardiškoms mylioms), 114.8431/4 mylios (žr. Opuscula, II, psl. 217). Mums įdomu, kad jau anuomet bandyta daryti tikslius apskaičiavimus; iš tikrųjų nedaug suklysta, — mėnulis tiktai apie 100.000 km nurodytas toliau negu iš tikrųjų yra. Lancicijui tai yra didelio stebuklo ženklas. Kristus, pasilikdamas visą laiką taip toli (virš aukščiausio dangaus) garbės būsenoje, tuo pačiu metu būna savo esme (substantialiter) ant altoriaus, po to kai kunigas ištaria konsekracijos žodžius. Ir tuojau pastebi: "Tai, ką išmokome mokykloje ar skaitėme knygose, panaudokime šventai šlovei Dievo, didžiausio mūsų Geradario" (ten pat, psl. 217). Ne tai svarbu, kad Lancicijaus astronominės žinios buvo senoviškos, bet tai, kad jis moko, kaip tokius sausus mokslo duomenis galima panaudoti širdžiai pakelti į Dievą.
Antrąją veikalo dalį jis skiria nurodymams, kaip elgtis, dirbant apaštalavimo darbą, ypač klausant išpažinčių, sakant pamokslus, kalbantis su tikinčiaisiais, sutaikant susivaidijusius, dirbant su klaidatikiais. Jis turi prieš akis visų pirma jėzuitus kunigus, kurie siunčiami padėti parapijose, vesti misijas, eiti ponų dvaruose kapeliono pareigas. Bet, kaip pats Lancicijus pastebi, visa, ką jis rašo, tinka "mutatis mutandis" ir kitiems kunigams bei tikintiesiems.
Duoda įvairių praktiškų patarimų. Pavyzdžiui, atvykus į vietovę, kur buvo siųstas, pirmiausia eiti pasveikinti kleboną arba vietos prelatą, jei toks yra, "humiliter et humaniter" (ten pat, psl. 272); po to, nuėjus į skirtą apsistojimo vietą, atkalbėti brevijorių, nes jei pagonys, prieš pradėdami svarbų darbą, šaukiasi savo dievų pagalbos, juo labiau tinka sielų prie Dievo vedimą pradėti bažnytine malda ir kanonų įsakytose Valandose sutelktu Dievo šlovinimu. Nors šiaip Lancicijus ir pats laikosi, ir iš kitų reikalauja griežtos askezės, tačiau jokiu būdu nėra to griežtumo fanatikas. Pavyzdžiui, iškilus klausimui, ar, vedant misijas arba esant kitame panašiame apaštalavimo darbe, priimti kvietimą į pietus pas pasauliečius ar ne, kai kur, kaip Ispanijoje, buvę tai draudžiama, — tiktai pas vyskupą ar kur nors vienuolyne buvę leidžiama dalyvauti pietuose. Lancicijus pataria neatsisakyti pietauti ir pas pasauliečius, nebent viršininkai būtų kitos nuomonės; nes kunigas jau savo dalyvavimu ir laikysena gali žmones į gera palenkti. Priduria, jog tai praktikuojama Lenkijoje, — žinoma, ir Lietuvoje — ir esą matyti gerų vaisių (ten pat, psl. 273). Savaime aišku, visur reikia apdairumo ir protingumo. Kitoje vietoje sako: "Apaštalaująs kunigas neturi būti atsiskyrėlis, bet taip pat ir ne be atvangos su žmonėmis kalbąs, juos visą laiką lankąs. Lancicijus šia proga pavartoja terminą "diffusus", reiškia, nereikia būti "išsiliejusiam". Dorybė reikalauja protingos pusiausvyros. Primena ir šv. Ignaco posakį, jog apaštalavime dirbančių yra dvi rūšys: viena tų, kurie naudingai stato, o antra tų, kurie tuo pačiu metu ir stato, ir griauna (ten pat, psl. 289); griauna savo nesusivaldymu, neapgalvotumu, vienašališkumu, paviršutiniškumu.
Taip autorius nesigaili ir kitų naudingų, gyvenimiškų patarimų išpažinčių klausymui, pamokslų sakymui ir kitose apaštalavimo srityse. Nebėra laiko ilgiau prie visa to sustoti. Paminėsiu tiktai kai ką apie pamokslų ruošimą ir sakymą. Lancicijus čia pasinaudoja kardinolo Roberto Bellarmino tam reikalui parašyta instrukcija. Pabrėžia, kad pamokslininkas turi gerai žinoti Šv. Raštą, pataria kasdieną iš jo skaityti ir susipažinti su Bažnyčios Tėvų bei egzegetų aiškinimais, įdomu, kad šv. Robertas Bellarminas rekomenduoja kaip anuo metu modernius Šv. Rašto komentatorius: Kornelijų Jansenijų, vėliau tapusį jansenizmo vadu ir dideliu jėzuitų priešu, ir 16-me amžiuje gyvenusį pranciškoną Adomą Sasbout'ą, šiandien jau visai pamirštą. Pamokslininkas be to turi gerai žinoti tikėjimo dalykus; žinių tam gali semtis iš teologijos traktatų ir Tridento katekizmo. Ir pagaliau pamokslininkas turi būti aplamai gerai išsilavinęs, kad pajėgtų įdomiai ir vaisingai skelbti Kristaus mokslą. Prideda labai svarbią visiems laikams taisyklę: "Reguiritur, ut ars emendet et poliat, sed non destruat aut corrumpat naturam" (Menas, meistriškumas turi taisyti, šlifuoti prigimtį, o ne ją naikinti ar jai kenkti). Kas iš prigimties neaiškiai arba netaisyklingai kalba, — teišmoksta dailaus tarimo, taisyklingo kalbos vartojimo. Kitas gremėzdiškai gestikuliuoja, — tesilavina daryti patrauklius gestus. Bet, sako, suminėtieji trūkumai ne tokie baisūs kaip nenatūralumas. O būna nenatūralu, jei kas vartoja keistą balso toną, panašų į skaitančio kokią knygą, arba sakančio eilėraštį, ar net giedančio; nenatūralu, kai prikaišoma visokių poetinių, senovinių, nuglaistytų ir nudailintų frazių, kad visi matytų, koks jis mokytas, kiek jam reikėjo išlieti prakaito, pamokslą beruošiant. Bet tai kaip tik atstumia klausytojus, žemina pamokslininko autoritetą; parodo tiktai, kokia tuščia, savimeilė kalbančiojo dvasia. Tai pastabos, po kuriomis ir šiandien visi pasirašytume.
Jau reikia dėti tašką apie lietuvį kunigą, kokį jį nori matyti Lancicijus. Tiesa, specifinio lietuviško čia beveik nieko nematėme. Istoriškai tačiau visi čia išvardyti ir kiti visai neminėti paaiškinimai, patarimai, perspėjimai pasiekė ir lietuvius kunigus per patį Lancicijų, kuris, jau parašęs šį "opusculum", šešerius metus vadovavo Lietuvos jėzuitų provincijos terciatui. Iš ordino katalogų matyti, kad per tą laiką terciatą atliko 71 jėzuitas kunigas. Jų tarpe sutinkamos tokios lietuviškos pavardės, kaip Jurgis Giedraitis, Danielius Butvilas, Jonas Savickis, Kazimieras Kojelavičius, Jonas Adakauskas (Odachowski) ir kiti. Vėliau Lancicijaus idėjos veikė ir per išspausdintus jo raštus, kurie, kaip minėjome, pasirodė trejus metus prieš autoriaus mirtį. Kunigas čia stoja idealinėje plotmėje, — kitaip ir negalėjo būti šios rūšies aprašymuose. Jis, tiesa, gana kietai įspraustas į askezės rėmus, kartais net, mums atrodo, ir aniems laikams per daug apsunkintas smulkmeniškumais; bet antra vertus, Lancicijaus kunigas yra gan realus, su gera doze žmogiškumo, kurios ne pas visus ano meto dvasinius rašytojus tiek rasime. (B.d.)